Frankfurto oro uoste septynias valandas pralaukęs skrydžio į Vašingtoną, įsėdau į troškiai užpildytą lėktuvą, kur mane iš abiejų pusių suspaudė geraširdės moterys. Gero žmogaus turi būti daug, o manęs liko mažai. Ir taip sėdėjau 8 valandas.
Man iš dešinės sėdėjo juodaodė moteris: vyresnio amžiaus, ryškiais drabužiais, ant pirštų didžiuliai žiedai, aukso spalvos, ant riešo – tigro raštų laikrodis. Ranką padėjusi ant storos knygos, nudriskusiais odiniais viršeliais. Atrodė lyg džiumandži.
Man iš dešinės sėdėjo juodaodė moteris: vyresnio amžiaus, ryškiais drabužiais, ant pirštų didžiuliai žiedai, aukso spalvos, ant riešo – tigro raštų laikrodis. Ranką padėjusi ant storos knygos, nudriskusiais odiniais viršeliais. Atrodė lyg džiumandži.
Pagalvojau: kaži kiek kartų ji skaitė tą pačią knygą, kad taip nudrisko? Ir dar pasiėmė su savimi į kelionę!
Pusiaukelėje moteris atsilenkė lėktuvo staliuką, išsitraukė iš celofano maišelio Bibliją, kažkokį žodyną ir senovinį žurnalą, ant kurio buvo parašyta „Leadership revoliution in Nigeria“. Šalia atsivertė savo storąją odinę knygą ir tada pamačiau, kad knygos lapai prirašyti šratinuku, tos pačios moters. Paskui ji pradėjo rašyti ir rašė labai ilgai, gal kokius 10 puslapių. Kartais nustodavo rašyti, padėdavo šratinuką ir žiūrėdavo per iliuminatorių.
Rodėsi, kad į JAV ji skrenda su misija. Buvo giliai nugrimzdusi į savo mintis, stiuardesės klausimai apie maistą ir kavą ją erzindavo, todėl taip ir neišdrįsau paklausti, ką ji ten rašė.
Kai išlipome Vašingtone, ji dingo milžiniškoje minioje žmonių, laukiančių patikrinimo JAV muitinėje.
Didelė visomis įmanomomis prasmėmis
Vos išlipęs Vašingtono oro uoste supratau, kad patekau į visai kitą pasaulį. Tarp lėktuvų čia sukiojosi ne Europoje įprasti autobusai, bet keistos mašinos, kokiomis filmo „Moon“ astronautas Semas Belas kasė mėnulio resursus.
Na gerai, gal tos mašinos ir nebuvo kosminės tiesiogine šio žodžio prasme, bet atrodė lyg iš kito pasaulio. Kažkuo priminė amerikiečių karo mašinas MWRAP, kokias mačiau Afganistane.
Amerika tikrai yra kitoks pasaulis nei Europa. Buvau šimtus kartų girdėjęs, kad Amerikoje visi dalykai yra didesni, bet šito neįmanoma suprasti, kol pats nepamatai.
Ir štai pamačiau. Dideli kelio ženklai, dideli balti užrašai ant kelio ženklų, itin plačios gatvės, didžiuliai automobiliai, galingi miesto autobusai. Didžiuliai liftai viešbutyje, didžiulės lovos, didžiulės stalinės lempos, didelės pakabos spintose, dideli stalčiai. Dideli žibintai gatvėse, milžiniški „Starbucks“ kavos puodeliai.
Amerika visomis įmanomomis prasmėmis yra didelė ir čia tai atrodo visiškai natūralu.
Beje, apie viešbučius. Labai smagi smulkmena, kad kambariuose televizorius rodo ne kokius nesuprantamus egzotiškus TV kanalus, bet ABC, ESPN, CBS, NBC, Fox TV, CNN ir panašiai. Ilsėjausi po kelionės žiūrėdamas studentų amerikietišką futbolą.
