Toks svetingumas Peru – toli gražu ne išimtis. Tačiau jis kur kas dažnesnis ne Limoje, Kuske ar Maču Pikču, o ten, kur turistai užklysta rečiau: atokesniuose kalnų miesteliuose ir kaimuose, aukštikalnėse, nacionaliniuose parkuose bei sunkiau pasiekiamuose miestuose Amazonės pusėje arba Andų perėjose.
Turint savo transportą – dviračius, motociklus ar automobilį – keliauti po Peru tampa visai kitokia patirtimi, nei kliaujantis turistams skirtais autobusais. Keliaujant ant nuosavų (arba nuomotų) ratų atsiskleidžia visai kitokia, itin svetinga, magiška ir kartu – be galo paprasta šalis.
Ledų porcijos pasieniečiams
Nors vienas populiaresnių pasienių Ekvadoro–Peru sienos kirtimui yra Ramiojo vandenyno pakrantė, aš nusprendžiau keliauti La Balsa link. La Balsa – tai nedidutis džiunglėse pasislėpęs pasienis, saugomas vos keleto pareigūnų. Kelio barikadą čia atstoja palaikėmis virvėmis paraišiotas bambuko kamienas, o Ekvadorą ir Peru skiria nedidelė upelė.
Ekvadoro pusėje viskas ėjosi sklandžiai: nedideliame namelyje įsikūrę pasieniečiai įspaudė išvažiavimo spaudą pase, priėmė motociklo dokumentą muitinei ir, palinkėję gero kelio, paprašė papozuoti nuotraukai: aš, rodanti pasą pareigūnui, ir tas pats pareigūnas, „tikrinantis“ mano dokumentą rimčiausia, kokia tik sugebėjo nutaisyti, mina. „Valdžiai, suprantat“, – mirktelėjo atsisveikindamas.
Peru pusėje šypsotis neskubėjo niekas: pasieniečiai čia sėdėjo be galo troškiame metaliniame konteineryje, konvertuotame į nedidelį biurą. Jokio oro kondicionieriaus ar ventiliatoriaus, vien metalo sienos ir nepakeliama tvankuma. Negana to, pradėjo lyti, ir senutėlis pasieniečių kompiuterio ekranas sustingo. „Kai lyja, nėra interneto, ir visos mūsų sistemos užstringa“, – abejingai paaiškino Peru pasieniečiai. Kurį laiką tiesiog sėdėjome tylėdami – pasieniečiai įknibo į savo išmaniuosius telefonus, o man neliko nieko kito, kaip tik laukti.
„Gal galėčiau per tą laiką susitvarkyti motociklo dokumentus muitinėje?“ – paklausiau. Buvo panašu, kad paso įspaudo teks palaukti gerokai ilgiau.
„Ne. Pirma – pasas“, – nukirto pareigūnai.
Supratusi, kad nieko nelaimėsiu, nusprendžiau išsikeisti perujietiškų solių. Kitoje kelio pusėje kalvos, papėdėje, glaudėsi nedidelis kioskas, pardavinėjantis perujietišką valiutą, cigaretes, ledinukus ir – o stebukle! – ledus. Nors lijo, karštis darėsi vis intensyvesnis, tad ledai atrodė lyg išsigelbėjimas.
Nupirkusi keletą skirtingų skonių porcijų, grįžau į tvankųjį pasieniečių konteinerį ir pasidalinau grobiu su abiem pareigūnais.
Kurį laiką visi tiesiog sėdėjome, dorodami šaltą desertą.
„Žinai, – kramtydamas šokoladinį vaflį, staiga pareiškė vienas pasienietis. – Bus geriausia, jei aš tau įspausiu įvažiavimo spaudą, nufotografuosiu tavo pasą ir suvesiu duomenis į sistemą vėliau, kai jis atsigaus.“
Pasieniečio kolega šypsodamasis linktelėjo ir nusivalė vanilinius ūsus rankove.
Kuelapo legendos ir kavos ritualai
Po draugiško pasienio kirtimo laukė keletas beprotiškai karštų dienų keliaujant Jaeno miesto link, o tuomet – paslaptingasis Čačapojaso regionas, kadaise apgyvendintas keistos Debesų Karių kultūros, apie kurią iki šiol žinoma be galo mažai. Debesų Kariai po savęs paliko įspūdingą Kuelapo tvirtovę, moliniuose sarkofaguose palaidotas mumijas ir legendas apie aukštaūgius, mėlynakius žmones, Čačapojaso teritorijoje gyvenusius prieš vietovę užkariaujant inkų imperijai.
