Savarankiška kelionė – ne kiekvienam
Esti bergždžių smalsuolių, kurie pirmiausia kelionių organizatoriams rodo ugningą susidomėjimą jų egzotiniais pasiūlymais, tuomet išpeša maršrutą su visomis smulkmenomis, kurį specialistai rengė savo jėgomis ne vieną mėnesį, kai kada – ir ne vienerius metus, o galiausiai išspjauna: „Tai lupikavimas! Keliaujant vienam išeis žymiai pigiau“.
Vis dėlto nebūtinai net ir savarankiška kelionė, apie kurią naudingos informacijos pavyko išvilioti iš geranoriškų turizmo konsultantų, išeis žymiai ar bent šiek tiek pigesnė už preciziškai suorganizuotą. Tai priklauso nuo keliautojų patirties ir regiono.
Ryškus pavyzdys – Kinija. Lankydamiesi ten pirmą kartą be jokio patikimo tos šalies eksperto finansiškai nepralėks tik užsigrūdinę ir pakankamai išprusę bastūnai. Bet didelė tikimybė, kad savo jėgas, sumanumą bei galimybes pervertinę gudručiai (ypač tie, kurie iki tol neturėjo jokių verslo reikalų su rytiečiais ir lankosi tolimojoje Azijoje pirmą sykį), keliaudami be išmanančių palydovų, patirs tokių nuostolių, kokių nebūtų nė sufantazavę.
Jei laiką jie galėtų atsukti atgal, atsitokėtų, kad „Vidurio valstybės“ pažinimas su savu kelionės vadovu arba pasinaudojus profesionalo patarimais nebūtų toks skausmingas ir atsieitų kone dvigubai pigiau.
Iš naivaus ir pasipūtusio kvailio, kurio niekas neperspėjo ir laiku nesulaikė, kinų prekeiviai, gatvės aferistai, vietiniai turų organizatoriai per vieną dieną nejučiomis arba itin pastebimai, tačiau nesustabdomi išsiurbs tiek, kiek nuo šių grėsmių apsaugotas (arba pats apsisaugojęs) atvykėlis išleis per savaitę ar dvi.
Pinigai ir pavojai
Kitas pavyzdys, kai pigumas yra labai trapi ir reliatyvi vertybė, – tai Indija. Ten iš tikro įmanoma pragyventi už kelis eurus per dieną. Bet tik su sąlyga, jei keliautojas nakvos pigiausiose lindynėse ir krims kąsnius tiesiai nuo gatvės iešmelių.
Gera vietos gyvenimą pajusti be jokių tikrovę ir turistinę egzistenciją skiriančių plėvelių. Bet tai maždaug tas pats, kas užsiiminėti seksu be prezervatyvo su pirmu pasitaikiusiu praeiviu: jaudinantis nuotykis, jis gali baigtis visai maloniai, bet dažniausiai baigiasi nepageidaujamais rūpesčiais, tarp jų – užkrečiamomis ligomis.
Indiją verta pamatyti nuogą, pajusti jos tikrąjį alsavimą, tik reikia nepamiršti saugotis. Tačiau tai kainuoja jau daugiau, nesvarbu, ar keliautumėte su turistine grupe, ar vieni. Jūs galite apsilankyti lūšnyne, apsiuostyti turguje, pamedituoti ant šventyklos laiptų ar prisiglaudus prie Ganešo straublio, kratytis su bėdžių banda suklerusiame autobuse. Bet jei nenorite keistų sutvėrimų įkandimų ar alergijų, verčiau nakvynei grįžti į tvarkingą viešbutį.
Kinijoje, Tailande paprastai galite drąsiai apsistoti pigiame hostelyje. Indijoje bent trijų ar keturių žvaigždučių, geriau – tarptautinio tinklo, viešbutis arba prižiūrėti maharadžų rūmai reikalingi pirmiausia ne lepūnėliams ir ne dėl patogumų, o dėl geresnių higienos sąlygų ir švaresnės aplinkos.
