Pirmą kėlinį pražiūrėjau tamsiame skersgatvyje įsispraudusioje kavinukėje, kur futbolas buvo tik antrame plane, todėl per ilgąją pertrauką nutariau surasti labiau kovos atmosferą menančią vietą.
Bingo! Netyčia eidamas šalia Duoro upės išgirdau šūksnius, o priėjęs arčiau jau matau, kaip apie 15 ketvirtą dešimtį perkopusių vyrukų sėdi pasipildę savo alaus atsargas prieš antrąją mačo pusę. Prisijungiu prie jų ir aš. Per pirmas 45 minutes nebuvo įmuštas nė vienas įvartis, tačiau jau 56 minutę visi kartu daužiam alaus butelius už pirmąjį Porto įvartį. Dar po penkiolikos minučių į vartus skrieja ir antras. Vakaras baigtas.
„Walking tour“: nebanalios miesto istorijos iš vietinio lūpų
Antra diena Portugalijoje gero nežada – nuo pat ryto pliaupia lyg iš kibiro, bet nepaisydamas jo nutariau leistis į „Walking tour“, kurį man pasiūlė hostelio administratorė. Kas yra „Walking tour“?
Tai pasivaikščiojimas maždaug su dešimties žmonių grupele po miestą, klausantis įvairių įdomių istorijų. Tik skirtingai nei įprastos kelionės su gidais, čia žmogui, vedančiam grupę, sumoki tik po viso žygio ir tiek, kiek pats manai yra verta.
Paklausiau gido, kiek laiko jis dirba šį darbą. Jo atsakymas privertė nusišypsoti: „Pradėjau vakar“. Tačiau taip jis tiesiog norėjo pasakyti, kad stengiasi kiekvienai keliautojų (ne turistų!) grupelei nuolat viską pasakoti vis kitaip, su nauju užsidegimu bei meile darbui. Parinkti vis kitą žodį, nuolat atnaujinti savo maršrutą ir t.t.
Gidas iš pradžių susipažįsta su kiekvienu žmogumi – paklausia jo vardo, šalies, darbo bei kodėl atvyko į Portą.
Pirmoji mūsų stotelė yra „McDonald's“. Ne, nepavalgyti atėjome. Porto centre įsitaisęs greito maisto restoranas veikiausiai yra vienas gražiausių pasaulyje. Jis 1995 metais įsikūrė vietoje senos „Imperial“ kavinukės. Visas interjeras nuo XX a. 3-ojo deš. liko savo vietoje.
Po to išgirdau istoriją apie vieną per krizę bankrutavusį banką, kuriame nebėra nė vieno skatiko, tačiau jį vis dar saugo du policininkai. Dieną iš dienos, 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Nežinau juokais ar ne, bet gidas teigė, jog tai dėl to, kad žmonės nepradėtų panikuoti.
Po to išgirdau istoriją apie vieną per krizę bankrutavusį banką, kuriame nebėra nė vieno skatiko ir nė gyvos dvasios, tačiau jį vis dar saugo du policininkai. Dieną iš dienos, 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Nežinau juokais ar ne, bet gidas teigė, jog tai dėl to, kad žmonės nepradėtų panikuoti. Tiesa, jeigu įvyktų koks nusikaltimas prie šių apsauginių akių, jie negalėtų niekuo padėti, kaip tik iškviesti policiją, mat jų užduotis yra tik viena – saugoti pastatą.
Priėjome vieną bažnyčią. Na, bent jau miesto svečiui ji atrodo kaip viena. Jeigu įdėmiau įsižiūrėsite, iš tikrųjų tai yra trys pastatai. Dešinioji – Carmo bažnyčia XVIII a. išdygo prie pat karmelitų bažnyčios, kuri stovėjo šioje vietoje nuo XVII a. Tai niekam neužkliuvo iki pat XX a. 8 dešimtmečio. Pagal nerašytą taisyklę dvi bažnyčios negali dalintis viena siena, todėl pastatas tarp jų tapo dešiniosios bažnyčios šeimininko namu. Jo skersmo ne daugiau kaip 1 metras ir tai yra vienas siauriausių namų pasaulyje.
Galiausiai gidas suteikė progą išbandyti ir tradicinį portugališką desertą. Pastel de nata – tai mažas pyragėlis, pagamintas iš sluoksniuotos tešlos su plikytu kremu viduje. Pasakiškas skonis, geriau net už raffaelo. Šį desertą sugalvojo dvi vienuolės iš Lisabonos ir ilgą laiką receptas buvo laikomas paslaptyje, iki kol 1837 metais buvo atidaryta vienuolyno parduotuvėlė, kur buvo pradėta pardavinėti šiuos pyragaičius. Pinigai, surinkti iš šios prekybos, skirti vienuolyno statybai.
