Tai dvi natūralaus grožio, žmonių civilizacijos beveik nepaliestos salos Malaizijos šiaurejės rytuose, nutolusios 21 km nuo Kota Bharu miesto. Su greita motorine valtimi ten persikelti galima per pusvalandį.
Pulau Perhentian Kecil (Mažoji) ir Perhentian Besar (Didžioji) sudaro Perhentian salų porą. Jos taip pavadintos nuo žodžio „henti“, kuris malaizijiečių kalba reiškia stotelė. Anksčiau iš Tailando į Malaiziją plaukdavę pirklių laivai būtent šiose salose stabtelėdavo pailsėti ar pasislėpti nuo audros.
Daug šimtmečių šios salos taip pat buvo žvejų namais. Tačiau pastaruosius 20 metų jomis susidomėjo povandeninio pasaulio mylėtojai ir šiandien paslaptingasis Perhentian Kecil Long Beach paplūdimys įtraukiamas į 10 gražiausių pasaulio paplūdimių sąrašą.
Nieko keisto, kad jis dažnai tampa filmavimo aikštele – čia kuriami Holivudo filmai. Paplūdimys garsėja ir tuo, kad, nepaisant reklamos, čia yra „įkandamos“ kainos tiems, kurie nori išsilaikyti giluminių vandenų nardymo sertifikatą.
Kuprinėtojų atgaiva: pramogų apstu, kainos nedidelės
Kadangi per šešias savaites ketiname aplankyti šešias skirtingas šalis, kone kiekvieną dieną nubundame naujoje vietoje. Mūsų geriausia draugė – kuprinė, į kurią telpa visas kelionės bagažas.
Visa Pietryčių Azija yra vadinama kuprinėtojų rojumi – paslaptinga, egzotiška, civilizacijos nesugadinta, finansiškai įkandama ir akinamai graži.
Šioje saloje nėra daugiaaukščių viešbučių su barais ant stogo. Pasiseks, jei viešbutis apskritai turės stogą.
Perhentian salos – gerai žinomas taškas kuprinėtojų žemėlapyje.
Kadangi jos nėra lengvai pasiekiamos – nei čia, nei artimiausiame Malaizijos mieste nėra oro uosto, žemės transportas yra ribotas ir ne visada patikimas, o informacija apie jį ir ypač rezervacija internetu yra praktiškai neįmanoma – salose retai kada sutiksi prabangos ieškančių keliautojų. Tačiau kuprinėtojų – daugybė.
Šioje saloje nėra daugiaaukščių viešbučių su barais ant stogo. Pasiseks, jei viešbutis apskritai turės stogą. Net karštas vanduo ir elektra čia būna nevisada. Vietiniai tik palinguos galva, jei ieškosite, kiek viešbutis turi žvaigždučių. Čia tokių rasti galima nebent danguje. Ir ne penkias, o šimtus tūkstančių!
Perhentian salų žmogus – tai keliautojas, kuris nori pabėgti nuo turistiško triukšmo, civilizacijos, išlaisvinti save laukinėje tropikų gamtoje. Vietiniai, atrodo, prie to puikiausiai prisitaikė – darbuotojai atsipalaidavę, o kainos nedidelės.
Veiklos taip pat apstu: nardymas su vamzdeliu (mums pavyko pamatyti didžiulį vėžlį, pakliūti į tūkstančio žuvyčių spiečių ir net susidurti su nedideliu rykliu), žvejyba, pasiplaukiojimas pripučiamu bananu, kajakai ir net galimybė aplankyti negyvenamus salos paplūdimius vietiniu, mums kiek neįprastu, taksi, t.y. motoriniais laiveliais.
Vietiniai puikiai kalba angliškai
Malaiziečiai skiriasi nuo kitų Pietryčių Azijos šalių gyventojų. Visų pirma jie išsiskiria savo puikiomis anglų kalbos žiniomis – praktiškai su visais galima nors minimaliai susišnekėti, o dažnai net pamiršti, kad galima dėl to turėti sunkumų.
Kitas nuostabus bruožas – sąžiningumas. Visi įspėjimai apie dešimt kartų padidinamas kainas užsieniečiams čia dažniausiai negalioja.
Žinoma, kartais gal ir reikės sumokėti papildomą eurą, bet dažniausiai kainos yra tokios, kokios užrašytos, tad keliautojui nereikia kiekvieną kartą stoti į varginantį derybų karą. Dauguma sutiktųjų džiugina aplinkinius savo šypsena, svetingumu bei rūpesčiu.
Kaip mes išmokome beždžioniauti
Nakvynę saloje galima būtų pavadinti beždžioniavimu, o karstymąsi medžiuose, norint grįžti namo – tiesiog kelione namo per džiungles. Kelių metrų aukštyje ant polių iškeltame mažame bambukiniame namelyje telpa lova, jos baldakimą primenantis dangalas nuo laukinės gyvūnijos ir maža tualeto-dušo kabina.
Sienos bambukinės ir pralaidžios šviesai, tačiau puikiai apsaugo nuo tropinio lietaus. Pirmoji pažintis su mūsų beždžionnamiu prasidėjo itin egzotiškai – vos pravėrę duris ir žengę į vidų virš mūsų lovos tarp pagalvių aptikome gekoną.
Nusišypsojome gyvūnui. Susitaikėme su situacija, jog naktį romantiškoje trobelėje medžiuose praleisime ne vieni. Vėliau naktį kambaryje degančią šviesą pamatė malaizietiškos skraidančios skruzdės.
Pro bambukines sienas visas spiečius susirinko pas mus į svečius. Apie 22 val. visos lyg susitarusios numetė savo sparnus ant žemės ir krito negyvos. Jų sparnelius ryte sušlavė salos darbuotojai, o mes susimąstėme apie laikiną jų ir savo gyvenimo trukmę žemėje ir tuos didelius norus viską pasaulyje išbandyti ir nuveikti.
Vytautai, ar būtum kada pagalvojęs, kad Malaizijoje, pigiuose svečių namuose sutiktas vienuolis mums parodys kelią į Perhentian salas? Maža gelda besikeliant į paslėptą salą, horizonte patekės saulė, skaisčiau nei kada nors iki šiol gyvenime. Galvoje kažkas spragtelės, širdyje kažkas gims. Ir mes jau kitokie, nei iki šiol buvome.
Savo klajonių įspūdžiais Austėja Petkelytė ir Vytautas Ulozas dalijasi socialiniame tinkle „Facebook“ ir asmeninėje interneto svetainėje „Va kaip būna“.
