Vis dėlto atsiranda ir lietuvių, kurie išlaikę abitūros egzaminus neskuba stoti į aukštąsias mokyklas, o renkasi Pertraukos metus. Vienerius metus praleisti keliaujant ir savanoriaujant gali ir tie, kurie dirba. Tokiu atveju šie metai traktuojami kaip nemokamos atostogos.
Kas tie Pertraukos metai, pasakoja Živilė Nečejauskaitė, kuri po studijų Jungtinėje Karalystėje sėkmingai įsidarbino svajonių įmonėje, tačiau vėliau nusprendė padaryti pertrauką. Per savo „Gap year“ ji kartu su draugu Gyčiu Celencevičiumi išmaišė daugybę pasaulio šalių. O šiuo metu gyvena Lietuvoje ir yra Jaunųjų profesionalų programos „Kurk Lietuvai“ dalyvė.
Suprasti akimirksniu
- Pertraukos metai (angl. Gap year) tai laikas prieš studijas, kurį jaunuolis gali skirti įvairioms veikloms – savanorystei, kelionėms
- Panašus dalykas – ilgalaikės neapmokamos atostogos (angl. Sebatical) – jas JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Šiaurės Europos šalyse gali rinktis dirbantis asmuo
- Užsienyje kelionėse ar savanorystės programose įgyta darbuotojo patirtis vertinama labai teigiamai
Pertraukos metai (angl. Gap year) arba ilgalaikės neapmokamos atostogos (angl. Sebatical) darbuotojo CV užsienyje jau nieko nebestebina. Priešingai, daugeliu atveju tai netgi sveikintinas pasirinkimas – Jungtinėje Karalystėje, Šiaurės Europos šalyse ar JAV darbdaviai palankiai vertina darbuotojus, kurie keliavo bei plėtė savo akiratį.
Užsienio šalių karjeros planavimo specialistai, darbo rinkos ekspertai ir net akademinės bendruomenės, pavyzdžiui, Prinstono, Harvardo ar kitų lyderiaujančių universitetų, atstovai jau ne vienerius metus stengiasi atkreipti jaunų žmonių dėmesį naudą, kurie jie gali gauti darydami profesines ar akademines pertraukas bei keliaudami ar savanoriaudami.
Specialistų nuomone, kelionių (ne poilsinių) patirtis ypač padeda ugdant laiko planavimą, lavina socialinius ir komunikacinius įgūdžius, paskatina išmokti ar patobulinti jau turimas užsienio kalbų žinias. Keliautojai neretai atsiduria neįprastose situacijose, tad išmoksta tvarkytis su stresu, kūrybiškai spręsti problemas bei prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Visos šios savybės itin svarbios ir reikalingos darbo aplinkoje.
Trys Jaunųjų profesionalų programos „Kurk Lietuvai“ dalyviai, turi visiškai skirtingas kelionių ir darbo užsienyje patirtis, tačiau vienbalsiai tvirtina, kad kelionės juos praturtino ne tik kaip asmenybes bei paveikė vertybių skalę, bet ir padėjo įgyti vertingų įgūdžių, kuriuos jie gali pritaikyti šiuo metu įgyvendindami įvairius projektus Lietuvos viešajame sektoriuje bei panaudoti tolesnėje profesinėje karjeroje.
Neringa Stroputė: Baigusi mokyklą iš karto niekur nestojau, nors giminaičiai ir draugai labai skatino. Metus laiko keliavau ir dirbau modeliu Londone, Paryžiuje ir kitur. Baigusi Europos studijas Mastrichte bei apsigynusi energetikos magistrą Budapešte, keliavau į Kiniją ir kitus kraštus, kur darbas ir požiūris į jį kardinaliai skiriasi nuo vakarietiško.
Teko susipažinti ir išmokti dirbti ne tik su įvairaus būdo ar pažiūrų, bet ir skirtingų kultūrų bei religijų žmonėmis. Svarbu mokėti ne tik priimti kito žmogaus skirtumus (toleruoti), bet ir pasinaudoti jais siekiant geresnio rezultato.
