Vasara – pats geriausias metų laikas susilieti su gamta. Atvykstame į Valkininkus, kur palikę automobilius, su baidarėmis važiuojame į starto vietą.
Vairuodamas autobusiuką, baidarių šeimininkas Valdimantas Urbonavičius pasakojo, kad kartą, vokiečiai praplaukę laukine Visinčios upe, taip ją pamėgo, kad visą vasarą grupės važiuodavo į Lietuvą vien dėl to, kad galėtų keliauti Rūdninkų giria tekančia, pilna užvartų, upe.
Tokių natūralių gamtovaizdžių Vokietijoje, sakė jie, nebeliko. Viskas sukultūrinta, numelioruota ir išvalyta. Mes susiruošėme plaukti kita upe, Merkio intaku – Verseka.
Keista, kad Juozas Obelienius legendinėje, 1982 m. išleistoje „Lietuvos TSR vandens turistų keliai“ knygoje, nemini Versekos vardo – juk tai labai smagus maršrutas. Jis rekomenduojamas aktyvesniems žmonėms, nebijantiems sudėtingesnių kliūčių: užvirtusių medžių, akmenų ir seklesnių vietų. Upė vingiuoja Dainavos girios pamiškėmis, krantai vietomis statūs, apaugę krūmais ir medžiais.
Upė sujungianti tuos, kurie kalba dzūkiškai ir lenkiškai
Verseka neilga, vos 47 km ilgio, pietryčių Lietuvoje, tekanti per Šalčininkų ir Varėnos rajonus, upė. Upėvardžio etimologija siejama su žodžiu verstis, ristis bangomis. Aukštupyje vietiniai žmonės ją dar vadina Gornostajumi. Tai upė, sujungianti du etninius rajonus kuriuose, kalbama lenkiškai ir dzūkiškai.
Verseka švari upė, joje gyvena vėžiai, o šie nariuotakojai užterštų telkinių nemėgsta. Bėda ta, kad tie rainuotieji invaziniai gyvūnai, šiame rajone baigia išstumti plačiažnyplius, vietinius vėžius.
Bronius Kviklys „Mūsų Lietuva“ enciklopedijoje apie šį kraštą rašo: „Žemės paviršius kiek kalvotas, tačiau didesnių aukštumų, nuo kurių galėtum plačiau po apylinkes pasidairyti, nėra; visur tik lėkšti nestaigūs pakilimėliai, ryškesnių aukštumų ar gilesnių daubų nėra. Eišiškių valsčiuje miškų nedaug.
Esamieji miškeliai – tai daugiausiai buvo dvarų – dvarelių nuosavybė. Žemė žymiai geresnė, negu Valkininkų ar Butrimonių, jau nekalbant apie Varėną. Dėl to čia gausu dvarų – dvarelių, kurie paprastai tik geresnėse žemėse atsirasdavo. Eišiškių apylinkės yra davusios Lenkijai labai daug šviesuolių: dvasininkų, gydytojų, teisininkų, inžinierių, karininkų, net mokslininkų.
Prof. Stanevičius iš Versekos dvaro, buvo Lenkijos švietimo ministeriu. Iš Eišiškių apylinkių yra kilęs lietuvių žinomas kultūrininkas bei visuomenininkas Stasys Jurgelevičius-Griežė.“
Pradedame nuo kelio Varėna – Eišiškės, kertančio Eišiškių patvanką. Čia statomas naujas tiltas, o seno visai nebėra. Kol susinešame laivelius prie vandens, šalia paliktos inžinierinės technikos, prisistato apsauga – mat viską fiksuojančios kameros nesuprato, kad ieškojome tik priėjimo prie vandens. Vos tik ketiname išplaukti, prisistato jauna porelė, prašanti juos perkelti į kitą krantą – jie irgi nežinojo, kad senas tiltas nugriautas. Tenka pabūti ir keltininkais, negi nėščią moterį paliksi likimo valiai, dar pelės namie užpuls...
Tvenkinys primena ilgą ežerą, jo krantai aplipę vasarnamiais ir vilomis. Nuo vieno kranto mums mojuoja Evelina, kurią laimingai perkėlėme į kitą tvenkinio pusę. Valandėlę paplaukę ir mes sukame link smėlėto skardžio, čia puiki maudynių vieta, su supyne, vadinama „tarzanke“. Smagu išsisupus pasileisti ir sukeliant purslų kalną griūti į gaivią gelmę. Mano jaunieji bendražygiai nenoriai vėl lipa į laivus, kur kas smagiau turškentis vandenyje, negu mojuoti irklais.
Po Eišiškių HE tvenkinio, persinešę baidares per užtvanką, vingiuojame tikromis lietuviškomis džiunglėmis – vanduo seklus, tačiau praplaukiama. Kai kur tenka įsibėgėti ir vandens paviršiumi peršokti per užvertą rąstą.
Krantuose pasvirę juodalksniai įsibridę į vandenį, o nuo smėlėtų skardžių ištroškusios pušys merkia savo šaknis į Verseką. Irkluoju neskubėdamas, bandau įkvėpti visą supančios gamtos kvapus: šieno, vandens, ajerų ir kvapniųjų vandens mėtų. O jų čia, gyva galybė...
