Portalas 15min kartu su Kultūros paveldo departamentu pristato Žydų paveldo, Impresionizmo, Hanzos ir Pasakų Kultūros kelius. Dalis jų jau turi ką pasiūlyti ir parodyti kultūros istorija besidomintiems keliautojams, kiti dar tik ruošiasi startuoti. Su šių kelių atstovais kalbėjomės apie tai, kuo svarbūs Kultūros keliai ir kuo jie gali sudominti tiek vietinius, tiek užsienio keliautojus.
Europos Kultūros kelių pradžia laikomi 1987-ieji. Tuomet sertifikuotas pirmasis Kultūros kelias – juo tapo ikoninis Šv. Jokūbo kelias (isp. Santiago de Compostela). Šio kelio dalimi yra ir Lietuva. Po kelerių metų mūsų šalis prisijungė ir prie Europos Hanza kelio, Europos žydų paveldo kelio, vėliau tapo Europos impresionizmo kelio dalimi. Na, o prieš porą metų prisijungėme ir prie Europos pasakų kelio.
Visi šie Kultūros keliai – be galo skirtingi tiek savo esme, tiek ir objektais, patenkančiais į maršrutą. Visgi tai – gyvas įrodymas, kokia turtinga ir įdomi yra Lietuvos kultūros istorija, kiek ji gali pasiūlyti ne masinį, bet išskirtinį kelionių skonį norintiems pajusti keliautojams ir turistams.
Europos žydų kultūros paveldo kelias
Tai turbūt vienas žinomiausių Europos Kultūros kelių, į mūsų šalį kasmet atvedantis tūkstančius turistų. Visas maršrutas eina net per 24 šalis, tarp kurių – ir Lietuva. Kiekvienoje šalyje esantis kelias pasakoja unikalią vietos žydų istoriją, pasižyminčią savitais bruožais. Kelią sudaro žydų istoriją menantys objektai ar archeologinės vietovės: kai kurie iš maršrute esančių objektų išlikę ir/ar restauruoti, kitus žymi tik simbolinės atminimo lentelės. Tai – istorinės sinagogos, kapinės, ritualinės vonios, žydų kvartalai, paminklai, memorialai, archyvai, bibliotekos, specializuoti muziejai. Šis maršrutas skatina suprasti ir vertinti religinius ir kasdienius artefaktus, taip pat pripažinti esminį žydų tautos vaidmenį Europos istorijoje.
„Pasakysiu paprastai – mes turime sukurti minčių žemėlapį. Žydų Lietuvoje yra didesniuose miestuose, bet ten, kur buvo pagrindinė mūsų kultūros dalis – mažuose miesteliuose – nebėra. Ačiū Dievui, atsiranda lietuvių, kuriems ši tema yra artima. Juk iš tiesų nėra atskiros Lietuvos totorių, žydų ar karaimų istorijos – yra bendra mūsų Lietuvos istorija“, – sako Žydų kultūros paveldo kelio asociacijos vadovo Daumantas Levas Todesas. Pasak jo, turime parodyti ne tik, kur žydai buvo nužudyti, t.y. sunkiąją istorijos dalį, bet ir tai, kaip jie gyveno, mokėsi, dirbo, linksminosi ir meldėsi.
„Turime rodyti, kur buvo mūsų ligoninės, sinagogos, ješivos – kad žmonės pamatytų, jog mes buvome integruota Lietuvos visuomenės dalis ir tuo laikotarpiu, kuriuo dabar daugelis žavimės – tarpukariu. <...> Per Pirmąjį pasaulinį karą ir profesorius, ir santechnikas – visi turėjo viename apkase būti. Tu negalėjai galvoti apie savo pulko draugą, kuris dengia tavo gyvybę, kaip apie kitatautį. Tai yra labai svarbūs dalykai, apie kuriuos mes turime kalbėti. Ir vienas iš būdų – Kultūros keliai“, – sakė pašnekovas, pabrėžęs, jog Lietuvos žydų paveldo kelio draugija veikė dar prieš prisijungdama prie Europos žydų kultūros paveldo kelio.
