– Kurioje šalyje šiuo metu esate?
– Dabar laiką leidžiu Peru, Huančako mieste. Kovo 17 dieną planavau skristi į turistų pamėgtą Kuską (tai pagrindiniai vartai į Maču Pikču) ir apsigyventi už miesto, arčiau kalnų, bet po šalies prezidento kreipimosi viskas per keturias valandas apsivertė aukštyn kojomis. Prasidėjus skrydžių ribojimams išskristi nebespėjau, tad likau šiame mažame kurortiniame miestelyje.
Čia žmonės reaguoja ramiau. Po nepaprastosios padėties paskelbimo kovo 16 d. miesto veidas smarkiai pasikeitė: gatvės ištuštėjo, policija ir ginkluotosios pajėgos praeivių klausinėja, kur ir kokiu tikslu šie eina. Visas transportas sustabdytas. Į paplūdimį prie Ramiojo vandenyno eiti neleidžiama, o vietinis maisto turgus, paradoksalu, bet veikia, ir pirkėjai pritraukiami pilnu pajėgumu.
Oficialiai šalyje susirgimų palyginus nedaug (kovo 19 d. duomenimis milijonui gyventojų jų rodiklis yra perpus mažesnis nei Lietuvoje), tačiau skaičiui augant 18 dieną įvesta komendanto valanda. Peržengti namų slenkstį draudžiama nuo 8 val. vakaro iki 5 ryto, o nuo 19 dienos uždraustas bet koks privatus transportas.
Kartais lyg ir jaučiu pareigą pasiaiškinti, kad aš Pietų Amerikoje esu ilgiau nei virusas.
Kai kurios maisto prekių parduotuvės pirkėjus aptarnauja tik per groteles (įprastai taip buvo prekiaujama tik naktį). Sako, kad tai ne tik dėl viruso, o ir dėl saugumo. Yra daug žmonių pragyvenimui uždirbančių nuo vienos dienos iki kitos, taigi dalis jų dėl apribojimų neteko pajamų šaltinio. Baiminamasi išaugusių vagysčių ir plėšimų. Kita vertus, su tiek uniformuotų pareigūnų gatvėse dar niekada nesijautė taip saugu. Parduotuvėse kol kas būtinųjų prekių netrūksta, į vaistines nevaikštau, bet girdėjau, kad nusipirkti kaukių galimybės nėra.
Yra žmonių, kurie į turistus žiūri atsargiai, aš tą pajutau. Kartais po atsakymo į klausimą „Iš kur tu?“ stoja nejauki pauzė, per kurią lyg ir jaučiu pareigą pasiaiškinti, kad aš Pietų Amerikoje esu ilgiau nei virusas. Tiek tarp turistų, tiek tarp vietinių atsiranda į apribojimus rimtai nežiūrinčių ir taisyklių nesilaikančių žmonių. Nejauku stebėti tokį abejingumo ir pasitikėjimo savimi lygį. Žinia, kad policininko prie kiekvienų durų nepastatysi. Mano pačios žygiai šio karantino situacijoje apsiriboja maisto prekių parduotuvėmis.
– Kaip nuo visuotinės panikos atsiribojate pati?
– Ta panika ir mane vienu momentu buvo pagavusi. Ir ne tik dėl susirgimo, labiau dėl visuotinio chaoso ir nežinomybės. Net negalėčiau įvardinti, ko aš išsigandau. Kaip ir kitais panašiais neapibrėžtumo momentais turbūt reikia ramiai iškvėpti ir susiplanuoti vieną dieną. Tada dar vieną, ir taip mažais žingsneliais išgyventi tas dvi savaites per daug neprognozuojant ir nepaleidžiant vaizduotės distopijos keliu.
Ką padariau pirmiausia – išsirinkau hostelį, kuriame galėčiau tą laiką išbūti. Su bendra terasa, iš kurios matosi kraštelis vandenyno. Prie lovos pasidėjau žymaus Peru rašytojo knygą, atsakinėju į jūsų klausimus. Ir tai jau veikla šiai dienai. Turiu „miegantį“ kelionių tinklaraštį, tad pasinaudodama situacija tikiuosi jį prikelti naujam gyvenimui. Taip pat krūvą nerūšiuotų nuotraukų, viskam dviejų savaičių neužteks. O išorės aplinkybių pakeisti aš negaliu, tad neverta į tai koncentruotis.