Tiesiog ištisos karalijos, todėl nuolankiai prašau jų sutikimo, parsivežti nuskintų lapelių namo. Šaltą rudens vakarą, prisipilsiu puodelį kvapnios mėtų arbatos ir prisiminsiu kvepiančią vasarą, saulės nušviestą Versekos upę, iš jos kyšančius geltonųjų lelijų žiedus, tarsi galvas iškišusius žalčius, ieškančius ant kranto savo karalienės Eglės.
Dairausi į krantus, o juose paukšteliai visokiausiais balseliais klega, nors nei vieno nematau. Staiga, tik šast nuo skardžio pro mus – „kvyk-kvyk“ sušukęs strėle nušovė gražiausias Lietuvos paukštelis tulžys. Tai žaliai mėlynas, lietuviškas kolibris, kuris stačiuose krantuose išsikasa apie metro ilgio urvelį ir dvidešimt dienų peri savo jauniklius. Girdžiu gegutės patinėlio kukavimą – sielai tikra palaima.
Praplaukiame Balandiškių, Paversekio kaimus ir kairįjį intaką Pasgrinda. Toliau upė vingiuoja pro Krūminių tvenkinį, praplaukiame ir greta Krūminių piliakalnio. B.Kvyklio „Mūsų Lietuva“ enciklopedijoje apie šį piliakalnį rašoma: „6 km į pietus nuo Valkininkų, prie Versekos upės esančio Krūminių kaimo laukuose yra gražus ir aukštas piliakalnis. Jį mėgdavo lankyti kunigas S.Gimžauskas, ieškodamas įkvėpimo savo kūrybai ir kovai dėl lietuvių kalbos teisių Vilniaus krašte.
Kadaise ties piliakalniu buvo rasta 12 labai senų raktų, suvertų ant vielos, o Krūminių ūkininko Stasio Kairevičiaus samdinys Karolis Verseckas, kasdamas šeimininko žemėje duobę bulvėms, rado nedidelį molinį puodą užvožtą kitu puodu. Kai jis kastuvu puodą sudaužė, iš jo išbyrėjo pinigai.
Vaikinas su pinigais pabėgęs ir juos iššvaistęs. Kiek vėliau numizmatikas Povilas Karazija dauguma tų pinigų surankiojo: 188 monetas su Vyčio ir Gedimino vartų ženklais, ir 20 Vaclovo Prahos grašių.“
Toliau Krūminių hidroelektrinės užtvanka ir dešinys intakas Taurupis. Pasiekiame Krūminių kaimą ir vėl persinešame per užtvanką savo laivelius.
Vienas jaunasis bendražygi netyčiom išvirto iš baidarės ir susižeidė kojos kelią. Stovyklavietėje mums pirmąją medicininę pagalbą suteikė netikėtai sutiktas vyrukas Mindaugas. Jis su automobiliu nuvyko namo ir atsivežė medikamentus bei tvarsčius. Buvome nestebinti žmonių geranoriškumu ištiesti pagalbos ranką.
Vakarojome prie laužo virdami šiupinį, į kurį sudėjome viską ką buvome pasiėmę. Laužas turi magišką galią, jis prikausto visų žvilgsnį ir tarsi pasakoja fantasmagoriškas istorijas. Tai savotiškas ritualas, kurį galima pavadinti laužo meditacija. Dūmai atbaido uodus ir mašalus, o su jais į dangų kyla ir visų mintys. Laužas mus užliūliuoja, todėl skirstomės į palapines – miegas gamtoje nepakartojamas, tai ir yra susiliejimas su gamta.
Antrąją dieną plaukiame pro Vainabalio mišką. Pasirodo nedidukės rėvos, kurios visuomet priverčia ne tik vandenį greičiau verstis per akmenis, tačiau ir širdį plakti greičiau.
Šniokščianti srovė ir adrenalinas – vienas kito verti kompanionai. Seklumoje matome suneštą krūvą upinių geldelių – čia jau ūdros ar ondatros darbas, jos mėgsta pasmaguriauti šiais moliuskais. Krantuose matėme jų urvų ir takų.
Ties Mielupiais įplaukiame į senuolį Merkį ir patenkame į plačią ir vandeningą upę. Vingiai didesni, skardžiai aukštesni ir dūšioje kažkaip ramiau, nes žinome, kad galime atsipalaiduoti ir niekur nebeskubėti – paskutinius kilometrus iki Pamerkių pasiliekame pasimėgavimui.
Mano jaunieji bendražygiai sako, kad pilvo ir rankų raumenys primena, kad jie dvi dienas dirbo – atsakau, juk ne su šaukštais mojavome, todėl ir nuovargis turi jaustis. Tai tik į naudą kūnui, kuomet jis dirba, smegenys ilsisi... nuo kompiuterių ir visokių kitokių civilizacijos išmonių.
Man paskutinę dieną visuomet būna liūdna, nes žinau, kad neužilgo žygis pasibaigs, tačiau kiekvienos kelionės pabaiga yra kitos pradžia. Ant kranto mūsų jau laukia Valdimantas, jis mintinai žino kada ir kur kas baigs maršrutą. Jis siūlo kitą kartą išbandyti Visinčią, kurią pamėgę buvo vokiečiai, manau taip reikės ir padaryti.
Reziumuojant Versekos maršrutą galima sakyti, kad tai smagi, su patogiomis stovyklavietėmis upė, kurią galima pradėti ir nuo aukščiau, nuo Eišiškių ar netgi Padvarionių tvenkinio, tačiau tai priklauso nuo vandens lygio. Verseka – upė, kur paprasti nuotykiai tampa nepaprastais.
