Kauno kempingą „Camp Inn“ paliekame sekmadienį anksti ryte, dar suomiams miegant senuose „Citroen“ kemperiuose ir besiruošiantiems toliau keliauti į Lenkiją.
Raudondvario kalnas gana status, tad tenka gerokai prasimankštinti. Toliau riedame laukais ir sulaukiame piktoko vėjo. Vakar jis buvo mūsų pagalbininkas, šiandien – priešas. Laukuose kvepia šienu, beržynuose – vantomis, o prasilenkiant pro pirteles – rūkytais kumpiais.
Pagalvoju, juk važiuodamas automobiliu šitų tėviškės kvapų net nepajaustum.
Sustojęs, pasistiprinimui užkandu energetinį batonėlį. Patyrinėju, kas jo sudėtyje, o gi grūdai visokie ir dar kažkokie priedai.
Pakelėje siūbuoja kviečiai, todėl nusiskynęs kelias varpas, tarp delnų išgliaudau grūdus nuo pelų ir beriu į burną. Va, čia tai skonis! Jie dar ne visai prinokę, bet primena gardų pyragą.
Trys važiavimo paspirtuku būdai
Kadangi jau trečia diena keliauju papirtuku, suklasifikuoju tris juo važiavimo būdus. Pirmas, kuomet koja užsimoji iš visų jėgų, darai platų mostą ir žemę lieti tik kojų pirštų galiukais. Jis tinka, kai nori išvystyti didžiausią greitį.
Antras būdas – kuomet mostas ne toks didelis, tačiau pastangų reikia mažiau ir žemę lieti puse pėdos. Tai vidutinio greičio technika.
Galiausiai, judant į kalną dedi visą pėdą ir rankomis stumi vairą į priekį. Tai – lyg pirma mašinos pavara, ji galingiausia, tačiau daug kuro eikvojanti ir neekonomiška.
Šiandien pučia priešingas vėjas, todėl judame antruoju būdu, o kartais ir pirma pavara. Mūsų veiduose dingo šypsenos ir entuziazmas kažkur nuplazdėjo su vėju.
Vidurdienį, užkandžiaujant Seredžiuje, dar viena „onutė“ prisistato ir vėl prašo lituko. Neblogai skaičiuoja, duosi lituką, o išties eurą.
Liepos 26-ąją Oninės, todėl Vilkijoje viena „onutė“ mūsų prašo lituko. Sako, žinau, kad negražu, tačiau gal galite padėti?
Atsakau, jog ir mums neprošal būtų pagalba, nes per visą Lietuvą kol pravažiuosime, galime ne tik be pinigų ir be paspirtukų likti...
Vidurdienį, užkandžiaujant Seredžiuje, dar viena „onutė“ prisistato ir vėl prašo lituko. Neblogai skaičiuoja, duosi lituką, o išties eurą. Sakau, gal valgyti norite, ateikite, pasidalinsime kartu.
Ne, duokite lituką ir viskas, valgyti namie turiu. Tomas neiškentęs duoda: gal jis ir teisus, nes duoti lengviau, negu prašyti.
Mainai: už paspirtuką – žirgas
Prie Panemunės pilies matau besiganančius žirgus ir jos šeimininkę, kuri siūlo keisti paspirtuką į žirgą. Su šiuo sandėriu nesutinku, tačiau pajodinėti neatsisakau.
Nedažnai tenka matyti keršą mustangą, o tuo labiau būti ant jo raitam. Pasijuntu tikru indėnu ir imu galvoti, o gal kelionę tikrai pratęsti raitam – nors kojos pailsės? Padėkojęs poniai Lenai už netikėtą pramogą bandau vytis savo žygio draugą Tomą.
Paskutinius dienos kilometrus nuo Skirsnemunės iki Jurbarko važiuojame labai gražiu dviračių taku, tačiau esame galutinai nusivarę nuo kojų. Kaltas, aišku, vėjas.
Antkalniškių piliakalnis – paskutinis mūsų dienos objektas, tačiau įkopti į viršų nebeturime jėgų. Vakar buvome tarsi Hermiai, turintys sparnelius prie kojų, nes pavėjui išties tarsi skridome.
Užtat šiandien važiavome kaip paprastos vargo pelės, ketinančios žūtbūt pasiekti užsibrėžtą tikslą. Keturių gandrų kaimo turizmo sodyboje „Jurodis“ mūsų laukia virtos šviežios bulvės su šeimininkės pagamintu kastiniu. Už lango ima pliaupti liūtis.
Kaip gera matyti Nemuną, lyjant pro langą, o ne sušlapusiam vairuojant paspirtuką!
Keliautojas ir žurnalistas Gerimantas Statinis bei paspirtukų sporto entuziastas Tomas Augūnas per Lietuvą keliaus savaitę – Palangą jie planuoja pasiekti paskutinę liepos dieną. Jų kelionės įspūdžius galėsite sekti čia, portalo 15min.lt kelionių rubrikoje „Pasaulis kišenėje“.