– Kokiais poreikiais galite apsiriboti? Tikriausiai minimalizmas rimtam keliautojui yra ne jokia naujiena ir tuo labiau trūkumas?
– O minimalizmas – tai mano vienas iš atradimų keliaujant, kai susivokiau kiek realiai mažai žmogui reikia. Labai aiškiai išsigryninau, kokie yra mano poreikiai, o viskas, kas yra virš to – yra arba „poreikis“, kilęs iš lyginimosi su kitais arba iš vidinio diskomforto. Vienintelio dalyko, ko šiame karantine trūksta ir kas, manau, vienija mus visus, – laisvės.
– Keliaujate nuo 2017 metų spalio. Kaip atrodė jūsų gyvenimas prieš kelionę? Kokiomis veiklomis buvote užsiėmusi, kas paskatino viską mesti ir išsiruošti į tokį ilgą kelią?
– Lietuvoje gyvenau aktyviai. Dirbau ofise, šalia įdomaus ir atsakingo darbo turėjau keletą hobių: joga, jodinėjimas, protų kovos, skaitymas. Po to atsidūriau situacijoje, kai dėl įmonių jungimosi darbo sutartis baigėsi, o kito darbo delsiau ieškoti. Tada sau uždaviau klausimą: „kada keliauti, jei ne dabar?“ Pradžioje, maniau, „pravėdinsiu galvą“ du mėnesius Vietname ir Kambodžoje. Net nepajutau kaip kelyje prabėgo metai, po to ir dar vieneri. Į Lietuvą buvau grįžusi kartą, 2018 vasarį ir kovą. Atšvenčiau abi svarbias valstybines šventes ir išvykau. Nuo tada dar neįkėliau kojos į Lietuvą.
– Kaip paprastai atrodo jūsų diena gyvenant kelionėje? Ar dažnai keičiate lokacijas, pagal ką jas pasirenkate? Gal kai kuriose vietose pasiliekate ilgiau?
– Vidutiniškai vienoje vietoje praleidžiu 3–5 naktis, ilgiausiai esu apsistojusi trims savaitėms. Tai priklauso nuo aplinkui esančių veiklų, o kartais tiesiog dėl geros atmosferos hostelyje, kai pavyksta sutikti įdomių žmonių ir norisi pailsėti nuo kaitos. Mano šalys favoritės kol kas yra Mianmaras, Gvatemala ir Kolumbija. Mianmare pasijunti taip, lyg vietiniams kaip turistas tu esi dar įdomesnis nei jie tau. Vietiniai nuolat prašo kartu nusifotografuoti, kiekviename žingsnyje siūlo savo pagalbą neprašydami atlygio, lyg būtum brangiausias svečias.
Gvatemaloje gyventojai tarpusavyje vis dar kalba majų kalbomis, moterys rengiasi tradiciniais drabužiais (vyrai dėl patogumo dėvi „modernius“), ant ugnikalnių, prie lagūnų, senovės majų statinių ir nuo seno šventose vietose atliekamos majų apeigos. Jų metu deginamas iš gėlių, žolelių, septynių spalvų žvakių ir kitų simbolių sukrautas apvalus ratas, daug meldžiamasi, linksminamasi.
Ilgalaikis keliavimas nuo atostogų turizmo labiausiai skiriasi tuo, kad niekur neskubant su vieta sukuriamas emocinis ryšys.
Kolumbijoje praleidau net pusę metų. Ši šalis turi labai įdomią istoriją ir puikų pavyzdį pasauliui kaip per dvidešimt metų pavojingiausias pagal nusikalstamumą vietas pasaulyje transformuoti į turistų traukos centrus. O iš žmonių mums dar mokytis ir mokytis gyvenimo daug neimant į širdį filosofijos ir lipšnumo. Jie labai emocingi, bet labai greitai viską, kas skaudina pamiršta ir tiesiog gyvena toliau.
Kelionė – tai daugiau nei vieta. Tai labai individualu ir labai laikina, nes kelionės įspūdis – tai vietos, sutiktų žmonių ir vidinės būsenos tuo momentu suma.
