Ir nors iš pirmo žvilgsnio skaičiai ir neatrodo tokie įspūdingi, tačiau jie užtikrintai liudija apie 1990-ųjų pradžioje sėkmingai atliktus bokšto pamatų tvirtinimo darbus. Anuomet statybininkams pavyko sustabdyti lėtą bokšto svyrimą, iš po šiaurinės bokšto dalies jie nukasė dalį grunto.
Dėl vykdytų darbų Pizos bokšto pasvyrimas nuo 4,5 m sumažėjo iki 4,1 m ir 2001-aisiais į bokštą, po ilgo laiko, vėl įleisti turistai. Tačiau bokštas vis vien iš lėto tęsė savo svyrimą į šoną – po 1 mm per metus.
 |
| Pizos bokštas |
2008-aisiais mokslininkai pareiškė, jog Pizos bokštas nustojo svirti į šoną, o šįmet jie nustatė, kad bokštas ėmė atsitiesti tiesiogine to žodžio prasme. Specialistų teigimu, bokštas grįžta į vertikalią padėtį dėl grunto ir pamatų sutvirtėjimo. Manoma, jog bokštui nieko negresia dar šimtus metų.
Pizos bokštas yra Toskanoje, Italijoje – tai žymiausias pakrypęs pastatas pasaulyje. Jo aukštis siekia 54,5 m. 1173 m. rugpjūčio 9 d. Bonanas Pizietis ėmėsi statyti Pizos bokštą – vieną architektūros šedevrų, puošiančių Stebuklų aikštę (Campo dei Miracoli) – taip pat ir katedrą, šventyklą ir gyvenamąjį pastatą. 1178 m. darbai liovėsi, nes po truputį ėmė svirti ant aliuvinio dirvožemio pastatytas bokštas.
Pirmieji trys aukštai, pastatyti vadovaujant Bonanui, pakrypo 0,5 laipsnio į šiaurę, o aukštas, kuriame turėjo būti tarnų kambariai, nebuvo sumūrytas taip, kad per jį eitų statinio ašis. Po šimtmečio vadovaujant Džovaniui di Simonei, vėl buvo imtasi darbo. Šis 1272–1278 m. pastatė dar tris aukštus. Sumūrijus trečiąjį – šeštąjį aukštus, bokštas ėmė svirti į kitą pusę – pakrypo 0,5 laipsnio į pietus.
Vėliau statybos darbus lėtino politiniai pokyčiai, kurie baigėsi mūšiu prie Melorijos. XIV a. pradžioje bokštas vis dar neturėjo viršutinės dalies, kurioje turėjo būti įrengta varpinė. Šią dalį 1360–1370 m. baigė Tomazas Pizanas, trečias ir paskutinis architektas, vadovavęs Pizos bokšto statybai. Bokštas yra originalios cilindro formos, šešis jo aukštus juosia kolonados, o viršuje įrengta varpinė. Tačiau nuo tada kai ja imta naudotis, statinys ėmė svirti dar labiau. Dėl to 1838 m. architektas Aleksandras dela Gerardeska įsakė atkasti pamatus, kad patikrintų jų ir kolonų stabilumą. Deja, į aplink esantį gruntą po to vanduo ėmė sunktis dar intensyviau, ir padėtis dar labiau pablogėjo. Atlikti tyrimai parodė, kad, jei bokštas būtų nors truputį aukštesnis, jis būtų nuvirtęs iš karto.