Šiame Kultūros kelyje – be galo daug objektų ir patyrimų, išsibarsčiusių po visą Lietuvos teritoriją. Visą objektų sąrašą rasite čia. Paprašytas išskirti kažką iš jų, D.L.Todesas pamini medines sinagogas: „Tai tikrai unikalus dalykas, kuriuo mes galime sudominti pasaulį. Iš viso žinoma 20 išlikusių medinių sinagogų ir 15 iš jų yra Lietuvoje.“
Pasak pašnekovo, meilė kultūrai, kaip daugeliui kitų dalykų, ateina per skrandį. Todėl Europos žydų kultūros paveldo kelyje nemažai dėmesio skiriama ir kulinariniam žydų paveldui, kuris, beje, kaip ir visa istorija, negali būti „išrautas“ iš konteksto: „Mūsų asociacija rengia tokius renginius, mokymus, kurių jau buvo Kėdainiuose, Joniškyje, Rumšiškėse, Plungėje ir kitur. Suteikiame progą žmonėms paragauti žydų valgių, o kartu išgirsti mūsų istoriją.“
Europos impresionizmo kultūros kelias
Kokia mintis kyla, išgirdus žodį „impresionizmas“? Greičiausiai ne vienas prisimins garsiuosius prancūzų impresionistų paveikslus. Visgi Impresionizmo kelias vingiuoja ne tik per Prancūziją – prie jo šiuo metu yra prisijungę net 60 narių.
Kaip teigė birželį Vilniuje vykusiame Kultūros paveldo departamento ir Europos Tarybos kultūros kelių instituto organizuotame Išplėstinio dalinio susitarimo dėl Europos Tarybos kultūros kelių valstybių narių atstovų ir suinteresuotų nacionalinių organizacijų seminare-mokymuose nuotoliniu būdu dalyvavęs Impresionizmo kelio prezidentas Pierre'as Bedouelle'is, meno gerbėjams tai yra vienas įsimintiniausių Europos kultūros kelių.
„Impresionizmų kelias sertifikatą gavo 2018 m. Dabar prie šio Kultūros kelio yra prisijungę 60 narių. Mūsų nariai yra iš kaimiškų vietovių – tai maži muziejai, fondai. XIX a. dailininkai, kurie suformavo impresionizmo srovę, sulaužė to meto Paryžiaus dailės akademijos taisykles. Jie buvo pirmieji, kurie demokratizavo meną, persikėlė į gamtą ir pradėjo tapyti gamtoje, o ne miestuose esančiose studijose. Jie tarsi įrodė, kad menas gali būti skirtas ne tik elitui, kad jį pažinti, juo mėgautis gali visi. Vien Prancūzijoje yra 36 nacionaliniai impresionizmo kultūros keliai. Šiems keliams mes neseniai išleidome vadovą-gidą“, – pasakojo P.Bedouelle'is.
Kaip vieną svarbiausių vietų jis išskyrė Barbizoną – kaimišką vietovę, į kurią nuo 1930 m. pradėjo važiuoti Prancūzijos dailininkai. „Į maždaug už 50 km nuo Paryžiaus esantį miestelį suvažiavę dailininkai rado natūralią gamtą ir ją pradėjo tapyti. Ten, kur pirmą kartą susirinko dailininkai, dabar veikia nemokamas muziejus, pasakojantis Impresionizmo istoriją. Šalia veikia kultūrinis viešbutis. Ir tai padeda klestėti regionui“, – seminare pasakojo Impresionizmo kelio prezidentas.
Pasak jo, Barbizone neseniai surengta paroda, skirta Nidai (Nidos dailininkų kolonijai), į kurią atvyko dailininkai iš Karaliaučiaus. „Mes Nidą pavadinome Barbizonu Lietuvoje“, – teigė P.Bedouelle'is.