Ilgalaikis keliavimas nuo atostogų turizmo labiausiai skiriasi tuo, kad niekur neskubant su vieta sukuriamas emocinis ryšys. Aplankoma daug daugiau nei turistinių vietų TOP dešimtukas, galima daugiau laiko skirti žygiams, saulėlydžiams, apsipirkimui vietiniame turguje, pokalbiams su vietiniais žmonėmis. Turint daugiau laiko susitaupo ir nemažai finansų. Pavyzdžiui, renkantis vietinį transportą, dažniausiai savo jėgomis bandant pažinti lankytinas vietas. Pastebėjau, kad internete skelbiamos turų kainos dažniausiai yra kelis kartus aukštesnės nei perkant tiesiogiai. Žinoma, norint pažinti šalį per keletą savaičių patogiau viską užsakyti iš anksto, nežiūrint į kainą.
– Papasakokite apie žygį Ekvadore, kuris ant kojų sukėlė tarnybas ir jus pačią gerokai išgąsdino.
– Tai mano didžiausias nuotykis per dvejus metus ir noriu tikėti, kad niekas jo neperspjaus emocijų gausa. Jau buvo tekę ir mirtimi vaduotis nuo bakterijos Laose, ir pamesti pasą autobuse vidury nakties pakeliui į Baganą Mianmare, ir nuo karvės bėgti Kolumbijoje, bet naktis kalne ir gelbėjimo operacija skina visus laurus.
Vieną ankstyvą rytą išėjau kopti į netoli Iluman miestelio esantį vulkaną Imbabura. Neatrodė labai sudėtingas reikalas, ir aš ne naujokė. Pradžioje viskas ėjosi sklandžiai: oras geras, vaizdai, kaip ir aukštis (nuo 2670 m iki 4310 m), svaigina. Popiet apsisuku žingsniuoti į miestelį atgal. Žemėlapyje pasitikrinu taką, kuriuo grįžti atrodo tiesiausia ir greičiausia (tiesiai į miesto pusę). Pradedu leistis, takas gerai išmintas ir aiškus – man indikatorius, kad žmonės juo vaikšto (tądien žmonių nesutikau).
Pusę kalno nulipus atsiremiu į neperžengiamą šabakštyną. Maža to, kelią kirto dar ir tankiai išsikerojusiais medžiais ir šimtamete neperregima žole apaugusi duobė (greičiausiai skirta surinkti vandeniui). Įkritau aš į tą duobę beveik visu ūgiu. Baimės pilnos kelnės, nes joje tai jau niekas manęs nesurastų. Kraštai statūs ir slidūs, vos iš ten išsikrapščiau! Okey, galvoju, grįžtu atgal. Dar vienas kalno triukas, kad jo šlaitai iki juosmens apaugę labai tankia, niekada gyvenime nepjauta ir nedeginta žole. Faktiškai neperžengiama. Žengęs žingsnį ant tos pusiau nugulusios „šieno kupetos“ nežinai nei kas po ja, ar yra kokia duobė, nei į kokį gylį panirs koja.
Grįžusi į įkalnę surandu kitą taką. Seku, ir vėl jis mane nuveda į tą patį brūzgyną su duobe, tik kitoj vietoj! Dar kartą grįžau į pradžią. Temstant jau nerimauju, bet nenuleidžiu rankų suvokdama, kad ašaros ir panika tikrai nepadės. Tiesą sakant, atsisakiau tikėti, kad nerasiu kelio žemyn. Jų išminta daug, ir žemėlapyje telefone takas pažymėtas. Na, tikrai yra tas takas! Galiausiai telefonas išsikrovė. Laiko nuovoką praradau. Naudojau foto kameros lempą pasišviesti, išsikrovė ir toji. Supratau, kad čia jau teks sulaukti ryto, ne kitaip.
Praėjus kelioms valandoms po saulės laidos žiūriu, nuo kaimo kalno link juda šviesos. Supratau, kad manęs ieško. Juk niekas naktį į kalnus pasivaikščioti neina. Esant galimybei, bendraujant, klausiant patarimų vietinius informuoju, kur einu. Taigi, iki 9 val. vakaro manęs nesulaukusi hostelio savininkė paskambino policijai. Tačiau gavusi atsakymą „nepraėjus parai mes neieškosim. Be to, neturim įrangos, kvieskit gaisrininkus“ nieko nelaukė ir į paiešką leidosi pati kartu su seserimi ir dar vienu hostelio svečiu (vėliau pasakojo, kad yra tekę ne vieną paklydusį turistą parsivesti).
