Tačiau keliauju ne tam, jog sėdėčiau hostelyje. Norisi iš šios avantiūros pasiimti kuo įmanoma daugiau, todėl ir ši nauja diena bei trečioji Lisabonoje turi savo tikslą. Jau išvakarėse susipažinęs su švede Hanna susitarėme, jog papusryčiavę leisimės žygin į 25 km nuo sostinės nutolusį miestą Sintrą.
Palanga liepą – toks pirmas įspūdis buvo iškėlus koją iš traukinio. Ne, ne dėl smėlėtų paplūdimių ar J.Basanavičiaus gatvės. Net neturistinio sezono metu Sintroje tave pasitinka beveik dvi dešimtys kelionių agentų.
Hannai yra 27-eri. Ji kaip ir aš keliauja viena bei panašiu maršrutu, tik juda iš pietų į šiaurę, aš – atvirkščiai.
Kelionės pradžioje mane labai sužavėjo azulecho plytelėmis išdekoruota Porto geležinkelio stotis, tačiau Lisabonos traukinių namai padarė dar didesnį įspūdį. Pastaroji stotis atidaryta 1891 metais. Vienintelis būdas pasiekti Sintrą yra būtent iš šios vietos. Už bilietą į vieną pusę sumokame tik po 2,15 euro. Per tas 40 minučių kelio abu spėjame nusnūsti traukinyje.
Palanga liepos mėnesį – toks pirmas įspūdis buvo iškėlus koją iš traukinio. Ne, ne dėl smėlėtų paplūdimių ar J.Basanavičiaus gatvės. Net neturistinio sezono metu Sintroje tave pasitinka beveik dvi dešimtys kelionių agentų, siūlančių turus su autobusais, mini mašinytėmis bei dar visokiausių pasirinkimų. Baisu pagalvoti, kiek jų užpuola turistus ne lapkritį, o vasarą.
Aukštyn į kalną pėsčiomis
Aš jau pripratęs, kad vietiniai mane palaiko kvailiu, kuomet paklausus, kaip nusigauti į vieną ar kitą vietą ir atsisakius jų siūlomų variantų važiuoti viešuoju transportu, paprašau instrukcijų keliui pėsčiomis. Analogiškai nutiko ir Sintros turizmo informacijos centre, kur su Hanna pasiėmėme vietovės žemėlapį.
Buvome vieninteliai du bepročiai išsileidę pėškamobiliu į žygį kalvų link. Šlamantys medžiai, ant skėčių barbenantis lietus, švilpiantis vėjas, iki 10 metrų matomumą sumažinęs rūkas sukūrė tikrai mistinę atmosferą. Atrodė, kad net įkvepiamas deguonis pasidarė daug skanesnis bei kvapnesnis. Nutarėme, kad geresnio oro tokiam pasivaikščiojimui ir būti negalėjo.
Nors buvome priėję prie pat spalvingųjų Pena rūmų, bet nenorėjome išmesti pinigų į balą už bilietą vidun. Per tokį rūką ar taip, ar taip nieko nebūtumę matę. Kitos Sintros pilys taip pat liko kitam kartui. Buvome peršlapę, išalkę, pavargę, tad mūsų didžiausias noras – kuo greičiau surasti vietą, kur galime skaniai, sočiai bei nebrangiai pavalgyti.
Užsukame į vieną užeigą ant kampo. Išsirenkame pietų komplektą. Kol laukiame, šnekučiuojamės apie keliones bei Portugaliją. Tik staiga išgirstu pro duris ateinantį šurmulį. Įeina maždaug 8–9 žmonių kompanija. Negalėjau patikėti, ar mano akys man nemeluoja. Kokia tikimybė sutikti pažįstamą kitame Europos gale, net ne Portugalijos sostinėje, kažkokiame pasislėpusiame restorane? Tik išvakarėse socialiniame tinkle netyčia pamačiau Jurgitos nuotrauką (ji lipo į lėktuvą), o komentaruose perskaičiau, kad keliauja į Portugaliją. Čia tai bent. Iš tikrųjų koks mažas pasaulis.
Belenas – vertas laiko Lisabonos priemiestis
Atsisveikinu ir išlydžiu Hanną į autobusą, važiuojantį į šiaurę. Pats sėdu į traukinį ir vos sulaukęs kontrolieriaus, sudedu bluostą. Kita diena, pagal mane persekiojantį oro algoritmą, turėtų būti graži, tad su airiu Samueliu valgydami vakarienę hostelyje suplanuojame maršrutą rytojui ir perkirtę vienas kito rankas pasižadame, kad, nepaisant jokio tingumo požymių ryte, vis tiek leisimės į šitą žygį.
Kitą rytą man nebūdingai greitai išsiridenu iš lovos ir visas žvalgus puolu į virtuvę, kur jau sutinku Samą. Išgirdusi apie mūsų planus, prie vyriško tandemo prisijungia ir amerikietė Hillary. Pasistiprinę trys muškietininkai patraukia link Belemo, Lisabonos priemiesčio.
Į UNESCO Pasaulio paveldą įtrauktas Beleno bokštas yra vieta, iš kur išplaukė kelio į Indiją atradėjas Vasco da Gama. Šis bokštas kadaise buvo tvirtovė, muitinė bei kalėjimas, o dabar – vienas iš svarbiausių Lisabonos bei visos Portugalijos simbolių.
Šalia šio bokšto stovi akinančio grožio Šv. Jeronimo vienuolynas. Tai yra vieninteliai XV a. statiniai išlikę po katastrofiško žemės drebėjimo Lisabonoje 1755 m. Vienuolynas pastatytas kelio į Indiją atradimo garbei, todėl čia buvo atplukdyti ir Vascos da Gamos palaikai.