Ir tai nėra atsitiktinumas, nes būtent Nidoje yra lietuviškasis impresionizmo kelias. „2005 metais Thomo Manno kultūros centras įsijungė į tarptautinį tinklą „Euroart“, vienijantį Europos menininkų kolonijas, gyvuojančias nuo XIX a. pirmosios pusės. XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pirmuosiuose dešimtmečiuose Europos menininkai ir intelektualai, ieškodami naujų įkvėpimo šaltinių, nusigręžė nuo augančių miestų ir jų varžančios civilizacijos. Jie traukdavosi į atokias kaimo vietoves, kur, sudarydami įvairias bendruomenes, ten gyvendavo ir kurdavo. Tokiose nuošaliose vietovėse susiformuodavo unikali aplinka, skatinusi menines ir socialines naujoves, taip pat suteikianti erdvę konservatyviau nusiteikusiems menininkams keisti savo požiūrį ir kurti. Įvairiose Europos vietose, tokiuose kaip Barbizonas, Vorpvėdė, Arenshofo kaimas, Švano miestelis, ir Hidenzės sala, dailininkai burdavosi į vadinamąsias dailininkų kolonijas ir jos tapdavo bendraminčių susitikimo vietomis“, – pasakojo Thomo Manno kultūros centro direktorė ir Europos impresionizmo kelio atstovė Lina Motuzienė.
„Prūsijos Sachara“, viliojusi garsiausius kūrėjus
Pasak jos, nuo XIX amžiaus vidurio Kuršių nerija, dar vadinama „Prūsijos Sachara“, pradėjo traukti keliautojų dėmesį. Šio regiono žvejų kaimeliai Šarkuva, Rasytė, Pilkopa, Nida, Preila ir Pervalka žavėjo savo unikaliu kopų grožiu, švelnių marių pakrančių ir Baltijos pajūrio vaizdais, taip pat vietinių gyventojų paprastumu ir autentiškumu. XIX amžiaus technologinis progresas, ypač transporto srityje, įskaitant garlaivius, traukinius ir vėliau automobilius, padarė Kuršių neriją lengviau pasiekiamą, o tai savo ruožtu pritraukė vis daugiau lankytojų čia.
Nidos kraštovaizdis, savo nepaprastu grožiu, pirmiausia pritraukė Rytų Prūsijos ir Vokietijos dailininkus, literatus ir kitus kūrėjus. Karaliaučiaus dailės akademijos, įkurtos 1845 metais, dėstytojai ir studentai čia atvykdavo ieškoti išskirtinio kraštovaizdžio įkvėpimo. Poetai ir rašytojai aprašė savo patirtis šiame kraštovaizdyje, nepamirštant jo grėsmingo įspūdžio ir keliaujančių kopų jėgos, kuri buvo suvaldyta tik XIX ir XX amžių sandūroje“, – pasakojo pašnekovė.
Dažniausiai dailininkai apsistodavo 1867 m. Nidoje įkurtame Hermanno Blodės viešbutyje, o XIX a. paskutiniame dešimtmetyje viešbutis tapo susikūrusios Nidos dailininkų kolonijos centru. Šioje kolonijoje skleidėsi modernios vėlyvojo impresionizmo, o vėliau – ekspresionizmo idėjos.