Galiausiai telefonas išsikrovė. Laiko nuovoką praradau. Supratau, kad čia jau teks sulaukti ryto, ne kitaip.
Apsidžiaugiau, kad greitai sulauksiu pagalbos, bet po to jie dingo iš akiračio. Po kelių valandų pamačiusi atsitiktinėmis kryptimis priešingoje kalno pusėje klaidžiojančias šviesas pamaniau: „jei neartėja, gal tai nepažįstami žmonės? Jei taip, ką jie čia veikia? Gal man ne šūkauti, o slėptis reikia?“ Dabar tai atrodo juokinga, bet pavargęs, sušalęs ir tamsoje pasiklydęs protas visokių istorijų prikuria. Tarsi du pusrutuliai pradeda tarpusavyje kalbėtis: vienas gąsdina, o kitas bando grąžinti į realybę.
Apie antrą valandą nakties šiaip ne taip susišūkavom. Jie viename kalne, aš kitame, atskirti kelių dešimčių metrų gylio įdubos. Paryčiais jie sako: „Mes lipam pas tave, palauk ten“. Aš laukiu laukiu, o šalta, pėdų nebejaučiu. Buvau nepasiruošusi tokiam išgyvenimo nuotykiui. Kaip tyčia, naktį dar lengvai nulijo. Visi drabužiai, batai, pirštinės drėgni, šilumos – tik kokie 8–10 laipsnių. Nesupratau, kad ne taip jau ir paprasta jiems tiesiai ateiti ir išvaduoti pasiklydusią turistę. Prašvitus nusprendžiau, kad jų nebesulauksiu, bandysiu leistis. Nuėjusi ant kito kalno krašto pasidairau, pavaikštinėju. Žiūriu, žemyn veda vienas vienintelis takas! Na, galvoju, susitiksim. Buvau labai užtikrinta. Bet kaip aš klydau. Tiek aš nežinojau, kur veda jų takas, tiek jie nežinojo, kur veda manasis. Buvo kokia 4–5 valanda ryto.
Skubėdama leidžiuosi tuo taku. Sakau sau, kad reikia kuo greičiau grįžti ir visus nuraminti, atsigerti vandens ir eiti miegoti. Vanduo dar iš vakaro pasibaigęs. Labai troškina, kas buvote aukštikalnėse žinote, kokia dehidratacija ten ištinka. Beeinant takas vėl perauga į visiškus brūzgynus. Bet drąsinu save, kad praeisiu, ne pirmas kartas. Kiek paėjus prasidėjo tikrų tikriausios džiunglės: apsamanoję apipuvę medžiai, neperžengiamos medžių šakų raizgalynės ir tarp kojų besipinančios lianos.
Šliauždama, lipdama, visais įmanomais būdais skyniausi kelią žemyn (beje, takas ties brūzgynais išnyko). Ir ką jūs manot? Prieinu vietinių gyventojų namus! Prieiga prie jų kruopščiai atitverta augmenijos barikadomis. Vadinasi, kelias į miestą yra visiškai užblokuotas! Dar tai reiškia patį baisiausią dalyką – grįžti atgal. Atgal – tai ne tas pats kas į priekį. Pirma, aš jokio tako jau neberandu ir visai pasimetu. Antra, tos medžių raizgalynės kopiant į kalną yra nosies aukštyje, o kartais ir už mane aukštesnės.
Šiaip ne taip priartėjusi prie tų namų pradėjau šauktis pagalbos. Nežinau, ar manęs negirdi, ar nesupranta ispaniškai, ar tiesiog ignoruoja. Lyg to būtų maža, be miego ir vandens man ėmė rodytis haliucinacijos. Pradėjau labai aiškiai matyti spalvotus paukščius vietoj lapų, gyvūnus. Stipriausia buvo pamačius kostiumais apsirengusius, tarsi kokias apeigas atliekančius žmones. Buvo ir judesys, ir spalvos. O priėjus artyn – tik lapai ir medžiai. Nemiga, nuovargis, dehidratacija, stresas daro savo.