Tas pats dėl maisto. Yra tokių Azijos kraštų, kur šveisti gurmaniškas marmalynes neišvaizdžioje pakampės virtuvėlėje – visai nekalta ir nerizikinga pramoga. Indijoje verčiau rinktis restoraną, geriausia – masiškai lankomą aukštesnių kastų ir labiau pasiturinčių vietinių. Ne iš arogancijos, o viso labo, kad sumažintumėte visokių dizenterijų ir cholerų pavojų. Žinoma, tokio pasmaguriavimo kaina priartėja prie europietiškosios.
Apskritai prieš vykstant į kvarabomis garsėjančius regionus, reikia rimtai pasverti savo nusiteikimą ir rizikos kainą – pigiau, bet su didesne perspektyva suviduriuoti, o gal parsivežti sunkią infekciją arba neplanuotai išleisti pinigų gydymui, ar brangiau, bet su realesne viltimi grįžti namo sveikiems.
Ne viskas pigu, kas mažomis kainomis žiba
Yra šalių, į kurias verta vykti patiems užsisakius nakvynę per booking.com ar panašias rezervavimo sistemas ir nebūtina kreiptis į kelionių agentūras. Tarkim, Portugalija. Bet yra šalių, į kurias iš Lietuvos vykti ilsėtis pigiau, kad ir kaip keistai skambėtų, per kelionių operatorius ir agentūras. Pavyzdžiui, Turkija.
Galite šaipytis iš kelionių masuočių į grandiozinius viešbučius su „all inclusive“ užsakomaisiais reisais. Bet jei turite tikslą paatostogauti ne kaip nors įmantriai ar išskirtinėmis sąlygomis, tuomet galite šaipytis iš tų, kurie manė, kad išleis mažiau apsiėmę tokio paties lygio poilsį Turkijoje organizuotis patys.
Reikalas tas, kad vietiniai viešbučiai užsienio turizmo kompanijoms, iš karto išsiperkančioms daug nakvynės vietų, kambarius išnuomoja už pavydėtiną, tiksliau, žymiai mažesnę kainą nei pavieniams klientams. Galutinė kelionės kaina dažnai mažesnė išeina net ir su tarpininkų užsidėtais antkainiais.
Taip pat svarbu neapsirikti lyginant kainas. Už savaitės poilsį 400 eurų gali atrodyti 200 eurų pigiau nei 600 eurų už tokios pačios trukmės atostogas. Bet reikia būdrauti ir pasigilinti, kokios paslaugos į kelionės kainą įeina ir, svarbiausia, neįtraukta.
Jei turite apetitą, jei ketinate visas dienas maltis viešbuty prie baseino ir paplūdimy, verčiau įsigyti brangesnį kelionės paketą, bet su patogesniu priėjimu prie jūros bei pilnu maitinimu. Antraip tik rysite seilę ir iš po pusryčių stalo į kišenę teks paslapčia dėtis dešrą ir batoną priešpiečių sumuštiniams. Bet jei tikitės, kad valgysite nedaug arba laikysitės dietos, be to, planuojate pakeliauti ir dėl pietų į viešbutį specialiai negrįžtumėte, vertėtų pasvarstyti apie kuklesnį variantą, gal tik su pusryčiais.
Ir nereikia stačiai žavėtis kelionių agentūrų perbrauktais skaičiais, neva anksčiau kainavo 800 eurų, o dabar – tik 550! Greičiausiai tokia kaina visada ir buvo. Tiesiog kelionių pardavėjai, prisivažinėję po arabų kraštus, labai mėgsta taikyti rytietiškuose turguose naudojamus amžinos nuolaidos ir nesibaigiančios akcijos triukus: „tokia kaina tik šiandien!“, „nuolaida tik tau, mano drauge“, „anksčiau kainavo tiek, o dabar – beveik perpus mažiau“, nors iš tikro niekada daugiau ir nekainavo.
Svarbiausia – ne kiek po galutinių derybų sumokėjote, o ar likote patenkinti ir nesijaučiate nuskurdę. Labai tipiška, kai keliautojas šelmiškai prisimerkęs nusiperka iš pirmo įspūdžio tokią pačią kelionę kaip siūlo konkurentai, bet už mažesnę kainą. Tik vėliau paaiškėja, kad tų pačių paslaugų kokybė – prastesnė.
