Kaip rašo „The Guardian“, Barrington Tops nacionaliniame parke nebus ir jokių grobuonių, kurie galėtų kelti grėsmę Tasmanijos velniams.
Gamtosaugininkai „Aussie Ark“ stebės šių gyvūnų gyvenimą, pasitelkdami sekimo prietaisus ir kameras. Jeigu velniai čia klestės ir pradės daugintis, per metus į dar vieną teritoriją be grobuonių bus paleista ir antra jų grupė.
„Aussie Ark“ teigimu, velnių apgyvendinimas laukinėje gamtoje padės ir miškų ekologijai. Šiose vietose velniai bus aukščiausiai mitybos grandinėje esantys gyvūnai, ir padės miškams, kuriems žalą daro lapės, laukinės katės ir kitos invazinės rūšys. Kitaip sakant, Tasmanijos velniai bus natūralios priemonės, kaip užtikrinti ekosistemos balansą.
Gamtosaugininkai veisti Tasmanijos velnius Barrington Tops nacionalinio parko uždaroje teritorijoje pradėjo prieš dešimtmetį, kai šių gyvūnų populiacija Tasmanijoje drastiškai sumažėjo išplitus navikiniam snukio vėžiui.
Tasmanija yra vienintelė vieta pasaulyje, kur velniai veisiasi laukinėje gamtoje. Nuo 1996 m. kuomet buvo nustatytas velnius puolantis snukio navikas, jų populiacija sumažėjo 91 proc.
Pirmajame etape į parką išleista 30 velnių, kas 3 mėnesius bus tikrinama jų sveikata ir prieauglis. Iš pradžių gamtosaugininkai juos maitins, tačiau palaipsniui tą liausis daryti. Tikimasi, kad plėšrūnai pradės medžioti kengūras, vombatus ir oposumus.
Tasmanijos velniai kadaise gyveno žemyninėje Australijoje. Tikslus metas, kai jie čia išnyko, nėra žinomas, tačiau mokslininkai mato, kad tai įvyko maždaug prieš 3 tūkst. metų. Dėl to kaltinama klimato kaita, medžioklė ir dingų atsiradimas.
Tasmanijos, arba sterblinių, velnių kūno ilgis 57–65 cm. Uodegos ilgis 25–28 cm. Sveria 4–9 kg. Poruojasi balandžio–gegužės mėnesiais. Veda 20–30 jauniklių.
Dėl savo išvaizdos, leidžiamų garsų ir nuožmumo prilyginamas velniui, laikomas nelaimių pranašu.
Minta dvėseliena, augalais, paukščiais, ropliais, varliagyviais, vabzdžiais, smulkiais žinduoliais. Gyvena 5–8 metus.
