Man labai patiko, kad niekur nebuvo minios turistų (keliavome gegužės mėnesį), keliuose nebuvo spūsčių ir visą laiką buvo jausmas, kad štai, matome tikrą Italiją – ne tokią išragautą ir ne tokią atvirukinę.
Taip gera buvo klajoti siauromis Adrijos jūros pakrantėje išmėtytų baltų miestų gatvelėmis. Senoji miesto dalis – tai dažniausiai siauros gatvelės, visur kabantys džiūstantys skalbiniai ir ruošiamo maisto kvapai, sklindantys tiesiai pro atvirus namų langus ir duris, daug religinių simbolių – altoriai šventiesiems įrengti tiesiog gyvenamųjų namų sienose.
Apulijoje ragaujame būdingą Italijai beveik šokoladinį espresso, fantastinį maistą bei vietinius vynus, kurių kainos prasideda nuo 1 euro už butelį.
Dabar lietuviams kelionę po regioną susiorganizuoti yra paprasčiau nei kada nors ankščiau – galima jį pasiekti tiesiogiai. „Wizzair“ skraidina iš Vilniaus oro uosto tiesiai į Barį, pagrindinį Apulijos miestą. Geriausiai iš karto oro uoste išsinuomoti automobilį ir pasimėgauti nuostabia kelione Adrijos pakrante.
Pradėkime nuo maisto – Italijos esencijos. Važiuojant į Italiją elgiuosi lygiai tai pat, kaip filmo „Valgyk, melskis, mylėk“ herojė, ir valgau gausiai, viską ir negalvojant apie jokias dietas. Turiu netgi savo triuką – prieš važiuojant į šią šalį valgau mažiau ir numetu kokius du kilogramus, tada tie priaugę kilogramai yra tarsi grįžimas į savo nuolatinį svorį.
Atsispirti Italijos maistui būtų tikra nuodėmė – man visada atrodė, kad maisto skonis ten daug sultingesnis, daržovės labiau sunokusios, o ką jau kalbėti apie didžiules alyvuoges, kurias galima valgyti tiesiog su duona ciabatta ir sunokusiais saldžiais pomidorais arba (ir) su sūriu bei kumpiu, viską užgeriant regioniniu vynu.
Šiame regione pagaminama daugiausia Italijoje specifinio skonio alyvuogių aliejaus. Apulija yra ir vienas pagrindinių vyno gamybos regionų. Gal ten šiek tiek mažiau populiari pica, užtat daugiau valgoma jūros gėrybių – aštuonkojų, kalmarų, austrių, krevečių ir moliuskų. Manau, visa Italijos maisto paslaptis slypi paprastume. Tradicinis šio regiono patiekalas – tai paprasti ausų formos naminiai makaronai orecchiette. Moterys tuos makaronus dažnai gamina pačios lauke prie namų.
Per visą kelionę nebuvome nė karto apsistoję viešbutyje. Rinkomės nakvynę pas vietinius žmones arba nuosavus apartamentus. Tai daug jaukesnis variantas, leidžiantis prisiliesti arčiau prie vietinio gyvenimo.
Tame regione neatsiejama dienos dalis yra žavios Italų siestos. Vidudienį visas miestas sustoja – dviejų valandų siestos metu neveikia nei parduotuvės, nei turistiniai objektai. Žmonės nesiplėšo, kad užsidirbtų daugiau. Italams geras poilsis, laikas su šeima ir draugais yra daug svarbesnis nei pinigai.
Kaip atrodė mūsų maršrutas? Pradėjome nuo sostinės Bario, kur patekome į labirintą primenantį senamiestį. Sunku būtų išskirti konkrečius lankytinus objektus, nes jų ten didžiulė gausa.
Gal tik dėl sentimentų Lietuvai verta aplankyti Šv. Mikalojaus baziliką, kur yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Žygimanto Senojo žmonos Bonos Sforzos antkapinis paminklas.
Atvirai sakant, Baris, palyginti su kitais regiono miestais, patiko mažiausiai – jam pritrūko jaukumo, pasirodė chaotiškas ir nešvarus. į galima tiesiog laikyti patogia vieta savo kelionės po Pietų Italiją pradžiai.
Už 33 kilometrų nuo Bario miesto esantis Polinjano a Marė (Polignano a Mare) privertė įsimylėti iš pirmo žvilgsnio. Ramus kurortas su žydra jūra, išsidėstęs ant uolos.
Visas miesto senamiestis „kabo“ ant stačios 20 metrų aukščio uolos, o po ja – grotos bei urvai. Vienoje uoloje įrengtas prašmatnus restoranas Grotta Palazzese su terasa, žvelgiančia tiesiai į jūrą. Vieta alsuoja romantika – ko gero, padavėjai matė čia ne vienas piršlybas.
Miesto panorama su baltais namukais, tiesiog „prilipdytais“ prie uolos, padarė didžiulį įspūdį. Kita žavi miesto vieta – Lama Monachile paplūdimys. Paplūdimys gana siauras, iš abejų pusių – uolos, ant kurių – taip pat balti namukai.
To regiono paplūdimiai dažnai būna lyginami su Maldyvų, bet aš daug panašumų neradau – dauguma paplūdimių, kaip ir Lama Monachile, yra akmenuoti, o balto smėliuko čia nė kvapo. Tiesa – vanduo čia neapsakomai skaidrus.
Kita maršruto stotelė buvo už 8 km esantis didesnis miestas prie jūros – Monopolis. Iš Polinjano a Marė iki Monopolio galima nueiti ir pajūriu pėsčiomis. Šis iš marmuro ir kalcio pastatytas miestas man labai patiko. Nuostabiausia vieta – senas žvejų uostas Porto antico di Monopoli su spalvingomis valtelėmis ir pajūrio takas, iš kurio galima bet kuriuo metu pasukti į šoną ir atsidurti senamiestyje, kur gausu kavinių, restoranų ir mažų parduotuvių.
Dar aplankėme Alberobelą, kurį pavadinau nykštukų miestu. Miestas pilnas unikalios architektūros – tradicinių Apulijos gyvenamųjų namų trulli, įtrauktų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Kiekvienam miestui visiškai užtenka skirti po vieną dieną, o likusią dalį atostogų praleisti paplūdimiuose, kuriuos regione tikrai nesunkiai rasite. Gegužę maudytis dar buvo šaltoka, bet, bėgant iš dar šaltokos Lietuvos, Pietų Italijos klimatas pasirodė tikra atgaiva.
Sekite Małgorzatos keliones „Facebooke“.