Nenutylančios sirenos
Vašingtono dalis, kurioje gyvenu – Naujojo Hampšyro aveniu – labai spalvinga, čia daug medžių ir gėlynų, kurie skandina namus. Čia daugybė raštuotų kotedžų, kokiuose gyvena Holivudo romantinių filmų personažai ir kur vyksta dramatiški susitaikymai per kulminaciją.
Dabar tie kotedžai ruošiasi Helovinui, bet man tai neatrodo labai įdomu.
Įdomiau, kad namai labai skirtingi: kai kurie pakrypę, kai kurie stiklinėmis durimis, už kurių alsuoja šuo, kai kurie raudonplyčiai lyg Šilutėje, kai kurie, lyg sukonstruoti iš LEGO kaladėlių.
Kalbant apie filmus.
Žinote tas scenas, kai personažai vaikšto miestu, o kur nors fone kaukia policijos ar greitosios sirenos? Bent jau pirmosiomis dienomis Vašingtone aš nuolat girdžiu sirenas, nuolat pro šalį lekia transformerius primenančios gaisrinės ir greitosios. Visai netoli nuo manęs – prie George'o Washingtono universiteto – yra greitosios pagalbos stotis, tai gal todėl.
Voverės ir demokratija
Mieste pilna voverių. Maždaug kaip pas mus balandžių. Vašingtone gyvenantis kolega sakė, kad jos čia suvokiamos kaip žiurkės, o ne kaip mieli padarai.
Per dvi dienas vaikščiojimo gatvėmis prie manęs du kartus buvo priėję vaikinai, kurie siūlė pirkti žolės. Vienas vyrukas net įsižeidė, kad esu turistas ir nenoriu parūkyti!
Neįdomu rašyti apie visokius lankytinus objektus, kuriuos jau aplankiau, bet įdomu kitkas. Beveik visos Vašingtono įžymybės yra susijusios su politika: valstybės kūrėjais, karais, demokratija.
Ir štai, vaikštant Pensilvanijos aveniu, vaikštant šalia Kapitolijaus, Baltųjų rūmų, kopiant į monumentą Abrahamui Lincolnui ar skaitant Martino Lutherio Kingo monumente iškaltas jo citatas, labai aiškiai suvoki – amerikiečiams demokratija yra ne valdymo forma, bet tapatybės dalis. O to galima pavydėti. Visus materialius dalykus mes Lietuvoje jau ir patys turim, bet štai tos demokratijos tradicijos tai tikrai pavydu.
Pas mus politika yra nuobodi kaip popierizmas, o ten – savotiška kūrybos forma, kuria statomi monumentai ir kur plūsta turistai.
Mano pirmasis turistinis pasivaikščiojimas po Vašingtoną baigėsi čia, prie nuotraukoje esančio pastato. Ėjau ėjau gatve, pamačiau, suvokiau, kas čia, ir apstulbau. Spėkite, kas čia yra?
Atsakymas.
Tai – Votergeito verslo centras. 1972 metais šis pastatas buvo modernus, čia buvo įsikūrusi Demokratų partijos būstinė. Vieną naktį į ją įsliūkino vyrai juodais kostiumais ir Demokratų būstinėje sumontavo pasiklausymo įrangą; vėliau dar sugrįžo ją pataisyti ir buvo sučiupti.
Tuos vyrus pasiuntė tuomečio JAV prezidento Richardo Nixono komanda.
Šitą dalyką atskleidė „The Washington Post“ tiriantys žurnalistai Carlas Bernsteinas ir Bobas Woodwardas. Kilo vadinamasis Votergeito skandalas, per kurį JAV prezidentas atsistatydino.
Tai yra visų laikų pats įspūdingiausias tiriančių žurnalistų pasiekimas. Iš kolegų amerikiečių suprantu, kad tiriančios žurnalistikos veteranai reporterius skirsto į dvi grupes – dirbusius per Votergeitą ir pradėjusius po to.
Po kelių dienų kaip koks Boratas eisiu semtis patirties į tą patį „The Washington Post“, kur dirbo ponai Bernsteinas ir Woodwardas. Vien ši mintis šiurpina odą labiau nei artėjantis Helovinas.