Arba keliautojas džiūgauja, kad jam skrydžiai pigiomis oro linijomis į tolimąjį miestą su keliais persėdimais leis sutaupyti. Kad tik po to netektų raudoti arba raudonuoti! Nes paskaičiavus, kiek pinigų iš ir taip kuklaus kelionės biudžeto padangėje reikėjo paaukoti beskoniams submarinams ir arbatos gurkšniui, po to – kelionei iš periferinio oro uosto į miesto centrą, kiek laiko reikėjo atseikėti blaškantis tarpiniuose oro uostuose ir laukiant kitų reisų, paaiškėtų, kad susidarė iš viso beveik tokia pati suma, kokią būtų reikėję sumokėti už kur kas trumpesnį ir sotesnį skrydį brangesnėmis oro linijomis.
Gerai dar, jei belakstant iš terminalo į terminalą, pavyko spėti į visus skrydžius, antraip, kokiam nors lėktuvui pusvalandžiu pavėlavus, kelionės pratęsimui tektų pirkti naujus bilietus ir mokėti kaip už verslo klasę.
Tarp kitko, pigių kelionių svajokliai įsigudrina nesuplanuoti arba nepastebėti nenumatytų išlaidų. Jos dažniau gresia būtent per neįprastai pigias išvykas, kuriose atsiranda daugiau nepatogumų ir įvairiausių spragų, o su jomis – ir daugiau rūpesčių.
Dar vienas simptominis atvejis. Štai akcijinė skrydžio į Oslą kaina atrodo juokinga. Tačiau nebebus juokinga, patyrus, kad ji – dešimtkart mažesnė nei vakarienė Osle ir galiausiai sudaro tik nežymią, labai smulkią visos kelionės dalį. Taigi, ne visada tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo brangu, yra brangu, ir atvirkščiai: ne visada tai, kas žiba mažomis kainomis, yra būtinai pigu.
Lyginti nepalyginamus dalykus
Kvailiausia mėginti gretinti visiškai skirtingus pasiūlymus. Štai kelionių organizatoriams vis tenka atlaikyti chroniškus pasipiktinimus: esą jų siūloma mėnesio trukmės kelionė į Australiją kainuoja „kiek pusė metų bastymosi po Pietryčių Aziją“ arba pinigų, kuriuos reikėtų išleisti dviejų savaičių kelionei į Mongoliją, „užtektų dviem mėnesiams Maroke viešint pas draugus“, na o 4 dienos Izraelyje – „tai realiai dvi ar trys savaitės Gruzijoje arba trys mėnesiai prabangaus gyvenimo Kijeve“.
Pastebite, kad „poruojamos“ šalys, kuriose smarkiai skiriasi pragyvenimo lygis, turizmo paslaugų kainos, aptarnavimo kultūra? Gali būti, kad tie patys pretenzingieji skaičiuotojai, užėję į italų restoraną ir ten pavartę kainyną, purkštauja, kodėl viena didelė pica kainuoja „tiek pat, kiek net 10 bandelių gretimoje kepyklėlėje“, arba pinigų, kuriuos reikėtų palikti desertinėje už vieną skanėstą, „užtektų savo namuose išsikepti dviem pyragams“, na o pirmųjų braškių kilogramas – „tai realiai penki maišai bulvių“. Ir kam gerti kavą kavinėje už pusantro euro, kai namuose laukia tiek pat kainavęs visas arabikos pakelis?
Visa tai tik patvirtina dėsnį: brangu ne tada, kai lyginami nepalyginami dalykai, bet kai žmogui kelionė ar bet kokia kita paslauga – ne pagal kišenę arba ne pagal poreikį. Kitaip tariant, nėra brangių kelionių – būna tik netinkamas pasirinkimas. Todėl ir reikėtų susilaikyti nuo neadekvačių palyginimų ir nerealių lūkesčių. Galiausiai svarbu susitaikyti, kad jokia iš savo kišenės padengta kelionė nepadės sutaupyti, nes jos metu vis tiek neišvengiamai teks pinigus leisti, o ne kaupti. Bet taip ir turi būti.
