Užėjus potvyniams, gatvėmis plaukdavo daržovės
Supilino rajonas, įsikūręs į šiaurę nuo Tartu miesto centro, išvertus iš estų kalbos reiškia „Sriubos miestelis“. Jis įsikūrė dar 18 a. viduryje, kuomet ten apsigyveno neturtingi žemės ūkio ir fabrikų darbininkai.
„Iš tikrųjų tai vienas seniausių lūšnynų Europoje, išlikęs aktyvus visą šį laiką“, – pasakoja Timo Partsas, gatvės meno gidas.
Pastatyti pigioje pelkėtoje žemėje ant Emajegio upės krantų, namai turėjo atlaikyti reguliarius potvynius. Kai kurie mano, kad „Sriubos miestelio“ vardą rajonas gavo būtent dėl savo gatvelių, patvinusių nuo drumsto vandens, ir jose plaukusių daržovių.
Vėliau, kai turtingus Tartu rajonus Antrojo pasaulinio karo metais nuniokojo bombos, Supilinas liko nepaliestas. „Jis išliko daugiausia dėl to, kad buvo laikomas nieko vertu“, – teigia T.Partsas.
20 a. viduryje, kai daugelis tautų buvo užsiėmusios lūšnynų valymo darbais, Supiline grandiozinė sovietmečio būsto schema nejudėjo iš vietos. Estijai atgavus nepriklausomybę, rajonas dėl pigių nuomos kainų ėmė vilioti studentus bei menininkus ir išgarsėjo savo siautulingais vakarėliais ir bohemišku nusiteikimu.
Sunku lyginti šią audringą praeitį su šių dienų Supilinu, kur gatvėse, pavadintose Kartuli (liet. Bulvės), Herne (Žirniai), Oa (Pupelės) vardais, kaip bibliotekoje tvyro tyla. Visgi, anot gatvės meno gido T.Partso, aplinkiniai dviejų aukštų mediniai namai dabar itin populiarūs tarp jaunų šeimų ir profesionalų.
Galerija po atviru dangumi
Kalbėdamas su Fodors.com, T.Partsas atkreipia dėmesį į Merjos (liet. Uogų) gatvėje ant elektros transformatorinės nupieštą piešinį – įspūdingą vaiko, žvelgiančio iš po gobtuvo su meškiuko ausimis, atvaizdą. Jo kūrėjas yra paslaptingasis Edwardas von Lõngusas, kuris dėl savo meilės trafaretams ir satyrai dažnai vadinamas estiškuoju Banksy.
„Šis [meno kūrinys] įkvėptas pasakos apie tris lokius, – aiškina gatvės meno gidas. – Tai komentaras apie tai, kad dažniausiai kenčia mažiausieji, labiausiai pažeidžiami visuomenėje .“
Supiline galima atrasti ir daugiau gatvės meno: nuo šviestuvų stulpų, papuoštų žaismingais lipdukais, iki tvoros, ant kurios atvaizduotos rajone murkiančios katės. Ši Tartu miesto dalis – kaip gyvybinga lauko galerija, pažymi T.Partsas.
Prie tokios atmosferos sukūrimo ženkliai prisideda „Stencibility“, kasmet organizuojamas tarptautinis Tartu gatvės meno festivalis, suteikiantis menininkams galimybę pasirinkti erdves savo darbams. Pasak Mariliis Haljasorg, „Stencibility“ komandos narės, festivalis išaugo iš meilės meno formai ir savo miestui.
„Dažnai gatvės menas asocijuojasi su dideliais miestais, tokiais kaip Berlynas ar Londonas. Tačiau labai mažoje vietoje galime pasiūlyti daug gatvės meno. (…) Žinoma, yra freskų, kurias kuruoja miesto valdžia, bet čia taip pat yra daug nedidelės apimties gatvės meno, kur niekas menininkams nepasakė, kaip jie turėtų tai daryti ar kokia turi būti žinutė. Tai ir yra tikrasis menas – galimybė laisvai išreikšti save“, – tvirtina ji.
Pasivaikščiojimas po Supiliną baigiasi prie upės, kurios krantai taip pat virtę ryškiomis galerijomis.
Kaip sako gatvės meno gidas T.Partsas, ilgą laiką pagrindinis šio rajono trūkumas buvo tai, kad nebuvo kur užsukti pavalgyti. Visgi ši problema buvo išspręsta atidarius „Käkk“ – kavinę, kuriai jaukumo suteikia eklektiškas senovinių baldų, vazoninių augalų ir sienų, užpildytų meno kūriniais, derinys. Ne ką mažesnį įspūdį palieka ir čia siūlomas maistas: orą saldina cinamoninis naminių kepinių kvapas, o rankas ir skrandį šildo garuojantis dubenėlis sočios pomidorų sriubos.
