Pėsčiomis per Ispaniją šv. Jokūbo keliu (III): bulių kautynės gatvėse ir rokenrolas iki Burgoso

Kelias iki Los Arkoso, kaip ir visi kiti iki tol, buvo ilgas, karštas, tvankus, nors tuo pat metu sugebėjo stebinti, žavėti ir įkvėpti kiekvienu savo kilometru. Reljefas po truputį žemėjo ir nepaisant vieno kito staigaus statesnio pakilimo, žygiavom maždaug 400 metrų aukšty virš jūros lygio.
Šv. Jokūbo keliu
Šv. Jokūbo keliu / Monikos Svėrytės nuotr.

Los Arkosas buvo patogi vieta nakvynei. Laikas stoti, gana – ketvirtą žygio dieną įveikėm rekomenduojamą šešių dienų atstumą ir tai buvo teoriniai 137 kilometrai nuo starto vietos Prancūzijoje, Saint-Jean-Pied-de-Port (kaip jau rašiau ir anksčiau – realių kilometrų čia kasdien yra daugiau nei popieriuje, todėl tuomet buvom nuėję mažiausiai 20 km daugiau).

TAIP PAT SKAITYKITE:

Miestelyje – du albergai pagal sąrašą, tačiau kojos netikėtai atvedė į trečią „Casa de Austria“, kuris atminty iki šiol išlikęs kaip vienas smagiausių albergų visoje kelionėje – labai jau jauki hipiška atmosfera jame: pradedant regio muzikėle, specialiu baseinu kojoms įmerkti po sunkios dienos gurkšnojant kokį gėrimą kieme, baigiant meniškomis interjero dekoracijomis, vaisių vaišėmis ir fantastiškai nuostabia, bendraujančia publika.

Monikos Svėrytės nuotr./Alberge
Monikos Svėrytės nuotr./Alberge

Vos įžengus į Los Arkosą akis kliuvo už neįprasto vaizdo: kone visų namų durys, įėjimai, net kai kurie langai pustuštėse gatvėse buvo pridengti medinėmis sukaltomis tvorelėmis. Pirma mintis buvo aiški ir visai nejauki – nejaugi čia po gatves laksto išerzinti buliai? O kas, jei dabar išbėgs iš kokio kampo? Ispanai ieškodami aštrių emocijų tai jiems patys po kojomis lenda!

Spėjimas tapo dar aiškesnis, kai artėjant link centro ėmė daugėti baltai apsirengusių, raudonas skareles po kaklu pasirišusių vietinių. „Kąąą? Nejaugi iš tiesų čia laukiama kruvinų kovų?!“ – sukosi galvoje mintis nešant ant kupros ne tokią jau lengvą kuprinę. Net ėmiau regzti planą, už kurios čia tvorelės saugiausia slėptis, kuri tvirtesnė.

Monikos Svėrytės nuotr./Los Arkosase stebim bulių kautynes gatvėje
Monikos Svėrytės nuotr./Los Arkosase stebim bulių kautynes gatvėje

Apie tai, kad čia būtent tą vakarą miestelis laukia didelės šventės, mums patikino ir alberge. Vakare gatvėmis pasileis įniršę buliai, o vėliau centrinė miesto aikštė virs korida – vietiniai kausis dėl garbės ir pripažinimo bandydami žiūrovams įrodyti, kuris jų drąsiausias prieiti kuo arčiau, o prireikus – gebėjimu kuo vikriau atsitraukti išnešant sveiką kailį.

Į tokias „pramogas“ žiūriu labai skeptiškai, absoliuti kvailystė tokiu būdu žaisti su mirtimi, jau nekalbant apie gyvulių išnaudojimą ir jų pavertimą absurdiško cirko įrankiais. Ir nors panašaus požiūrio laikosi didžioji dalis pačių ispanų, prieš vėją ir senas, į kraują įaugusias tradicijas čia nepapūsi – šventės su minėtomis „pramogomis“ laukė ir darželinukai, ir jau sunkiai vaikštantys senukai.

Monikos Svėrytės nuotr./Los Arkosas
Monikos Svėrytės nuotr./Los Arkosas
Monikos Svėrytės nuotr./Los Arkosas
Monikos Svėrytės nuotr./Los Arkosas

Galbūt tik tai ir sužavėjo – gebėjimas taip įsijausti, būti tokiems vieningiems, tokiems... sugebantiems perimti tradicijas iš kartos į kartą.

Sykį pamatyti savo akimis – įdomu. Bet vėlgi, labiau dėl bendros atmosferos dvasios, pajusti, kaip pulsuoja miestelis ir jo gyventojai laukdami šios, dvi dienas per metus vykstančios šventės.

Nustebino keletas dalykų: pirma, kad į visą šitą fiestą tėvai, seneliai ir net proseneliai sąmoningai bando įtraukti dar nė vaikščioti nepradėjusius vaikus (puošia vežimėlius, vietoj žaisliukų kabina raudonas kaklaskares, ženkliukus, perrengia pačius vaikus, ką ten – kūdikius).

