Arba tiems, kurie rado viliojančiai pigius bilietus į Gvatemalą ar Kambodžą, ar Tanzaniją, bet nesiryžta ten traukti su mažyliu ar mažyliais.
Ar laukti, kol vaikai paaugs? O gal verta ryžtis ieškoti nuotykių egzotiškose šalyse ne tik su kuprine ant pečių, bet ir su kūdikiu nešioklėje?
Mes pasirinkome pastarąjį variantą ir nemažai klajojom po pasaulį iš pradžių su vienu, vėliau – su dviem vaikais.
Čia pateikiu subjektyvų tokios patirties privalumų ir trūkumų sąrašą. Kadangi keliones tęsiame, gali būti, kad jis pasipildys, bet kol kas svarbiausi punktai tokie.
Privalumai
- Lengvesnė ir (kartais) patogesnė kelionė. Atrodytų, smulkmena, tačiau tai, kad keleiviams su mažamečiais vaikais suteikiama pirmenybė lipant į lėktuvą, o dažnai – ir į kitas transporto priemones, tampa tikru palengvėjimu, keliaujant intensyviai ir ten, kur gausūs keleivių srautai. Jau nekalbant apie tai, kad tiek kiti keleiviai, tiek personalas dažnai būna draugiški ir linkę padėti keliautojams su vaikučiais. Galite sulaukti netikėtos pagalbos, papildomų patogumų – patogesnių vietų autobuse, erdvesnio kambario viešbutyje, nei užsisakėte, papildomo deserto lėktuve ar kavinėje arba tiesiog pagalbos migdant kelionės metu nežinia ko supykusį ir pravirkusį kūdikį. Mes ilgose kelionėse vis sutikdavom draugiškų „tetų“, kurioms būdavo didelis džiaugsmas pakutenti ar pačiūčiuoti mūsų kūdikį.
- Naujos pažintys ir atviros durys. Šis privalumas, ko gero, pats svarbiausias ir tuo labiau tikėtinas, kuo egzotiškesnėse šalyse keliaujate ir kuo jaunesni jūsų vaikai. Mūsų vaikučiai – tipiški šviesiaodžiai europiečiai žydromis akimis – sulaukia milžiniško dėmesio tuose kontinentuose, kur tokia išvaizda neįprasta.
Mūsų vaikučiai – tipiški šviesiaodžiai europiečiai žydromis akimis – sulaukia milžiniško dėmesio tuose kontinentuose, kur tokia išvaizda neįprasta.
Kartais vietinių reakcija būna ne tik netikėta, bet ir juokinga, gąsdinanti ar graudi. Pavyzdžiui, santūrieji japonai prarasdavo visą savo santūrumą, išvydę mūsų dvimetį sūnų – imdavo žerti jam komplimentus, fotografuoti, filmuoti ir vieni už kitus garsiau aikčioti, koks jis „kawaii“ (jap. „ mielas“, tai buvo pirmasis mūsų išmoktas ir dažniausiai kelionės metu girdėtas japoniškas žodis). O keliaudami po Keniją kaimelyje sutikome vietinę moterį, negalinčią turėti vaikų, kuriai mūsų baltutėlis kūdikis pasirodė dieviškai gražus. Ir gestais, ir per šiokį tokį vertėją ji mėgino paaiškinti, kad norėtų jį... pasilikti ir užauginti: gal mes nieko prieš? Žinoma, buvome prieš. Teko mažylį griežtai atimti, o mums išvažiuojant moteris apsiverkė...
- Savęs pažinimas. Neverta savęs apgaudinėti, manant, kad nuo mažumės keliaujantys vaikai užaugs atvirais pasaulio piliečiais, išmanančiais visas kultūras, ir kaip namie jausis kiekviename pasaulio kampelyje. Kuo jie mažesni, tuo mažiau prisiminimų iš kelionių jiems išlieka – tai akivaizdu. Kad ir kur bebūtumėte, mažyliams įdomiausias lankytinas objektas bus žaidimų aikštelė, o jums įdomaus ir skanaus egzotiško maisto jie gali nė į burną neimti (mūsų mažylė nemėgsta nei mangų, nei papajų, bet kuriam Žemės kampelyje jai skaniausias vaisius – obuolys).
