Vadovaujamės tokia taisykle: kai kas nors pasiteirauja, ar vyksime į kokią nors vietą, kurios iki tol nežinojome, stengiamės kuo daugiau apie ją išsiklausinėti. Antrą kartą paklausti to paties, tiesiog atsakome „Taip“ ir persidėliojame maršrutą.
Taip atsitiko ir su Ometepės sala – apsilankę čia supratome, kodėl ją taip prigyrė šitiek daug keliautojų. Dvynukai vulkanai, stūksantys viduryje „Lago de Nicaragua“ ežero, žavi net tik šių dienų keliautojus, bet ir Marką Twainą, aprašiusį šią vietą savo knygoje, taip pat actekus, kurie šią salą pavadino „pažadėtąja žeme“. Deja, pažadėtoji palaima ateina tik po nežadėtų kančių save transportuojant į salą su garlaiviu iš V dešimtmečio.
Viskas atrodė taip: priekyje stovėjo kapitonas ir valdė laivo judėjimo kryptį. Kuomet jis paskambindavo varpeliu, rūsyje esantis žmogus įmesdavo anglių į „krosnį“ ir paspausdavo gazo pedalą. Buvo dar ir trečias žmogus – jo darbas buvo rankiniu būdu pumpuoti vandenį iš laivo, na o mes gaudydami gryno oro gurkšnius (kartais prasiveržiančius tarp smalkių), bandėme stebėti horizontą ir išsaugoti savo skandžio turinį, kol mažas medinis Popajaus laivas šokinėjo per bangas.
Pasiekę krantą jautėmės kaip gerai suplaktas vaisių kokteilis! Atvykę į salą patyrėme kultūrinį šoką – dėl apgyvendinimo. Apsistojome itin hipiškoje, organinėje fermoje, pavadinimu Zapilote. Ferma įsikūrusi vulkano papėdėje, giliose džiunglėse, savo restoranėlyje patiekia tai, ką patys užaugina.
Buvome (maloniai?) nustebinti atstumo nuo įėjimo iki savo džiunglių namelio – 1 km kopimo aukštyn/žemyn/per upę/aukštyn į kalną. Pamiršau akinius nuo saulės, ai tiek to ...
Gyvenimas džiunglėse turi ir kitų ypatumų. Visai egzotiška yra po nusvirusiais palmių lapais įrengtas dušas. Kiek mažiau smagu sutikti vietinius gyventojus, pavyzdžiui, tūkstančius vorų, kurių kūnais žvilga atspindėdama žibintuvėlio šviesa. Mažiausiai smagu – prie lovos užlipti ant milžiniško, plaukuoto tarantulo. Ne veltui kiekviena lova apsaugota tinklu, kurį tikrai verta atidžiai užkamšyti.
Tradiciškai mėgstamiausiose vietose griebėme motociklą į rankas ir pasileidome į kelionę po salą. Girdėjome gandus apie įspūdingo grožio krioklius, esančius vulkano papėdėje. Šiaip ne taip (netekę vieno draugų ekipažo ir palydėję juos į traumatologinį skyrių) pasiekėme krioklius, kur paaiškėjo, kad tai tik pradinė stotelė, nuo kurios reikės keletą valandų kopti iki „PAŽADĖTOJO GROŽIO“. Kone apsigalvojome ir apsisukome...
Bet sutikti žmonės įtikino, jog verta. Nors kojas dar skauda, bet buvo verta. Pasislėpęs tarp bananų plantacijų, kitoje vulkano pusėje burbuliuoja „Ojo de Aqua“. Į šį natūralų vandens SPA suteka 35 mineralizuoto vandens šaltiniai, o jis, sakoma, daro stebuklingą poveikį žmogaus odai: „kiekvienas išsimaudęs „Oje de Aqua“ grįžta 10-čia metų jaunesnis“.
Nesinori ginčytis su faktais, bet vis dėlto negaliu pamiršti Vytauto klausimo: „O kas atsitinka, jei išsimaudo 10 metų vaikas – ar grįžta atgal ...?“