Specialistų nuomone, kelionių (ne poilsinių) patirtis ypač padeda ugdant laiko planavimą, lavina socialinius ir komunikacinius įgūdžius, paskatina išmokti ar patobulinti jau turimas užsienio kalbų žinias
Norint suprasti kitokio žmogaus mąstymą bei prioritetus. Vieną naudingiausių pamokų gavau bedirbdama Stambule, kur nuolat susidūriau su absoliučiai skirtinga darbo kultūra. Išsiugdžiau gebėjimą žvelgti iš prieš save esančio žmogaus, kolegos ar konkurento perspektyvos.
Daug keliaujant, nuolat keičiant šalis, miestus, žmones, kurie tave supa, išsiugdo gebėjimas prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių aplinkybių ir darbo pobūdžio. Mūsų tėvų kartos vertintą stabilumą keičia dinamiško ir nenuspėjamais pokyčiais pasižyminčio pasaulio vertybės.
Taigi, turi keistis ir darbuotojas. Jei anksčiau geras darbuotojas buvo tas, kuris geba toje pačioje įmonėje per savo gyvenimo trukmę užkopti karjeros laiptais. Dabar svarbu gebėti prisitaikyti prie rinkos pokyčių ir neretai eiti horizontaliu karjeros keliu. Intensyvios, kupinos iššūkių kelionės, yra vienas efektyviausių būdų išsiugdyti gebėjimą prisitaikant prie nuolatinių pokyčių dinamiškame pasaulyje, išlikti produktyviu darbuotoju.
Mūsų tėvų kartos vertintą stabilumą keičia dinamiško ir nenuspėjamais pokyčiais pasižyminčio pasaulio vertybės.
Gebėjimas ir noras išeiti iš komforto zonos yra bene svarbiausias „turtas“, įgytas kelionių metu. Šiuo atveju patys vertingiausi buvo du mėnesiai praleisti Kinijoje, Pekine.
Iškart atvykus į šią šalį supranti nusileidęs tarsi kitoje planetoje. Siurrealistiškai jautiesi vien pažvelgęs į gatvę, kur, net ir sostinės gatvėse, sumišę kaimo ir miesto vaizdai: plačiose Pekino gatvėse greta zuja ir savadarbės dviratės bei triratės transporto priemonės ir prabangiausi automobiliai.
Nors per smogą, lyg pro amžiną miglą, sunkiai matai ir kitą gatvės pusę, šalikelėse glaudžiasi šviežių vaisių vagonėliai. Tarptautinėje agentūroje dirbantys žmonės beveik nekalba angliškai, tavo nurodymai dėl vykimo į darbą dažniausiai skamba taip: „Tomorrow. Another city“.
Galiausiai nustebau pamačiusi, jog visame chaose kinai (man nesuprantamu būdu) sugeba įvesti savo tvarką ir puikiai suorganizuoti darbus. Kartais išties svarbu tiesiog pasikliauti aplinka ir gebėti įsilieti į esamą, kad ir keistai atrodantį, miesto pulsą.
Živilė Nečejauskaitė: Po studijų Jungtinėje Karalystėje įsidarbinau vienoje didžiausių šios šalies šokolado gamintojų „Thorntons“. Tačiau, kad ir koks džiaugsmas buvo dirbti su šiuo skanėstu, vis kažko trūko ir manęs neapleido mintys apie svečių kraštų ir kultūrų pažinimą. Ilgai dvejojau ar vėliau pavyks greitai įsilieti į darbo rinką, ar išties verta daryti karjeros pertrauką.
Visgi ryžausi vienai didžiausių savo gyvenimo avantiūrų. Beveik metus keliavau po įvairiausius pasaulio kampelius, lipau į aukščiausius pasaulio kalnus, svečiavausi „pavojingiausiais“ vadinamais regionuose.
Kelionės neišvengiamai „stumia“ tave iš komforto zonos. Dažnai patenki į situacijas, kurios priverčia tave ieškoti kūrybiškų sprendimų, kurios reikalauja pasiryžti tam, kas kasdieniniam gyvenime net baugina.