- Tačiau prisiminimai iš tokių šeimyninių kelionių praturtins pirmiausia jus. Išmokys įveikti kliūtis, su kuriomis bevaikiai keliautojai nesusiduria (kur rasti sauskelnių vidury dykumos? Kaip nešti kūdikį, kai suplyšta nešioklė? Kaip keturiese tilpti ant vienintelio visam kaime veikiančio motorolerio?). Skatins improvizuoti. Sutvirtins šeimą. Išugdys kantrybę.
Trūkumai
- Nuovargis. Tai turbūt akivaizdu – maži zirziantys vaikai erzina ir vargina, o kelionėje erzins ir vargins dar labiau – ne tik jus, bet ir šalia sėdinčius bendrakeleivius. Teks keliauti su daugiau daiktų – gal visa kuprinė ar lagaminas bus skirti sauskelnėms, žaislams ir vaikų drabužėliams.
- Ribotos galimybės. Priklauso nuo to, ko ieškote keliaudami – jos gali būti šiek tiek arba labai ribotos. Teks atsisveikinti su naktiniu gyvenimu – į naktinius klubus su vaikais juk neisi, taigi, kad ir kaip šalis ar miestas begarsėtų naktinėmis pramogomis, jums jos liks nepažintos. Kažin ar galėsite užsiimti ekstremaliu sportu – mažyliai neužkops į snieguotus kalnus ir greičiausiai neištvers savaitės žygio pėsčiomis per dykumą, taigi ambicingiems nuotykių ieškotojams teks nuleisti aštrių pojūčių kartelę. Ekvadore nedalyvavome ekspedicijoje pas Amazonės džiunglių indėnus, Egipte vietoj planuotų trijų dienų dykumoje praleidome tik vieną, o Bolivijoje pasirinkome trumpiausią ir mažiausiai ekstremalią ekskursiją į druskos lygumas – sudėtingomis sąlygomis vaikams tiesiog per sunku. Mums belieka atsidusti – kitą kartą...
- Papildomi pavojai. Kažkada jaunystėje nebuvo baisu Maroke važiuoti atokiais duobėtais keliais sutrešusiu naktiniu autobusu, Indijoje valgyti pigiausią gatvės maistą ar Egipte gerti nefiltruotą vandenį iš čiaupo. Keliaudami su vaikais taip nedarome. Nes saugome juos, vadinasi, saugomės ir patys. Tapome baikštesni – bijome geliančių vabzdžių, užteršto vandens, infekcijų, ligų ir panašių dalykų, o tam tikrose šalyse – dar ir vaikų grobikų (jais buvome gąsdinami Lotynų Amerikoje ir Kinijoje). Prislopusi drąsa ir užplūstančios abejonės – natūrali išaugusios atsakomybės dalis. Vis dėlto nedrįsdami rizikuoti kartais prarandame galimybių.
Galutinė išvada?
Kiekvienam skirtinga – vieni tvirtina, kad su vaikais galėtų apkeliauti nors ir visą Žemės rutulį (arba taip ir padaro) ir vadina tai nuostabiausia gyvenimo patirtimi, kiti, kartą pabandę, nebenori tokios patirties kartoti, o dauguma vis dėlto tikriausiai nė nebando, nes kurgi su kūdikiu ant rankų dangintis į kokias nors džiungles ar į Afrikos savaną pas liūtus? Nė vienas sprendimas nėra geresnis ar blogesnis, bet visuomet verta prisiminti, kad pasirinkimas yra – jei labai norite kur nors nukeliauti, vaikai tikrai neturėtų būti esminis jus stabdantis veiksnys. Galbūt verta kartelį pabandyti?
