15 eksperimento dalyvių 40 dienų gyveno Lombrives urve pietvakarių Prancūzijoje be telefonų, laikrodžių, be saulės šviesos.
Jie miegojo palapinėse, turėjo patys gamintis elektrą ir neturėjo jokio kontakto su išoriniu pasauliu.
Projekto tikslas buvo patyrinėti, kaip žmonės reaguoja į laiko ir erdvės pojūčio praradimą.
„Deep Time“ eksperimentas baigėsi šeštadienį, ir tuomet aštuoni vyrai ir septynios moterys, kurių amžius varijuoja nuo 2ų iki 50 metų, paliko urvą.
Dieną prieš į urvą įžengė mokslininkai, kurie dalyviams pranešė, kad projektas jau eina į pabaigą.
Dalyviai išlindo besišypsantys, nors atrodė kiek pasimetę. Visi dėvėjo ir akinius nuo saulės, kad akys priprastų prie šviesos. Jų grįžimas į realybę buvo pasitiktas aplodismentais.
Projekto direktorius Christianas Clotas, kuris ir pats 40 dienų leido urve, sakė, kad ten laikas atrodė slenkantis lėčiau.
33-ejų Marina Lançon dalijosi įspūdžiu, kad eksperimentas buvo tarsi pauzės paspaudimas gyvenime.
Būdami urve dalyviai turėjo organizuotis įvairias užduotis negalėdami jokiais prietaisais matuoti laiko. Jie turėjo kliautis savo „kūno laikrodžiais“, miego ciklais, kad slenkančios paros įgautų struktūrą.
Urve jie turėjo labai mažai XXI a. patogumų. Pavyzdžiui, turėjo minti dviratį, kad pasigamintų elektrą, patys semtis vandenį iš 45 metrų gylio šulinio. Tiesa, maisto turėjo pakankamai.
Projektą kūrę mokslininkai sako, kad jis padės geriau suprasti, kaip žmonės geba prisitaikyti prie ekstremalių gyvenimo sąlygų.
Prieš eksperimentą buvo analizuojama dalyvių smegenų aktyvumas ir kognityvinės funkcijos. Tas pats bus padaryta ir jam pasibaigus, o tuomet rezultatai palyginti.
Mokslininkai pažymi, kad toks eksperimentas įgavo dar daugiau prasmės koronaviruso pandemijos metu – kai milijonai žmonų pajuto izoliaciją.
„Mūsų, kaip žmonių, ateitis šioje planetoje keisis, – sakė Ch.Clotas. – Privalome išmokti geriau suprasti, kaip mūsų smegenys sugeba surasti naujus sprendimus, kad ir kokioje situacijoje atsidurtume.“
