Per karantiną Rimo Rakausko balsas Plaktukų muziejuje neskambėjo – kaip ir visoms kultūros įstaigoms, taip ir šiam nedideliam muziejui teko užsidaryti. Dabar, džiaugiasi Rimas, lankytojai po truputį grįžta, mažomis grupelėmis, kaip ir privalu pagal sušvelninto karantino sąlygas.
Tačiau jis pats plaktukų nepamiršo. „Per karantiną laiko buvo, tai kiek radau plaktukų namuose, prikaupęs buvau, tai kotus visiems uždėjau, kad gražiau ekspozicijoje atrodytų“, – šypsosi Rimas.
O ir kolekcija nuolat pildoma: „Ir pats randu kur nors, kas nors atveža. Kai kuriems lankytojams, jeigu iš anksto susiskambina, tai visada sakau, kad dovanų – plaktuką. Buvo pernai iš Suomijos atvykę, tai net paštu atsiuntė plaktuką, sakydami, kad tokio tikrai neturim.“
Anot Rimo, grupių, o tai dažniausiai būdavo moksleiviai, tikimasi sulaukti nebent rudenį, visas šių mokslo metų ekskursijas mokyklos atšaukė. Bet pavieniai lankytojai mielai laukiami.
Skirtingi plaktukai
Kuo gali skirtis plaktukai? Tokios gana skeptiškos mintys lindo galvon žengiant į Plaktukų muziejų, įsikūrusį keliose buvusiose Linkmenų mokyklos klasėse. Mokykla renovuota, puikiai sutvarkyta, tik vaikų kaime nebėra, todėl pastatas pritaikytas bendruomenės reikmėms, bent taip stengiantis įpūsti jam šiek tiek gyvybės.
Pasirodo, plaktukų gali būti tikrai labai įvairių. Didelių ir labai mažų, medinių ir geležinių, pritaikytų vinims kalti, mėsai mušti ar gydymo reikmėms. Kai kurie labai brangūs, kai kurie – seni. Vienas – labai moteriškas, nors jį pagamino kalinys vyras.
Kolekciją per maždaug 10 metų surinkęs Antanas Kibickas jau prieš kelerius metus savo rinkinį padovanojo. Dabar su ekspozicija galima susipažinti sumokėjus viso labo vieną eurą ir iš anksto telefonu sutarus su R.Rakausku dėl apsilankymo laiko.
564 su puse
„Prasidėjo viskas nuo pajūryje rasto akmens su skyle. Žaneta rado, padovanojo vyrui, jis susižavėjo – kadangi daiktas panašus į plaktuką, prasidėjo. Kai kurie dovanoti, kai kurie iš muziejų pirkti. Žmonės labai daug keliauja, todėl kur bekeliaudami randa kokį plaktukėlį, iš karto perka ar dovanų gauna, visaip. Iš kiekvienos šalies kažką parsiveža“, – pasakojo Rimas.
Ši kolekcija, anot R.Rakausko, trečia pagal dydį pasaulyje: „Dabar yra 564 su puse, dėl to, kad vienas nuskilęs. Didžiausią kolekciją turi Aliaskoje savininkas, daugiau nei 5 tūkst. plaktukų. Australas turi 2 tūkst. plaktukų.“
Plaktukai patentuojami – tokių pasaulyje yra 20 tūkst., tad kolekciją auginti tikrai dar yra erdvės, nes visi tie plaktukai būna skirtingų formų, matmenų, iš skirtingų medžiagų pagaminti. Lietuviškosios kolekcijos kiekvienas plaktukas turi savo istoriją.
„Seniausi – akmeniniai. Vertingiausias – patentuotas plaktukas, dovanotas kolekcijos savininko iš Aliaskos. Visi savaip yra brangūs“, – vieną po kito plaktukėlius, kaip vadina, rodo Rimas.
Plaktukų esama ir pianine, kuris, pasak R.Rakausko, ne šiaip sau stovi ekspozicijų salėje. Ir vėliavoje – Sovietų sąjungos vėliavoje puikavosi pjautuvas ir kūjis. Ir karo įrankis irgi savotiškas plaktukas. Bulvių košei grūsti irgi naudojamas ne kas kitas, o plaktukas.
Gražiausias – moteriškas
Gražiausias eksponatas – moteriškas plaktukas. Kodėl moteriškas? Kaip sako R.Rakauskas, tai atspėti nesunku.
„Kam moterims reikia plaktuko? Kad netrukdytų vyrams žiūrėti Eurolygos ar „Formulės 1“. Pačios gali ir įkalti vinuką, ir ištraukti. Tarkim, vyro nuotrauką įrėmina ir pasikabina. Gali ir kakton duoti. Arba kugelį norite iškepti, reikia puodo rankenas nusukti, kad neišsilydytų. Praeidama užkliūna už keptuvės, ten rankenos gali klibėti – priveržti gali. Jeigu nueina iki siuvimo mašinos, ten adatos uždulkėja, reikia išvalyti, sutepti. O pavalgius ir tarpudančius išsivalyti tenka. Arba vyro akinių kojelė atvėpo“, – apie moteriškojo įrankio paskirtį pasakoja Rimas, atsukdamas ir vis parodydamas, ką viduje slepia šis plaktukas.
Pagamino jį meistras iš kalėjimo. „Geras daiktas“, – šypsojosi iškalbusis pasakotojas.
Kur dar laikrodininkų įrankiai, riešutams gliaudyti skirti plaktukai, medicininiai įrankiai – pastaruosius iliustruoja ir linksmas paveikslėlis.