Judėjimo šalininkai stengiasi išplėsti jį ir kitose Europos šalyse – tarp kurių Suomija ir Didžioji Britanija. Kai kurie reikalauja imtis ryžtingesnių priemonių – pavyzdžiui, britų „žalieji“ siekia įvesti skrydžių limitą (kad žmogus per metus lėktuvu skristų ne daugiau, nei vieną kartą), kurį viršijus, tektų mokėti didelį mokestį. Apribojimų šalininkai mano, kad skrydžiai – ar bent jau tam tikros tokių kelionių rūšys – turėtų tapti prabanga, o ne masinio naudojimo preke.
Lėktuvų priešininkų gretas gausiomis pavadinti sunku (Didžiojoje Britanijoje peticiją dėl pažado atsisakyti skrydžių 2020 metais, kuria siekta surinkti 100 tūkstančių parašų, kol kas pasirašė tik pusantro tūkstančio). Ir dar abejotina, kad ši kampanija kaip nors paveiks globalius procesus. Keleivinių skrydžių pasaulyje daugėja ir remiantis Tarptautinės oro transporto asociacijos (IATA) prognozėmis, ateinančiais dešimtmečiais daugės ir toliau – labiausiai dėl Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono šalių.
Tačiau Švedijos pavyzdys rodo, kad ši kampanija gali paveikti vartotojų nuotaikas. Ir aviacijos kompanijos tai vertina rimtai. Neseniai ši situacija tapo Seule vykusio aviacijos pramonės lyderių susitikimo tema. „Jeigu nieko nekeisime, judėjimas augs ir plėsis“, – susirinkusiems kompanijų vadovams pareiškė IATA vadovas Alexandre de Juniac.
Ko jie siekia?
Skrydžių atsisakymo peticiją 2018 metais pasirašė ~15 tūkstančių Švedijos gyventojų. Kampanijos organizatoriai tikisi, kad iki šių metų galo pasirašiusiųjų padaugės iki 100 tūkstančių.
Kampaniją, kurios lozungas skelbia #jagstannarpåmarken („aš lieku ant žemės“), palaikė ir vietinės įžymybės (viena iš dalyvių tapo mokinė Greta Thunberg – ekologijos aktyvistė, neseniai pasisakiusi Europos šalių parlamentuose). Sporto komentatorius Bjorn Ferry paskelbė, važiuosiąs tik į tas rungtynes, kur bus galima nusigauti traukiniu (Švedijos televizija paskui išleido dokumentinį serialą apie tai, kaip jis savo miesto gyventojus įtikinėja pasekti jo pavyzdžiu). Švedijos kino pramonės atstovai pažadėjo mažiau filmuoti užsienyje.
Kampanija siekiama pakeisti požiūrį į skrydžius – vienas iš lozungų – „flygskam“, „skraidyti gėda“, – ir jos dalyviai teigia, kad Švedijoje tai pamažu vyksta.
„Mes pripratome, kad žmonės vyksta, pavyzdžiui, atostogauti į Egiptą, pateikia fotografijas ir giriasi tuo, ką išvydo, – sako Ferry. – Jie vyksta ir dabar, tačiau nelabai tai skelbia“ (tam netgi yra specialus žodis „smygflyga“ – „skraidyti slapta nuo kitų“).
„Žmonės savo skrydžių neafišuoja, nes jie kenkia aplinkai, – pažymi Scandinavian Airlines direktorius Max Knagge, patvirtindamas, kad tokios tendencijos egzistuoja. – Jie susilaiko nuo atostogų nuotraukų viešinimo, ir nesigiria skrydžių privilegijomis. Dabar priimtiniau girtis tuo, kad keliauji traukiniais“ (toks pasigyrimas irgi turi atskirą žodį – „tagskryt“).
Kodėl tai svarbu?
Aviacija – ne didžiausias šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltinis. Skaičiuojant vien sudeginamo kuro emisijas, jos sudaro vos 2–3% (nors remiantis artimiausių dešimtmečių prognozėmis, jos augs kartu su oro transporto intensyvumu). Tai gerokai mažiau už kelių transporto emisijas.
Tačiau skaičiuojant vienam vartotojui tenkančias emisijas, situacija visai kitokia. Vertinant žmogaus suvartojamų produktų ir paslaugų anglies pėdsaką, skrydžiai sudaro vieną iš didžiausių dalių. „Skrydžio iš Londono į Niujorką ir atgal emisija yra maždaug tokia pati, kaip vidutinio ES gyventojo namo apšildymas visus metus,“ – pažymima Eurokomisijos ataskaitoje. Skaičiuojant vienam lėktuvo keleiviui tenkantį išskiriamo CO₂ kiekį kilometrui kelio, jis gerokai didesnis, nei tenkantis automobiliui. Traukiniams – dešimtis kartų mažesnis.
Švedijos gyventojams tai svarbu, nes klimato kaita daro jiems tiesioginę įtaką. Vidutinė temperatūra ten auga greičiau, nei visame pasaulyje. Praėjusi vasara šalyje tapo rekordiškai karšta ir pasižymėjo stipriais miškų gaisrais.
Ar tai rimta?
Vykstanti požiūrio į skrydžius keitimo kampanija išties sumažino skrydžių paklausą. Pernai sumažėjimas siekė 3%, pirmąjį šių metų ketvirtį – 8%. Vieno iš stambiausių regioninių vežėjų, Scandinavian Airlines, vadovybė paskelbė, kad pagrindinė to priežastis – ekologinis boikotas.
Proporcingai auga kelionių traukiniu paklausa. Nacionalinio geležinkelių operatoriaus duomenimis, pirmąjį ketvirtį užfiksuotas 8% augimas, verslo kelionių sektoriuje –12% (kompanija paskelbė ir savo apklausų duomenis – keleivių, labiau linkusių keliauti traukiniu, o ne lėktuvu dalis per metus padidėjo maždaug pusantro karto). Vienos iš vietinių turistines keliones geležinkeliu organizuojančių kompanijų įkūrėjas irgi patvirtino, kad tokių kelionių paklausa šiemet gerokai išaugo ir jo personalas „tiesiog nespėja atsiliepinėti į skambučius“.
Tačiau pasaulinės tendencijos kol kas kitokios. Pernai, IATA duomenimis, keleivinių kelionių lėktuvais paklausa augo praktiškai visose pasaulio dalyse, įskaitant ir Europą. Patys judėjimo šalininkai pripažįsta, kad tolimos kelionės traukiniu – iš principo taip keliaujant ten, kur galima nuskristi lėktuvu, – gali sukelti problemų. Kaip pasakoja sociologas iš Southamptono universiteto Roger Tyers, nusprendęs komandiruotėje į Pekiną nesinaudoti lėktuvu. Kelionė į vieną pusę truko apie dvi savaites, nelengva buvo įkalbėti savo vadovybę skirti pakankami ilgas atostogas. „Dar teko vargti su vizų tvarkymu, – skundžiasi jis. – Nemaniau, kad man reikės vizos, pavyzdžiui, į Mongoliją, nors neketinau ten apsistoti. Buvo momentų, kai norėjau mesti viską ir tiesiog įsigyti bilietą į lėktuvą“.
