Pradėkime nuo to, kad keliaujant po šalį automobilis yra būtinas. Daugelis įdomiausių ir gražiausių šalies vietų visuomeniniu transportu gali būti beveik arba visai nepasiekiamos. O jei pasiekiamos, tai bus tiesiog laiko švaistymas. Be to, ne visas viešasis transportas yra saugus.
Nenorint vairuoti ar nuomotis automobilio, neblogas variantas visai dienai nusisamdyti taksistą. Taksi paslaugos čia nebrangios – ypač jei keliaujate ne vienas. O ir taksistas, nuvežęs jus į norimas vietas, jūsų lauks tiek, kiek būsite sutarę. Tačiau šis keliavimo būdas labiau tinka tokiu atveju, kai tą pačią dieną grįžtate į savo nakvynės vietą. Nes juk koks taksistas veš jus ten, kur jam ir pačiam reikės pasilikti nakvoti atskirai nuo savo zimbabvietiškos šeimos. Ak, nepasakiau. Dauguma didžiųjų PAR miestų taksistais dirba atvykėliai iš kitų Afrikos šalių, daugiausia iš Zimbabvės.
Tačiau jei norite būti visiškai nepriklausomi, automobilis bus reikalingas. Jaudintis per daug nereikėtų, nes dauguma šalies svečių vairuoja sau ir vargo nemato.
Mes automobilį nuomojomės Keiptaune ir ketinome vienu gražiausių šalyje pakrantės kelių pasiekti rytuose esantį Port Elizabeto miestą. Keiptaune automobilio nuomos punktų pilna visur, ir juose nuolat šmirinėja užsieniečiai. Išankstinės rezervacijos nedarėme, nes galvojome, kad automobilių vienur ar kitur vis tiek rasime. Taip ir atsitiko. Mažo ekonominės klasės automobilio nuomos kaina parai buvo apie 30 eurų ir dar tiek pat atsiėjo absoliučiai viską iki paskutinio cento dengiantis draudimas. Paprastai draudimui centų netaupau, nes noriu visur (ir juolab Afrikoje) jaustis saugus. Nelabai patiko, kad už automobilio palikimą kitoje vietoje nei jį pasiėmei yra taikomas papildomas mokestis, lygus maždaug šimtui eurų. Galėtų ir mažiau prašyti, pagalvojau.
O labai patiko, kad dauguma PAR kelių yra net ne geros, o beveik idealios kokybės. Žinoma, ne visi jie tokie, bet tie, kuriais, tikėtina, važinės šalies svečiai, yra puikūs. Pakrantės kelias nuo Keiptauno iki Port Elizabeto atskiruose ruožuose buvo toks geras, kad nesijautė, jog padangos kimba su asfaltu. Vairuoti čia yra tikras malonumas, nepaisant to, kad eismas kairioje kelio pusėje. Prie to labai greitai priprantama ir netrukus net galvojama, kad pala, o ką – pas mus kitaip?
Prie eismo kairiąja puse priprasti padeda faktas, kad šalyje beveik nėra intensyvaus eismo. Netgi važinėjant Keiptauno greitkeliais buvo galima rasti laiko ir pažiovauti, nes transporto buvo nedaug. Paprastai daug kur pasaulyje aplink didžiuosius miestus būna didelių transporto srautų, bet čia to nebuvo nei Keiptaune, nei Port Elizabete. Tarkim, palyginti, koks eismas būna aplink JAV didmiesčius, PAR situacija yra tik skruzdėlės pirdalas. O nutolus nuo miestų eismas apskritai retas. Todėl besibaiminančius vairuoti galiu nuraminti – vairuoti šalyje lengva ir malonu. Kiekvienas sugebėtų.
Beje, pakrantės kelias daugumoje ruožų yra dvipusis, tačiau eismo juostos yra trys. Vidurinė juosta yra vis besikeičianti tai vieno, tai kito eismo kryptimi. Taip padaryta, kad tuose ruožuose būtų galima saugiai aplenkti lėtai važiuojančius sunkvežimius. Tai ypač aktualu įkalnėse, kurių čia daug. Neblogas išradimas, sakyčiau. Manau, tokią praktiką visai neprošal būtų įdiegti mūsų „mirties keliu“ kartais pavadinamame „Via Baltica“ kelyje. Čia daugelis mirtinų avarijų įvyksta belenkiant. Ir sutaupytume, ir avarijų skaičių sumažintume.
Kad ir kaip vairuoti šalyje būtų linksma ir lengva, geriau neužsimiršti to, kur esate. PAR keliuose neretos situacijos, kai automobiliai būna pagrobiami, apvagiami ar apmėtomi akmenimis.