Tačiau trobos – ne haliucinacija, tai man vėliau patvirtino. Ir ką, būdama džiunglėse išgirstu sraigtasparnį. Bet nieko padaryti negaliu! Aš saulės nematau, tai kaipgi kas nors pamatys mane? Po valandos ar dviejų šiaip ne taip suradusi plyšiuką pradėjau kaip įmanydama mojuoti skara. Kiekvieną kartą apsiverkdama iš nevilties kai praskrisdavo pro šalį. Pagal saulę numaniau, kad jau popietė, ir likti tuose brūzgynuose dar vienai nakčiai be vandens man buvo jau labai labai baisu. Po poros valandų sukimo ratais staiga ateina momentas kai sraigtasparnis su mėlynu užrašu „POLICIA“ sustoja ore beveik virš mano galvos. Tai laimingiausia akimirka šiais metais.
Lyg to būtų maža, be miego ir vandens man ėmė rodytis haliucinacijos. Pradėjau labai aiškiai matyti kostiumais apsirengusius, tarsi kokias apeigas atliekančius žmones.
Išgirdusi šaukiant mano vardą atsiliepiau. Kai nuo kalno viršaus leisdamiesi du gaisrininkai ir policininkas mane surado jau buvo ketvirta valanda po pietų. Ištrūkti iš to gamtos pragaro su pareigūnais, kurie takus žino, prireikė dar valandos. Mus sutiko daug žmonių: iš turizmo departamento, policijos, gaisrinės. Pirmiausia padarė šimtus nuotraukų, o tuomet nuvežė į gydymo įstaigą patikrinti bendros sveikatos būklės. Atvykus į vietinę ligoninę slaugytoja informuoja, kad gydytojų šiuo metu nėra. Visi baigę darbą ir išvykę. Tad esamomis aplinkybėmis patikrino, kaip galėjo: pamatavo kraujospūdį, temperatūrą, paklausė plaučių, liaudišku būdu paspaudinėjo pirštų galiukus. Tai, kad pabalę neatgauna spalvos, laikoma hipotermijos požymiu.
Taigi, gelbėjimo operacija įvyko sėkmingai.
– Kas po šio įvykio pasikeitė?
– Pasikeitė tik tai, kad nežinomose vietose jaučiu daugiau streso ir nebeeksperimentuoju su takais. Galioja taisyklė: grįžti visada tuo pačiu taku, neieškant „geresnių“ ir neimprovizuojant. Taip pat labai gera žinoti, kad pasaulyje gyvena žmonės, kurie nepaliks bėdoje. Net jei jų kelyje esi tik vienas iš tūkstančių klientų.
– Regis, žygiavimas į kalnų viršūnes yra mėgstamas jūsų užsiėmimas. Kuo išskirtinis kopimas į aukščiausią Ekvadoro viršukalnę Čimborasą?
– Šis kalnas ypatingas tuo, kad jo viršūnė yra arčiausiai Saulės esantis Žemės taškas (nes Žemės sfera ties pusiauju yra išgaubta). Jei kada nors rašysiu knygą apie savo keliones, skyrius apie Ekvadorą bus pavadintas „Kalnai, į kuriuos neįkopiau“. Čimborasas yra vienas jų. Kopimas į jį itin sudėtingas, startuojant 10 val. vakaro trunka visą naktį. Leistis nuo jo būtina pradėti ryte, tik saulei patekėjus. Įdienojus ties pusiauju ji itin kaitri, dėl to išauga akmenų griūties rizika.
Oro sąlygos buvo tokios, kad tęsti kopimą buvo fiziškai neįmanoma. Atrodė, vėjas nuneš nuo kalno, lietus su ledais draskė veidą. Galiausiai atėjo momentas, kai nebebuvo įmanoma žengti į priekį nė žingsnio. Nepaisant patirto sunkumo ir nepasiekto tikslo, naktinio kopimo pradžioje išvystas žvaigždėto dangaus vaizdas kartu su tolumoje mįslingai ir blankiai šviečiančia snieguota viršukalne buvo vertas to pabandymo. Magiškas momentas. Galiausiai, vienintelis būdas įkopti į viršukalnę – bandyti. Gal pasiseks kitąkart.