Iš viso žygis truko apie 4 valandas, bet kiekviena minutė buvo įdomi ir naudinga. Vakare dar net liko jėgų išbandyti keletą Porto barų bei klubų.
Trečia diena Porte: atradimai už kiekvieno kampo
Trečios ir paskutinės dienos Porte rytas išaušo kartu su danguje pakibusia saule. Po nedėkingo oro praėjusią dieną abejojau jos pastovumu, tad pasiėmiau striukę. Šio sprendimo po to gailėjausi. Oras visą dieną buvo puikus.
Turėjau tikslą nueiti iki molo, kuris atveria vaizdą į Atlanto vandenyną, praeiti Arrabida tiltą ir aplankyti fotografijos muziejų, kurį vakar parodė gidas. Pastarąjį tikrai rekomenduoju visiems, kadangi įėjimas visiškai nemokamas, o ir ekspozicijos palieka neblogą įspūdį.
Visoje Portugalijos architektūroje yra paplitęs glazūruotų keraminių apdailos plytelių fenomenas, dar kitaip vadinamas Azulechu (port. azulejo). Dažniausia spalva yra žydra. Bene kas trečias pastato fasadas yra papuoštas šiais meno kūriniais.
Vos 240 tūkst. žmonių turintis Portas savo transporto sistemoje turi ne tik metro ir autobusus, bet ir nuo 1872 metų veikiančias tramvajaus linijas. Šis mažas, garsiai riedantis, bet žavus traukinukas važinėja ten pat, kur vaikšto ir pėstieji. Todėl su ausinėmis vaikščioti Porte būtų pavojinga.
Kalbant apie pigias studentiškas keliones ir maistą, tai aš niekada nevalgau restoranuose ar užeigose prie populiarių lankytinų vietų ar pačiame miesto centre. Užtenka, tiesiog, netyčia įlįsti į kokią nors siaurą, nežinomą gatvelę ir galbūt rasi kažką unikalaus, nepaliesto turistų rankų bei pigaus. Panašiai nutiko ir man. Radau tokį pasiūlymą, kurio negalėjau atsisakyti – už 6 eurus nusipirkau pilną pietų paketą – tiršta sriuba, pilna lėkštė sardinių, lėkštė ryžių bei tarkuotų morkų su sūriu ir dar tavo pasirinktas gėrimas. Persivalgymas garantuotas.
Praėjus didingai atrodantį 70 metrų aukščio ir 492,2 metro ilgio Arrabida tiltą vos už 2 kilometrų galingai banguoja Atlanto vandenynas. Dar net nepriėjęs jo, supratau, kad iš arti į šią gamtos galybę pažiūrėti negalėsiu. Iš kiek tolėliau atrodė, jog vandenyno smūgiai tuoj sugriaus visus molo užtvarus ir nušluos viską pakeliui. Ten sutiktas vietinis pasakojo, jog toks Atlanto siautėjimas nėra įprastas dalykas Porte ir prasidėjo tik maždaug prieš metus. Niekas negali paaiškinti kodėl. Kelias eiti molu yra užtvertas, o apie situacijos pavojingumą byloja ir šalia įrengti įspėjamieji ženklai. Nieko, laiko bei galimybių susipažinti su juo dar bus.
Jau rytoj leidžiuosi žemyn – į Portugalijos Veneciją – Aveirą. Apie tai – kitame įraše.
Pirmųjų keturių dienų išlaidos:
20,38€ – skrydis Vilnius – Milanas.
9€ – abipusis bilietas iš Bergamo oro uosto į Milaną ir iš jo.
10,35€ – pietūs ir vakarienė „McDonald's“.
19,99€ – skrydis Milanas – Porto.
1,85€ – metro bilietas iš oro uosto į miesto centrą.
3€ – du kepsniai vietinėje užeigoje.
1,3€ – alaus butelis.
3€ – Walking tour.
0,7€ – Tradicinis portugališkas keksiukas Pastel de nata.
2,5€ – vakarienė „McDonald's“.
0,72€ – keturi bananai.
6€ – pietūs vietinėje užeigoje.
0,16€ – 1,5L mineralinio butelis.
0,79€ – sausainiai.
30€ – nakvynė trims naktis „Alive“ hostelyje.
Iš viso: 109,74€ (378,91 Lt)
TAIP PAT SKAITYKITE: „Per Portugaliją už siūlomą minimalų atlyginimą – 1509 Lt“