Vienas iš geriausių pavyzdžių mano kelionėje buvo tranzavimas – tai ne tik didžiulis postūmis iš komforto zonos (visad nejaukiai jausdavausi prašydama žmonių paslaugos, už kurią neplanavau atsilyginti), tačiau ir pasitikėjimo visiškai nepažįstamu žmogumi išbandymas.
Štai kartą Irane betranzuojant sustojo vietinis šventikas mula. Angliškai jis kalbėjo vos kelis žodžius. Šiaip ne taip išaiškinome, kur aš ir kelionės draugas važiuojame, ir mula sutiko mus pavėžėti.
„Hotel?“ – pasiteiravo naujasis kompanionas. „No, no hotel. We sleep in a tent,“ – atsakėme, o mula suprantamai palinksėjo. Tačiau privažiavus mums reikiamą miestelį, mašina nesustojo.
Į mūsų replikas „Please stop!“, mula tiesiog ramiai atsakydavo: „Ok“ ir toliau skriete skriejo greitkeliu. Baimės pilnomis akimis ėmėme kurti planą, kaip suktis iš šios situacijos, kaip prisišaukti pagalbos.
Staiga mašina įsuko į nedidelio kaimelio keliuką ir sustojo prie vieno iš namų. Mula atsisuko į mus ir laužyta anglų kalba tarė: „No hotel. Sleep my home. Ok.“.
Keliavimas su kuprine ant pečių tikrai ugdo atkaklumą. Ir ne tik todėl, kad reikia nepasiduoti nuovargiui. Visų pirma, visiškai netikėtai gali atsirasti kliūčių judėti toliau ir pasiekti galutinį tikslą. Tokioje situacijoje atsidūriau, kai teko tvarkytis vizas Centrinėje Azijoje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Autostopu po Centrinę Aziją: vežti nemokamai nenorintys vietiniai vėliau vos išleidžia iš savo namų
Mano Irano vizai reikalingus dokumentus tvarkę kirgizai patikino, kad galiu tęsti kelionę po kitas Centrinės Azijos šalis ir dokumentai bus nusiųsti į Tadžikiją. Po mėnesio atvykus į Tadžikijos sostinę Diušanbė, laukė nemaloni staigmena – vizai reikalingi dokumentai visgi atsidūrė Kirgizijoje.
Skambinant į Irano ambasadą Kirgizijos sotinėje Biškeke, kitame laido gale Irano atašė tepasakė, kad dokumentų faksu atsiųsti negali, nes įsivėlė klaida ir, jeigu atvyksiu, galbūt pavyktų viską sutvarkyti. Laukė 1000 km kelionė per kalnus atgal iki Biškeko, o garantijos, kad tikrai gausiu vizą, nebuvo.
Nuvykus į Biškeką, paaiškėjo, kad reikės kasdien ateiti į Irano ambasadą ir teirautis, ar pavyko klaidą sutvarkyti. Po trijų savaičių kasdienių vizitų pagaliau rankose laikiau pasą, kuriame puikavosi mano taip laukta Irano viza.
Po kelių mėnesių įsitikinau, kad visos šios pastangos, tas atkaklumas tikrai atsipirko – Iranas, viena iš įspūdingiausių mano matytų šalių. Taip pat, tekdavo išgirsti ar perskaityti, kad kažkas neįmanoma. Pavyzdžiui, kad Kirgizijoje prie ypatingo grožio ežero Song Kul nukakti nepavyks, nes atvykome gegužę ir dar labai anksti, reikia palaukti turistinio sezono.
Visgi nusprendėme, kad atlaikę Nepalo kalnų didybę, nepražūsime ir čia. Pakilę į aukščiausią vietą, supratome, kodėl vietiniai mus bandė atkalbinėti – automobilių takelis buvo padengtas sniegu bei ledu, tad su transporto priemone būtų sunku pasiekti ežerą.
Tačiau, mums tai nesukėlė didelių sunkumų ir fantastiškais ežero vaizdais mėgavomės patys pirmieji tą sezoną, be vietinių turistų grūsties. Tokie potyriai tarsi užaugina šarvus ir parodo, kad nors durys gali užsidaryti daugybę kartų, atkaklumo dėka jos taip pat gali ir prasiverti su trenksmu.