„Nidos dailininkų kolonija, gyvavusi pusę šimtmečio, sulaukė apie 300 dailininkų, iš kurių išsiskyrė žymiausi Ernstas Bischofas-Culmas, Hansas Beppo-Borschke, Maxas Pechsteinas, Karlas Schmidtas-Rottlufas, Hansas Kallmeyeris, Lovis Corinthas, Karlas Eulensteinas, Ernstas Mollenhaueris, Alfredas Teichmanas ir kiti. Ne vienas dailininkas Nidoje pasistatė namus, išlikusius iki šių dienų, tai 1931 m. įsikūręs Nidoje Carlas Cnaufas, o 1939 m. namą pasistatydino Richardas Birstengelis. Ši kolonija ne tik pritraukė dailininkus, bet ir literatus bei kitus menininkus, tarp jų ir garsųjį rašytoją Thomą Manną, kuris 1930 m. Nidoje pasistatė vasarnamį, dabar funkcionuojantį kaip Thomo Manno vardo muziejus ir kultūros centras.
Kolonija turėjo didelės įtakos ne tik Nidos turizmo plėtrai, bet ir gyvenvietės kultūriniam autentiškumui bei paveldo išsaugojimui. Ernstas Mollenhaueris, vedęs Blodės dukterį ir tapęs viešbučio valdytoju, aktyviai įsitraukė į Nidos kultūrinio gyvenimo puoselėjimą. Jis organizavo daugybę kultūros projektų, tokių kaip pirmojo Kuršių nerijos muziejaus ir jaunimo nakvynės namų įkūrimas, taip pat parodų salės viešiesiems vaizduojamojo meno darbams Nidoje įrengimas“, – savo krašto istoriją, kurią atrasti kviečia Europos impresionizmo kelias, pristatė L.Motuzienė.
Antrojo pasaulinio karo metais Nidos dailininkų kolonija, kurioje kūrė ir gyveno gausus būrys menininkų, nutraukė savo veiklą. Karo audros taip pat sunaikino Blodės viešbutyje sukauptą Nidos kolonijos dailininkų dovanotų paveikslų kolekciją. Šių meno kūrinių praradimas reiškė ne tik materialinės vertės netektį, bet ir simbolinį ryškios kūrybinės Nidos kolonijos gyvavimo etapo uždarymą.
Šiuo metu „Euroart“ jungia 51 kultūros organizaciją iš 12 skirtingų šalių ir 23 privačius asmenis iš 5 Europos šalių. Kasmet „Euroart“ organizacijos nariai susitinka po kelis kartus metuose skirtingose šalyse ir skirtingose dailininkų kolonijas puoselėjančiose organizacijose. Šie susitikimai skatina tarpusavio bendradarbiavimą, dalijamasi idėjomis apie bendrų projektų įgyvendinimą, rūpinamasi dailininkų kolonijų palikimu, organizuojamos bendros parodos, ieškoma modernių dailininkų kolonijų sklaidos būdų. 2022 m. rugsėjo 29 – spalio 2 d. Nidoje įvyko vienas iš „Euroart“ narių susitikimų, į kurį atvyko apie 50 narių iš Vokietijos, Prancūzijos, Danijos, Belgijos, Nyderlandų. L.Motuzienės teigimu, svečiai iš „Euroart“ liko sužavėti Kuršių nerijos kraštovaizdžiu, jos istorija, numatytais ateities projektais.
„Thomo Manno kultūros centras ir Neringos muziejai Neringoje kiek įmanoma rūpinasi žymiosios Nidos dailininkų kolonijos palikimu, jos sklaida, kartu su partneriais organizuoja dailininkų darbų parodas, rengia ekskursijas, pristatančias Nidos dailininkų kolonijos vietas ir istoriją, kaupia istorinę medžiagą ir eksponatus. „Euroart“ narių ir specialistų vertinimu Nidos dailininkų kolonija yra unikali ir išskirtinė dėl čia atvykusių dailininkų gausos, čia skleidėsi modernios vėlyvojo impresionizmo ir – vėliau – ekspresionizmo idėjos.