Ne ką mažiau įspūdingai atrodo pro balkonus persisvėrę jau labai garbaus amžiaus ispanai, kurie iškėlę rankose lazdą rėkauja bandydami sąmoningai erzinti bulius (pati mačiau, kaip vos patys ant kojų pastovintys dar bando per tvorą ta lazda užkabinti vargšą gyvulį).

Nustebino ir medikai, kurių čia per tokią šventę gausu, tačiau jie taip entuziastingai susikoncentravę į kautynes, kad, net nori nenori susimąstai, ar čia gali žmogus tikėtis operatyvios pagalbos.

Monikos Svėrytės nuotr./Medikai iš balkono stebi kovą koridoje
Monikos Svėrytės nuotr./Medikai iš balkono stebi kovą koridoje

Vietiniai patys sąmoningai lenda į ugnį, o po to, pavojui priartėjus, skuta kiek kojos neša ir po akimirkos vėl kartoja viską iš naujo. Išvaryti iš kruvinos aikštelės būna tie – dažniausiai turistai – kurie čia po kelių bokalų įsidrąsinę nusprendžia išbandyti savo jėgas ir įšoka su įspiriamomis basutėmis, batai čia griežtai turi būti uždari ir nesmukti nuo kojos, maža ką, juk gali bet kurią minutę tekti dėti į kojas.

Beje, buvo čia ir tradicinių šokių, ir dainų – moka visaip ispanai linksmintis.

Monikos Svėrytės nuotr./Los Arkosas
Monikos Svėrytės nuotr./Los Arkosas

***

Alberge mūsų apsistojo daug, ir dauguma iki šiol kelyje nematytų – mat čia neretai būna taip, kad jei pagauni panašų tempą, kurį laiką neretai eini beveik koja kojon su tais pačiais žmonėmis, planuotai ar ne, stoji tuose pačiuose miestuose.

Po vakaro Los Arkose mano Camino ėmė panašėt į nesibaigiantį rokenrolą. Bent šiandien manau, kad kito žodžio tam nepavyktų sugalvoti.

Monikos Svėrytės nuotr./Didžioji dalis smagiosios kompanijos
Monikos Svėrytės nuotr./Didžioji dalis smagiosios kompanijos

Atsirado naujų draugų, su kuriais vos persimetę žvilgsniais ir porą žodžių taip sulipom, kad kelias kartu tęsėsi kone dešimt dienų. Įdomiausia, kad visi jie čia keliavo po vieną iki tol vienas kito nepažinodami, tačiau Camino naujų pažįstamų ratas didėjo ir visi palaipsniui tapo lyg viena didele šeima.

Trys australai, du vaikinai iš Naujosios Zelandijos, britas, meksikietė, turinti lietuviškų šaknų, vokietis ir mes du lietuviai – maždaug tokia spalvinga pastovesnė kompanija kuriam laikui tapo mano pakeleiviais.

Tiesa, sutikom ir lietuviškų šaknų turinčią australę, kuri, gimusi ir gyvenusi Australijoje, savarankiškai pramoko kalbėti lietuviškai. Ji Camino keliavo dviračiu.

Monikos Svėrytės nuotr./Drauge su Australijos lietuve Rasa. Ji Camino keliauja dviračiu
Monikos Svėrytės nuotr./Drauge su Australijos lietuve Rasa. Ji Camino keliauja dviračiu

Gyvenimas čia priminė studentišką stovyklą – be jokių išankstinių planų, be susikurtų iliuzijų, be rūpesčių, su šypsenom ir kupiną pačių smagiausių nuotykių. „Gyventi šia akimirka! Nesukti galvos dėl rytojaus. Geriausias laikas – esamasis“, – maždaug tokiais šūkiais buvo galima apibūdinti mūsų nerašytą kelionės moto.

Ir tai be galo žavėjo! Gal todėl, kad ilgai galvot nereikėdavo, kad suprastum, jog gyvenime, kurį palikai aplink save Lietuvoje, tu nuolat ką nors kuri ir planuoji, mąstai, stengiesi ir strateguoji. Čia, Camino, nestrateguoji nieko.

Mes juokdavomės, kai kas paklausdavo apie tai, kaip būtų galima apibūdinti būseną, kuri čia apima. Arba į kokią reiktų save perkelt, kai jauti, kad kaupiesi sprogimui nuo emocijų. Tą būseną angliškai vadindavome tiesiog „flow“, kitaip – paleidimo, plaukimo pasroviui, tekėjimo sava vaga emocija dirbtinai nekeičiant krypties.