Mano pasirinktas keliavimo būdas reikalavo labai daug planavimo ir įvairiausių aspektų apsvarstymo. Išsiruošus dvidešimčiai dienų į kalnus tekdavo apgalvoti ne tik kokios įrangos, drabužių, medikamentų ir maisto reikės, bet ir kokius leidimus gauti, kur reikėtų ieškoti pagalbos ištikus nelaimei.
Savo kailiu ne kartą teko įsitikinti, kad geras planavimas – sėkmingo nuotykio ar žygio pagrindas. Taip pat teko atkreipti didžiulį dėmesį į biudžetą bei jo planavimą, įsivesti sistemą, kaip efektyviai sekti savo išlaidas. Keliauti bene metus pavyko būtent dėl efektyvaus turimų resursų paskirstymo.
Ramūnas Dzemyda: Per gyvenimą teko aplankyti ne vieną Europos šalį, ypač studijuojant Jungtinėje Karalystėje. Kaip tik ten užmegzti kontaktai atvedė prie vieno iš įsimintiniausių nuotykių mano gyvenime, trukusių penkis mėnesius. Iškart po studijų, nuotoliniu būdu įsidarbinau viename Kinijos startuolių, kuris konsultuoja tvarumo klausimais (angl. Sustainability consulting).
Laikui bėgant, gavau pasiūlymą atvykti į Kiniją ir prisidėti prie komandos ten. Iki šiol, sprendimą vykti dirbti į Kinija vertinu – kaip geriausią gyvenimo galimybę.
Manau, kad žmogus gali mokytis pažinti svetimą kultūrą visą gyvenimą ir ji vis tiek gali nustebinti kiekvieną dieną. Nors atvykdamas į Kiniją jau nemažai žinojau apie šios šalies kultūrą, tačiau greitai supratau, kad tai nėra kultūra, apie kurią galima paskaityti ir ją suprasti, tai reikia patirti.
Skirtingose kultūrose veiksmai, nuomonės ir požiūris į gyvenimą dažniausiai skiriasi ir nėra nei teisingos, nei klaidingos nuomonės šiuo atveju. Jos tiesiog skirtingos.
Teko po šią nuostabią šalį nemažai pakeliauti. Šių kelionių metu įgijau neįkainojamos patirties, kurią galiu pritaikyti kasdieniame gyvenime ir darbe. Posakis „Dirbk stipriai, bet linksminkis dar stipriau“ yra labai gyvas Kinijoje ir ne tik tarp jaunimo.
Pastebėjau, jog, nors žmonės ir dirba daug ir sunkiai, jie visuomet atras laiko tau ir draugams, pabūti kartu, „pasižmonėti“. Ir visai nesvarbu, koks tai paros metas.
Taip pat, kelionių po Kiniją metu išmokau, kokia svarbi yra tolerancija. Skirtingose kultūrose veiksmai, nuomonės ir požiūris į gyvenimą dažniausiai skiriasi ir nėra nei teisingos, nei klaidingos nuomonės šiuo atveju. Jos tiesiog skirtingos.
Dar vienas labai nustebinęs aspektas apie Kiniją – čia ypatingai stiprus verslumo genas. Pamačiau, jog idėjas verslui, o tuo pačiu ir galimybes galima pastebėti ir ten, kur rodos visiškai nėra jokių. Būtent galimybėms vietos gyventojai niekuomet nesakys „ne“ (žmonės ten apskritai retai sako žodį „ne“), o pašnekėti apie jas ir pasidalinti nuomonėmis – nevengia nė vienas.
Tik įgijus nemenką tarpkultūrinę patirtį, supranti, jog bet kokie iššūkiai – tai ne kliūtys, bet galimybės. Tokios, daugumai keliautojų būdingos savybės, kaip atkaklumas bei drąsa atsidurti ne savo komforto zonoje, leidžia jauniems žmones nepasiduoti aplinkai ir daryti pokyčius. O tolerancija bei žmonių skirtumų suvokimas įgalina tuos pokyčius daryti efektyviai. Tokia perspektyva itin praverčia dirbant iššūkių nestokojančioje darbo aplinkoje.