Šiandien galime teigti, kad beveik iš nebūties nemažą dalį Nidos dailininkų kolonijos kūrinių į Lietuvą sugrąžino klaipėdietis kolekcininkas Aleksandras Popovas su dukra Jelena, kurie yra sukaupę daugiau kaip 1000 skirtingų dailininkų paveikslų. Kartu su jų įkurta VšĮ „Nidden“ Thomo Manno kultūros centras nuo 2009 m. beveik kasmet rengia po 1 ar 2 parodas per metus, dažniausiai pristatomas Thomo Manno festivalio metu“, – pasakojo T.Manno centro ir Europos impresionizmo kelio atstovė Lietuvoje.
Nemenką Nidos dailininkų kolonijos darbų kolekciją yra sukaupęs kolekcininkas Alvydas Pikelis, šių darbų yra Mykolo Žilinsko dailės galerijoje ar Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. „Šiandien iš dalies išlikusiame, buvusiame Blodės viešbutyje dailininko Ernsto Mollenhauerio dukra Maja Ehlermann-Mollenhauer buvo įkūrusi nedidelį muziejų, siekiant atminti įžymių dailininkų ekspresionistų, rašytojų, poetų ir muzikų atminimą Nidoje. Naujiems pastato šeimininkams rekonstruojant statinius, muziejus uždarytas ir šiuo metu daugiau informacijos apie žymiąją Nidos dailininkų koloniją galima išvysti apsilankius Kuršių nerijos istorijos muziejuje. Be eksponuojamų paveikslų kopijų, čia šiuo metu moderniomis priemonėmis pristatome įvairių dailininkų kolonijų, „Euroart“ narių turimas kolekcijas, tarp jų – ir keletą darbų iš Aleksandro Popovo ir Jelenos Kosinovos kolekcijos, taip siekiant paminėti „Euroart“ organizacijos 30-metį“, – pasakojo pašnekovė.
Daugiausia Nidos dailininkų kolonija sulaukia dėmesio iš Vokietijos atvykstančių lankytojų, kurie domisi mažojo muziejaus buvusiame Blodės viešbutyje likimu, kolonijos istorija ir naujais projektais. Tiek Thomo Manno kultūros centro ir Neringos muziejų veikla, tiek kolekcininkų indėlio dėka Nidos dailininkų kolonijos ekspresionistų istorija pamažu tampa artima ir sava ir Lietuvoje menu besidominčiai visuomenei.
Pasak L.Motuzienės, ateityje planuojama buvusioje Ernsto Molenhauerio ateljė, viloje „Helena“, įkurti menininkų ir mokslininkų rezidenciją, atnaujinti erdves, čia rengti parodas, įgyvendinti naujus projektus: „Didžiausia svajonė būtų sukurti Nidos dailininkų kolonijos muziejų, kuriame būtų eksponuojami Lietuvos ir užsienio kolekcininkų sukaupti darbai, tačiau Neringoje netrūksta iššūkių su kultūros paveldo objektais ir jų įveiklinimu.“
Hanzos miestų kultūros kelias
Kaunas – vienintelis iš Lietuvos miestų, prisijungęs prie Europos Hanzos miestų kelio. Kaip pasakojo jo atstovė Kauno miesto savivaldybės Užsienio ryšių skyriaus vedėja Lina Duobaitė, Kauno miesto savivaldybė yra prisijungusi prie Naujosios Hanzos organizacijos www.hanse.org nuo 1992 m. „Dabar šiai organizacijai priklauso apie 200 miestų Europoje, kurių istorija vienaip ar kitaip buvo susijusia su istorine Hanzos organizacija. Visi šie miestai ir sudaro Europos Kultūros Tarybos Hanzos kelią“, – kalbėjo L.Duobaitė.
Pasak jos, kasmet viename iš Hanzos organizacijai priklausančių miestų vyksta Tarptautinės Hanzos dienos, kurių metu organizuojami ne tik kultūriniai, turistiniai renginiai, bet ir įvairūs forumai, konferencijos, miestų merų posėdžiai ir pan.
„Tokios Tarptautinės dienos Kaune vyko 2011 m. gegužės mėnesį. Be šių renginių, patys miestai kartas nuo karto vykdo įvairius projektus vieni su kitais. Pavyzdžiui: Kaunas kartu su Vokietijos Liubeko miestu, Švedijos Visbio miestu ir Lenkijos Gdansko miestu vykdė ES finansuojamą projektą, kuriuo buvo siekiama išsiaiškinti, su kokiomis problemomis susiduria Hanzos miestai, priimantys turistus“, – apie Europos Kultūros Hanzos kelyje esančių miestų bendradarbiavimą pasakojo Kauno atstovė.
Kokie objektai, saugantys Hanzos miestų istoriją, yra Kaune? L.Duobaitės teigimu, jų netrūksta. Tai – Perkūno namai, Kauno pilis bei kiti senamiesčio objektai:
„KAUNAS IN“ turi sukūrę specialų maršrutą „Hanzos pirklio pėdsakais“, kurį rekomenduojame ne tik miesto svečiams iš Lietuvos ar užsienio, bet ir patiems kauniečiams, besidomintiems savo miesto istorija“, – kalbėjo šio Kultūros kelio Lietuvoje atstovė.
Artimiausi planai – dalyvavimas kitąmet Visnyje, Švedijoje, vykstančiose Tarptautinėse Hanzos dienose, kur bus pristatytas Kaunas ir jame esantys Hanzos miestų objektai.
Europos pasakų kultūros kelias
2022 m. Europos Taryba patvirtino naują Kultūros kelią – Europos pasakų kelias, kuriame susipina pasakų knygos, jų gerai žinomi autoriai, liaudies istorijos ir praeities žodinės tradicijos. Lankydami šiame Europos kultūros kelyje esančius objektus ir vietoves keliautojai ir turistai gali patyrinėti užburtas vietas, kuriose gyveno jų mėgstamiausi pasakų herojai, taip pat sudalyvauti edukacijose ir patirti naujų įspūdžių atrakcionuose su Europos pasakomis susijusiose, į maršrutą įtrauktose lankytinose vietose.
Maršruto sumanytojai – italai, kurių Pinokio – iš medžio išdrožto berniuko, mylinčio tėvo meistro rankose atgijusio – istorija žinoma visame pasaulyje. Pinokio parkas buvo įrengtas kaip netikėtumų takas. Jis prasidėjo nuo dviejų kūrinių, kuriuose sutalpinta Pinokio istorijos prasmė: Emilio Greco paminklas „Pinokis ir fėja“ ir Venturino Venturi sukurta Piazzetta dei Mosaici (mozaikų aikštė). Parko puslapyje sakoma, kad tai buvo vienas pirmųjų vaikams skirtų teminių parkų Europoje. Nedideliame Peschia miestelyje įkurtas lankytinas objektas nuolat tobulėja ir prisitaiko prie kintančių vaikų norų. Todėl šiuo met jame rasite ne tik žinomų personažų, edukacijų, bet ir aktyvių pramogų.
Vis dėlto iki šių dienų parkas išsaugojo ir prieš kelis dešimtmečius, parko įkūrimo metu, pastatytas skulptūras – Pinokio nuotykių herojus (Pinokį, jo tėtį Karlą, apgavikus Lapiną ir Katiną bei kitus), kurias sukūrė žymūs to meto skulptoriai ir kiti menininkai, pasistengę savo kūriniais atgaivinti pasakos puslapius. Lankytojų laukia Pinokio muziejus, kuriame yra iliustracijų, paveikslų, Pinokio nuotykių herojų keraminės figūrėlės, spektaklių dekoracijos ir daugybė kitų su istorija susijusių eksponatų.
Virtualioje muziejaus bibliotekoje galima peržvelgti šimtus pasakos leidimų, kurie nuo 1883 m. leidžiami įvairiomis pasaulio kalbomis. Taip pat yra šiltnamis, kuriame gyvena keli tūkstančiai drugelių. Restorane-picerijoje „Raudonasis vėžys“ galima paragauti tradicinės itališkos picos. O suvenyrus galima pasigaminti patiems: medinių lėlių dirbtuvėse nuolat vyksta meistriškumo kursai besidomintiems. Parko kūrėjai neabejoja, kad po apsilankymo namuose norėsis dar kartą perskaityti Carlo Collodi dar 1883 m. sukurtą apysaką vaikams „Pinokio nuotykiai“.
Būtent toks ir yra vienas svarbiausių Europos pasakų kultūros kelio kūrėjų tikslas – paskatinti žmones vėl domėtis pasakomis. Jų teigimu, pasakos visada buvo svarbi Europos kultūros dalis. Jose atsispindi istorijos, kuriomis europiečiai dalijosi nuo seniausių laikų iki šių dienų, labai dažnai bendrame kontekste. Tai – rašytinės ir sakytinės istorijos, tapusios kolektyvinės vaizduotės ir vietinės Europos žmonių kultūros dalimi. Deja, vaikai vis mažiau girdi ir skaito pasakų, dingsta ir žodinė jų pasakojimo tradicija. Tai – viena iš priežasčių, kodėl Europos pasakų kelio sumanytojai įsitikinę – būtina priminti žmonėms – tiek vaikams, tiek ir suaugusiems, kad pasakos jų gyvenime yra labai svarbios!
Šio kelio sumanytojų teigimu, Europos Pasakų Kultūros kelias yra kelionė tarp įsivaizduojamų erdvių ir tikrų vietų. Joje tyrinėjamos pasakos, kurios lydėjo mūsų vaikystę pakeliui į suaugusiųjų gyvenimą ir kurios ir šiandien tebėra Europos vaikų sąmonėje. Tai – Europos pasakų personažų ir autorių, užburtų vietų, kurias įsivaizdavome, kai buvome maži, (iš naujo) atradimo maršrutas, kuris yra naujo tipo kultūrinio ir patirtinio turizmo dalis, kur emocijos ir vaizduotė yra kelionės pagrindas.
Dabar šis Kultūros kelias driekiasi per Kiprą, Kroatiją, Vokietiją, Graikiją, Italiją, Airiją, Šveicariją, o ateityje turėtų driektis ir per Lietuvą. Tiesa, kol kas pas mus šis kelias dar tik kuriamas. Europos Pasakų Kultūros kelio Lietuvoje atstovė Audronė Macijauskienė pasakojo, jog prisijungti nuspręsta, gavus kvietimą Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus. „Kiekviena šalis turi savo žinomus personažus, organizuoja veiklas ir edukacijas. Mūsų ateities planuose – žinomi Lietuvos pasakų personažai, su kuriais būtų galima vystyti įvairias veiklas, kurios pritrauktų į Lietuvą atvažiuoti daugiau žmonių, kurie domisi literatūrinėmis kelionėmis“, – sakė pašnekovė ir pridūrė: „Galimybės yra, reikia veiklumo, finansavimo. Toks kelias svarbus tiek turizmui, tiek ir mūsų šalies kultūros sklaidai.“
Kultūros paveldo departamento Registro tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriaus vedėjas Alfredas Jomantas neabejoja – šio Kultūros kelio potencialas yra didelis: „Jame puikiai galėtų veikti tiek jau dabar esantys teminiai vaikams skirti parkai: Pasakų parkas, Raganų kalnas ir daug kitų vietovių, kurios pasakoja apie pasakų personažus. Neišsenkantis šaltinis yra vaikų teatrai – tiek lėlių, tiek ir kiti. Yra ir vaikų kavinės Vilniuje bei kituose miestuose, kurios dažnai yra dekoruotos pasakų personažų motyvais. Visos paminėtos vietovės, objektai galėtų tapti dalimi Europos pasakų kultūros kelio Lietuvoje.“