Čačapojaso miestelis ir apylinkės pamažu atrandamos turistų, tačiau, kadangi šis regionas yra gana atokus, keliautojų čia – nedaug. Šalia įspūdingosios Kuelapo tvirtovės Čačapojaso regione taip pat galima pamatyti vieną aukščiausių krioklių visoje Pietų Amerikoje – Gokta krioklį, Leymebambos miestelio mumijas bei pasigėrėti laukine džiunglių gamta.
Čačapojaso regionas taip pat garsus itin skania kava, vietoje auginama smulkių ūkininkų. Čačapojaso Amazonės kava turi lengvą, vaisinį skonį, o miestelio parduotuvėse galima įsigyti skirtingų rūšių bei stiprumo organiškos kavos.
Andų nugarkaulis
Iš Čačapojaso verta pasukti nepakartojamai gražiu 8B keliu, vedančiu link Kachamarkos miesto. Šis kelias vingiuoja per keletą Andų perėjų, kur gyvena tik paskiri avių ir lamų piemenys, ir galiausiai kerta didžiąją Maranjono upę – Amazonės ištakas.
Aplankius Kachamarką, nedidelį kolonijinio stiliaus miestą, geriausiai ir toliau laikytis „Andų nugarkaulio“ – kelio, vedančio Karaso ir Huaraso miestų link. Čia prasideda įspūdingasis Huaskarano nacionalinis parkas, kurį kerta siaurutis kalnų keliukas, vedantis iki pat amžinųjų Andų ledynų beveik penkių kilometrų aukštyje.
Huaskaranas – tikrų tikriausias rojus alpinistams ir žygių pėsčiomis mėgėjams. Gamta čia atrodo visiškai nepaliesta žmogaus veiklos: turkio mėlynumo ledynų vandens ežerėliai ir upelės, pasakiški Norvegiją primenantys fjordai, uolėtos kalnų viršūnės ir žaliuojantys slėniai parke atrodo lyg kokio senai pamiršto Viduržemio iš „Žiedų valdovo“ filmavimo aikštelė.
Pietų dykumos
Pagaliau nusileidus iš kalnų ir patraukus Ikos regiono link, prasideda visai kitoks kraštovaizdis: bekraštės auksinės kopos ir uolos, smingančios tiesiai į Ramųjį vandenyną. Čia keičiasi ne tik gamta, bet ir žmonės bei virtuvė: keliaujant Ramiojo pakrante Peru, pakeliui vis daugėja nedidučių žvejų kaimelių, kuriuose galima paragauti pačio nuostabiausio ceviche – marinuotos žalios žuvies bei jūros gėrybių patiekalo.
Toliau važiuojant į pietus, galima stabtelti Ikoje ir leistis į nuotykius kopose, išsinuomojus keturratį arba visureigį. Naskoje laukia skrydis virš paslaptingųjų Naskos geoglifų, o Chala žvejų kaimelyje – įspūdingas žuvų turgus ir laukiniai balto smėlio paplūdimiai.
Ugnikalnių romantika
Kiek pailsėjusi prie jūros, nė nepajutau, kaip ir vėl pasiilgau kalnų. Už Kamanos miestelio pasukau į Rytus, Arekipos miesto link, kur prasideda aukštikalnių, aktyvių ugnikalnių, kalnų liūtų ir kondorų karalija.
Paviešėjus Arekipoje, viename gražiausių Peru miestu, vadinamu Baltąja sostine, verta aplankyti Salinas y Aguada Blanca nacionalinį parką – tūkstančius hektarų laukinės Andų gamtos, kurioje tegyvena kelios paskiros lamų piemenų bendruomenės, daugiausia kalbančios kečua kalba ir besilaikančios atokiau nuo civilizacijos.
Iš Arekipos taip pat galima leistis į žygį pėsčiomis arba žirgais link Čačanio bei Misčio ugnikalnių arba susiorganizuoti kelionę iki Kolkos kanjono, kur lizdus suka kondorai ir kur tebegyvuoja kondorų ir bulių kovų tradicijos.
Keliauti po Peru nuosavais ratais – tai tarsi pažinti kitokią, retai reklamuojamą ar matomą Pietų Ameriką, kur susipina nuoširdus vietinių gyventojų svetingumas ir dosnumas, kvapą gniaužianti laukinė Andų, Amazonės ir Ramiojo vandenyno pakrantės gamta be spalvingos vietinės tradicijos, persipynusios su kasmet modernėjančio Peru nuotaikomis.