Kadangi niekur neskubame, vaikštome dėdami koją po kojos, nebandydami apibėgti visų lankytinų objektų, sustojame prie vienos kavinės kavos pertraukėlei. Kad pasirinkome ypatingą vietą, galima spręsti iš didžiulės eilės, stovinčios lauke. Pasirodo, būtent šioje vietoje buvo pradėti plačiu mastu gaminti garsieji „Pastel de Nata“ pyragėliai. Šią istoriją jau girdėjau iš gido Porto mieste.
Pati deserto idėja kilo dviem seserims iš aukščiau minėto vienuolyno. Ilgą laiką receptas buvo laikomas paslaptyje. Vienas toks pyragaitis gilią istoriją menančioje „Pasteis de Belem“ krautuvėlėje kainuoja 1,05 euro.
Pagal iš anksto sutartą planą mūsų pagrindinis tikslas buvo kitoje Težo upės pusėje esanti Cristo Rei statula. Norint nusigauti iki jos reikia plaukti su keltu, kuris kainuoja vos 1,15 euro. Už dešimt minučių mes jau priešingame krante.
Periodiškai reikia nulipti nuo mums įprasto kelio, išbandyti kažką kitokio. Kelią iki Kristaus statulos renkamės veikiausiai visiškai nepramintą turistų. Aplink bėgioja gausybė palaidų šunų, žmonių nematyti nė su žiūronais. Taip tik dar įdomiau.
Po geros valandos žygio atsiduriame prie sumažintos analogiškos statulos Rio de Žaneire kopijos. Istorija skelbia, kad ši gigantiška statula pastatyta buvo specialiai po II pasaulio karo pabaigos kaip padėka, kad Portugalija nebuvo įsivėlus į šį žiauriausią pasaulio konfliktą. Pati statula yra 28 m aukščio ir pastatyta ant 82 metrų aukščio pjedestalo. Ne veltui ji yra matoma iš didesnės Lisabonos dalies.
Nuo šios vietos, ypač sutemus, kvapą užgniaužia vaizdas į dar vieną kopiją primenantį Lisabonos statinį – Balandžio 25-osios tiltą. 1962 m. lapkričio 5 d. pradėtas statyti, o 1966 m. rugpjūčio 6 d. atidarytas tiltas iš pradžių vadinosi Portugalijos diktatoriaus Salazaro vardu, tačiau po Gvazdikų revoliucijos jis buvo pervardintas.
Iš pirmo žvilgsnio jis primena garsųjį „Golden Gate“ tiltą. Daug kur sklando mitas, jog abu šiuos tiltus sukonstravo ta pati kompanija, bet iš tiesų „American Bridge Company“ San Fransiske pastatė „Bay Bridge“. Šiandien kasdien tiltu naudojasi per 300 tūkst. vairuotojų, juo pervažiuoja 157 traukinai vežantys daugiau kaip 80 tūkst. keleivių.
Taip baigėsi paskutinė mano diena pasakiškoje Lisabonoje. Sėdame į autobusą, lipame į metro ir nejaučiantys kojų, bet laimingi iki ausų krentame į minkštas lovas. Labanakt.
Pirmųjų vienuolikos dienų išlaidos:
20,38€ – skrydis Vilnius-Milanas.
9€ – abipusis bilietas iš Bergamo oro uosto į Milaną ir iš jo.
10,35€ – pietūs ir vakarienė „McDonald's“.
19,99€ – skrydis Milanas-Portas.
1,85€ – metro bilietas iš oro uosto į miesto centrą.
3€ – du kepsniai vietinėje užeigoje.
1,3€ – alaus butelis.
3€ – Walking tour.
0,7€ – Tradicinis portugališkas keksiukas Pastel de nata.
2,5€ – vakarienė „McDonald's“.
0,72€ – keturi bananai.
6€ – pietūs vietinėje užeigoje.
0,16€ – 1,5 l mineralinio butelis.
0,79€ – sausainiai.
30€ – nakvynė tris naktis „Alive“ hostelyje.
3,9€ – traukinio bilietas Porto-Aveiro.
0,2€ – Aveiro miesto žemėlapis.
1€ – keturi bananai.
18€ – nakvynė Aveiro hostelyje „Rossio“.
5,25€ – traukinio bilietas Aveiro-Koimbra.
5,5€ – pietūs Koimbroje (menkė, sriuba, taurė vyno).
13€ – nakvynė Koimbros hostelyje „Serenata“.
12,5€ – autobuso bilietas Koimbra-Peničė.
3€ – skėtis.
16€ – nakvynė Peničės hostelyje „GeekCo“.
7,1€ – autobuso bilietas Peničė-Lisabona.
8,5€ – vakarienė Lisabonoje (ryžiai su jūros gėrybėmis).
5€ – Walking tour.
0,99€ – sausainiai.
4,30€ – kelionė traukiniu į Kaškaisą ir iš jo.
5,3€ – trys alaus bokalai.
4,3€ – kelionė traukiniu į Sintrą ir iš jos.
8€ – pietūs Sintroje (mėsainis su sriuba).
1,05€ –„Pastel de Nata“ pyragalėis.
1,15€ – keltas per Težo upę.
0,72€ – penki obuoliai.
1,8€ – autobusas į Lisaboną.
1,4€ – vienkartinis metro bilietas.
33€ – nakvynė keturioms naktims „Shiado“ hostelyje.
Iš viso: 270,7€ (934,67 Lt)