Vairuojant miestuose, primygtinai siūloma sėdėti automobilyje užsirakinus ir uždarytais langais. Būna, kad sustojus prie šviesoforų prie automobilio prieina žmonės, su kuriais šiaip nebendrautumėte. Jie dažniausiai prašo centų ar pardavinėja kažką. Dauguma jų būna taikūs, bet, matyt, pasitaiko ir piktesnių, jei tokie patarimai yra dalijami. Johanesburge iš tiesų taksistas prašydavo neverti lango plačiai, ypač pro jį nekišti telefonų. O Keiptaune viskas atrodė taip saugu, kad net užsimiršome, jog kažkas negero gali įvykti.
Užmiesčio keliuose yra dar kitaip. Čia patariame nestoti apskritai, ypač jei šalia yra neaiškios gyvenamos teritorijos, iš kurių gali ateiti vienokia ar kitokia grėsmė. Saugiausia sustoti yra degalinėse, kuriose dirba žmonės ir yra įrengtos kameros. Ypač pavojinga, jei kur nors kelyje sugenda automobilis. O jei dar tai atsitinka naktį, tai nesinori net per daug galvoti, kas gali nutikti. Vidury nakties vidury Afrikos sugedęs baltųjų svetimšalių automobilis vietiniam gaivalui gali būti tikru aukso puodu.
Vėl prisiminiau apie tuos nukentėjusius lietuvių turistus, kurių automobilis buvo apmėtytas akmenimis. Tada buvo sunkiai sužaloti žmonės. Jie pyko, kaltino turizmo agentūrą, bet, kita vertus, ką ta agentūra galėjo padaryti? Juk neprimontuos prie kiekvieno automobilio akmenų gaudyklių. Važinėjant bloguose rajonuose, gauti akmenį į langą tikimybė yra gana didelė. Paradoksalu, bet nuo tokių grėsmių gali apsaugoti būtent tamsa. Tamsoje nematyti, kokios odos spalvos žmonės sėdi automobilyje, todėl jūsų tiesiog nepastebės, o juodaodžiai į saviškius akmenų nemėto.
Patariama būti labai budriems, jei stabdo policija. Siūloma nestoti, kol neįsitikinsi, ar tai tikra policija. Sako, reikia pasiekti saugią vietą ir tik tada sustoti. Patarimas, aišku, yra racionalus, bet nelabai įsivaizduoju, kaip tokį dalyką realizuoti praktiškai. Manau, svetimoje šalyje stabdant policijai, retas kuris turėtų drąsos nestoti ir kažkur bėgti ieškant saugios vietos.
Mums Afrikos keliuose vairuoti sekėsi puikiai. Važinėjome daug ir tamsoje. Nieko pavojingo ne tik, kad neatsitiko, bet net ir nesijautė, kad kažkur slypėtų pavojus. Tiesa, niekur nestoviniavome, nuotykių neieškojome, buvome atsargūs, o tokius ir Dievas saugo, anot ne pernelyg išradingos senolių išminties.
Tiesa, be nuotykių neapsėjome, tačiau ir jie buvo dėl pačių žioplumo. Sykį su paskutiniu benzino lašu vos pasiekėme degalinę. Situacija gan standartinė, tačiau jos paradoksalumas buvo tai, kad jei kuras būtų pasibaigęs, būtume sustoję ne kur nors kelyje, o dar pavojingesnėje vietoje – viduryje safario. Jei kelyje gali išlipti iš automobilio ir nueiti ar pabėgti, jei jau matai, kad riesta, tai safaryje teoriškai išlipti galima, bet praktiškai toli nenubėgsi, nes aplink besisukiojantis išalkęs liūtas pavys per kelias sekundes, jei tik turės motyvacijos.
Taip pat sykį pernelyg besimėgaujant šalies kelių kokybe buvau nufotografuotas greičio matuoklio. Net tiksliai nepastebėjau, kiek viršijau greitį – manau, tai galėjo būti daugiau nei dvidešimčia kilometrų. Tikėjausi, kad, kol afrikiečiai sureaguos, aš jau būsiu išvykęs iš šalies ir pamiršęs šį pažeidimą. Nesulauksi. Bauda atėjo jau po dviejų dienų ir buvo sėkmingai išskaičiuota iš automobilio nuomos užstato. Jos dydis buvo 18 eurų.
Šioje kelionėje PAR mums parodė savo gražųjį veidą, todėl labai ko prikišti jai neturiu. Bet tai nebūtinai nutiks visiems. Kitiems ne taip sekasi. Noriu tikėti, kad tokių mažuma, nes mano įspūdžiai iš šios šalies buvo patys geriausi.