Monikos Svėrytės nuotr./Šv. Jokūbo keliu
Monikos Svėrytės nuotr./Šv. Jokūbo keliu

Kalbant kitais žodžiais – čia dalykai vykdavo savaime. O jei nevykdavo, vadinasi, to nereikėdavo. Ir nesvarbu, koks tai pasirinkimas: ar svarstymas tarp šviežių sulčių, kavos puodelio, ar konkrečių žmonių, kompanijos, ar nuklydimas iš kelio dėl takelio, kad kelias valandas tiesiog pamedituotum prie upės su smilga dantyse. Čia svarbiausias įrankis ir ginklas tampa intuicija ir esamojo laiko žavesys. Kitaip tariant – jei nori, tai reikia. Jei nenori – flow! Ir eini toliau.

Monikos Svėrytės nuotr./Vakarienė
Monikos Svėrytės nuotr./Vakarienė

Taip ir gyvenom. Su ta pačia kompanija kartu miegodavom, kartu keldavomės, kartu išsikrapštydavom į kelią, tada eidavom kartu, gal kiek trumpam išsiskirdavom ir vėl susitikdavom. Vėl kartu valgydavom, leisdavom vadinamąjį „laisvalaikį“ prisigalvoję visokių linksmybių. Žodžiu, buvo taip intensyvu, kad po kelių tokių dienų pagavau save mąstant, kad jei taip tęsis toliau, nežinau, koks čia bus tas mano Camino, nes išvažiavusi ieškoti ramybės patekau į nesibaigiantį vakarėlį!

***

Kartu atėjome ir leidom vakarus Logrone, Nacheroje, kartu nužingsniavom iki žygeivių pamėgto Granono. Ten, beje, turbūt kaip ir dalis tų laimingųjų Camino kely pasirinkome miegoti bažnyčioje. Tiksliau – bažnyčios bokšte. Tokiose vietose, kurias remia, prižiūri arba kitaip išlaiko bažnyčios, čia nereikia mokėti nustatyto mokesčio už nakvynę. Savanoriai tik kviečia paaukoti pagal galimybes, o dar ir pamaitina – drauge visi gamina vakarienę, o vėliau drauge sėda prie jau paruošto pusryčių stalo.

Monikos Svėrytės nuotr./Granono bažnyčios albergas
Monikos Svėrytės nuotr./Granono bažnyčios albergas
Monikos Svėrytės nuotr./Granono bažnyčios albergas
Monikos Svėrytės nuotr./Granono bažnyčios albergas

Granono bažnyčios bokšte nėra lovų, tik čiužiniai, kurių čia – apie 30. Smagu buvo tai, kad atkeliavę čia su kompanija dar maždaug 10 žmonių jau pažinojome iš seniau. Todėl nors čia žodžiais emocijos perteikti taip neišeina, bet įsivaizduokite jausmą, kai į vienos nakties namus susirenka didžioji dalis tavo kely sutiktų draugų! Smagus laikas, ilgi, gilūs pokalbiai, dainos, šokiai, žaidimai, vynas – be šito Camino neapsieina.

Monikos Svėrytės nuotr./Šv. Jokūbo keliu
Monikos Svėrytės nuotr./Šv. Jokūbo keliu
Monikos Svėrytės nuotr./Šv. Jokūbo keliu
Monikos Svėrytės nuotr./Šv. Jokūbo keliu

***

Buvo penktadienis. Žemėlapiuose – apie 40 kilometrų iki Burgoso, jei tai būtų mūsų dienos planas. Buvo labai karšta diena, todėl keliauti pusę dienos į įkalnę, o vėliau žingsniuoti atokaitoje kilometro aukštyje neskambėjo labai patraukliai. Tačiau buvo penktadienis, o praleisti jį didmiestyje skambėjo kaip dar vienas nuotykis.

Tiesą sakant „Friday night“ toną padiktavo netikėtai prisiminta komiška daina (klausyti nuorodą žemiau). Apibūdinti jos net nereikia, aišku tik viena – išgirdę kartą niekada nebepamiršite.

VIDEO: THE X FACTOR 2016 AUDITIONS - BECK MARTIN - FRIDAY NIGHT

Taip iki ašarų prisijuokę visą dieną ir traukėm drauge priedainį, „cause it's Friday night“ – mes Burgose!

Sunkiai, bet nušliaužėm, dar viena naktis, pilna nepamirštamų istorijų, po kurios prasidėjo naujas Camino etapas. Absoliučiai naujas ir absoliučiai kitoks visomis prasmėmis. Apie jį – kitame tekste.

TAIP PAT SKAITYKITE: Pėsčiomis per Ispaniją šv. Jokūbo keliu (I): kodėl kyla noras nueiti beveik 900 kilometrų

TAIP PAT SKAITYKITE: Pėsčiomis per Ispaniją šv. Jokūbo keliu (II): per Pirėnų pasaką medinėmis kojomis iki Pamplonos

Daugiau gyvų kelionės įspūdžių rasite ČIA.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų