Kalbos mokėsi iš serialų
Jos kelionė į tolimąją šalį prasidėjo nuo meksikiečių serialų žiūrėjimo. „Kai išgirdau šnekant ispaniškai, man ta kalba iš karto labai patiko. Tuomet dar net nežinojau, kad kalbama ispaniškai. Man ši kalba gražiai skambėjo. Kai būdavo rodomi tie serialai, aš klausydavau ispaniškų žodžių, kurie irgi girdėjosi. Taip po truputį ir mokiausi. Kai atsirado galimybės mokytis internete, man neliko būtinybės žiūrėti tuos nelabai įdomius filmus“, – juokiasi Gertrūda.
Jai baigus vidurinę mokyklą, močiutė padovanojo pinigų. Mergina nusipirko ispanų ir lietuvių kalbų žodyną.
„Jau nuvykusi į Meksiką vietiniams pasakojau, kad mano pirmoji ispanų kalbos mokytoja buvo jų aktorė Thalia, lietuviams gerai žinoma kaip Marimar“, – juokiasi Gertrūda. Ji pati netrukus atsidūrė prieš kameras.
Prieš išvykdama į Meksiką, kaunietė dvi savaites atostogavo Ispanijoje. Čia suprato, kad jos ispanų kalba buvo siaubinga, o vietiniai jos nesupranta. Taip pat spėjo patirti, kad ispanai ir Pietų Amerikos šalių ispanakalbiai skiriasi. „Pastarieji atrodė šiltesni, draugiškesni, įdomesni. Taip ir padėjo apsispręsti keliauti į Meksiką“, – sakė Getrūda.
Ji rinkosi tarp Argentinos ir Meksikos. „Tuo metu Ispanijoje buvo prasta situacija. Argentinoje turime pasimetusių giminių: pusbrolių, tetų. Bandžiau juos rasti, bet nepavyko. Liko Meksika“, – apie pasirinkimą pasakojo Gertrūda.
Jos norai tėvams sukėlė nerimą. Juos šiek tiek nuramino tik tai, kad Gertrūdos tėčio kolega meksikietis pažadėjo padėti reikalui esant. „Na, jis gyveno už 300 kilometrų nuo mano būsimos gyvenimo vietos, bet ir tai ramino“, – prisimena Gertrūda.
Kelionei susitaupė dirbdama muziejuje
Prieš išvykdama į Meksiką ji turėjo užsidirbti pinigų kelionei. Pradėjo dirbti Kėdainių Janinos Monkutės-Marks muziejuje, kuriame eksponuojami tekstilės, tapybos ir kitų meno šakų darbai. „Dirbau kuratore beveik dvejus metus ir susitaupiau kelionei. Vadovai žinojo, kad dirbsiu tam, kad susitaupyčiau kelionei”, – sako Gertrūda, kuri pati yra baigusi tekstilės studijas. Muziejaus direktorė su vyru vėliau atvyko buvusios darbuotojos aplankyti į Meksiką.
Meksikoje ji atsidūrė Puerto Vallarta kurorte prie vandenyno. Tiesa, Gertrūda turėjo bilietą atgal po 4 mėnesių. Dėl visa ko.
Mergina iš karto susidūrė, kad ją nori apgauti butą neva nuomojantys meksikiečiai, prašantys pervesti visą sumą už nuomą iš anksto. „Griežtai už nuomą reikia mokėti jau vietoje“, – pataria mergina.
Ji apsistojo ten, kur šeimininkė neprašė iš anksto sumokėti už nuomą. „Reikėjo tik atsiųsti bilieto kopiją, kad matytų, jog tikrai atvažiuoju“, – prisimena Gertrūda.
Filmavosi viešbučių reklamose
Tik atvykusi į svetimą šalį, ji pradėjo ieškoti darbo muziejuose. „Vaikščiojau po visus muziejus ir galerijas. Ten sutikau argentinietį, kuris vėliau tapo vienu artimiausių draugų. Jam papasakojau, kad noriu čia likti, ieškau darbo.
Jis apie mane pranešė fotografui, kuris ieškojo asistentės. Kai jis filmavo viešbučio reklamą, man pasiūlė filmuotis. Jiems reikėjo užsienietės merginos šviesia oda.
Nieko ypatingo nereikėjo daryti: vaikščioti po viešbutį, degintis saulėje, maudytis baseine, šypsotis, kalbėtis, valgyti. Šiuos filmukus viešbučiai rodo savo ekranuose, vienas kitas pasirodo televizijos reklamose. Besifilmuodama susipažinau su viena mergina meksikiete, kuri dirba modeliu ir taip pat filmavosi. Tapome labai geromis draugėmis“, – pasakojo Gertrūda.
Anot jos, per pusę metų ji nusifilmavo beveik visų kurortinio miesto viešbučių reklamose. Tuo metu ji dar neturėjo teisės dirbti, bet tai niekam nerūpėjo.
Taip ji filmavosi apie pusmetį. Gertrūda taip pat dirbo visuomeninėje asociacijoje, padėjo organizuoti renginius, parodas.
„Po poros mėnesių ispaniškai jau kalbėjau gerai. Bet iš pradžių buvo visko. Net ir restoranuose padavėjai juokdavosi, kai prastai ištardavau kokį žodį“, – sako Gertrūda.
Nusibodo kurorte
Kaunietei ilgainiui nusibodo nedideliame Meksikos mastais miestelyje, kuriame gyvena apie 250 tūkst. žmonių.
„Susipažinau su amerikiečiais, kurie ieškojo angliškai ir ispaniškai šnekančio žmogaus.
Tuo metu šalyje vyko energetinė reforma, o jų monopolininkė naftos kompanija „Pemex” buvo ruošiama privatizacijai. Gyventojams reikėjo aiškinti, kodėl tai daroma, kokia iš to nauda. Nežinau, kodėl, bet šiam darbui buvo pasamdyta JAV rinkodaros agentūra, o jiems reikėjo dvikalbio asistento. Maždaug kartą per mėnesį tekdavo vis kitame mieste dalyvauti parodose, kuriose gyventojams buvo aiškinama apie energetikos reformą, o aš turėjau vertėjauti. Taip susitaupiau pinigų ir galėjau persikelti į Meksikos sostinę”, – sakė Gertrūda.
Ten gyvenimas kitoks nei mažame kurorte. „Draugė padėjo susirasti minibutuką, kur buvo viename kambaryje ir virtuvė, ir sofa. Tačiau man svarbiausia buvo, kad tai centre ir saugiame rajone“, – pabrėžė kaunietė.
Ji pradėjo dirbti naftos ir dujų inžinerijos bendrovėje „DM Ingenieros”. Kaunietė dirbo įprastą vadybininko darbą, bendravo su tiekėjais JAV ir Kanadoje. „Ten gerai uždirbau, nereikėjo sukti galvos, iš kur gauti pinigų“, – prisimena Gertrūda.
Moterys nesistengia pradėti dirbti
Anot jos, Meksikoje pradinė alga pradedančiajam darbuotojui dažnai siekia tik 10 tūkst,. pesų (apie 450 eurų), o tai yra labai mažai. Geras atlyginimas prasideda nuo 25 tūkst. pesų. Tiek uždirbdamas, jau gali padoriai gyventi, jei neturi šeimos.
„Dirbančios moterys ten vis dar retenybė. Dauguma jaunų merginų mokosi iki tol, kol išteka, o tada mokslus meta, o jei juos baigia – dažniausiai vis tiek nedirba. Taip, kaip ir rodo jų serialuose. Nieko ten išgalvoto nėra, jie taip ir gyvena. Tos aistros, dramos tokios ir yra: meilės trikampiai, nesantuokiniai vaikai, intymūs santykiai su tarnaitėmis. Girdėjau, kad tai patiria ir lietuvės ar kitos užsienietės, kurios išteka už meksikiečių“, – pasakojo Gertrūda.
Jai labai įstrigo lengvai pastebima socialinė nelygybė. „Nuolat mačiau arba labai vargingai gyvenančius, arba pasiturinčius, kurie gali sau viską leisti, samdo tarnaites. Taip ir nesupratau, ar pas juos egzistuoja vadinamas vidurinis sluoksnis. Tai, ką aš mačiau, yra tikriausias kastų pavyzdys“, – svarstė Gertrūda.
Anot jos, meksikiečiai nemoka pasakyti „ne”. „Teko turėti daug reikalų su valstybinėmis įstaigomis, tai buvo neįtikėtina. Pavyzdžiui, savivaldybė pažadėjo atspausdinti plakatus vienam renginiui. Paskambinu, sako, kad plakatai jau yra, galiu atvažiuoti pasiimti. Nuvažiuoju – plakatų nėra. Antrą kartą kartojasi tas pats. Trečią kartą skambinu, sako, kad plakatai yra. Tada jau klausiu, ar nemeluoja man. Paaiškina, kad jau netrukus spausdins plakatus, už valandos bus. Nuvažiuoju – nėra. Tada sėdėjau pas juos ir laukiau, kada atspausdins ir paduos man plakatus“, – nuolat besikartojantį scenarijų atpasakojo Gertrūda. Ji taip įprato prie tokios tvarkos, kad Lietuvoj negalėjo patikėti, jog banke per pusvalandį galėjo atsidaryti banko sąskaitą. Gertrūda sako, kad Meksikoje tai būtų neįmanoma.
Patyrė „laimingą” apiplėšimą
Vietiniai užsieniečius vadina „vaikštančiais doleriais“, kuriuos galima lengvai apgauti ar apvogti.
„Išsikraustant iš buto Meksike, norėjau parduoti baldus. Greitai atsirado pirkėja. Kai paprašiau atsiųsti ID kortelės kopiją, to nenorėjo daryti, sakė, kad neturi. Paaiškinau, kad ID kortelės kopiją pateikčiau namo apsaugos vyrui, kuris patikrintų prieš įleisdamas į vidų. Pas juos ID kortelėje matosi gyvenamosios vietos adresas, o pagal tai gali suprasti, kuriame rajone gyvena žmogus. Supratau, kad kažkas negerai. Pasakiau, kad grąžinsiu užstatą. Pirkėja paprašė pinigus pervesti jau į kitą kortelę, nei iš kurios ji pati buvo man vedusi. Tai vėl uždegė raudoną šviesą: tokias korteles išduoda įmonės darbuotojams, į jas perveda atlyginimus, o bankomatuose galima pasiimti grynuosius. Tuomet nereikia nė banko sąskaitos atsidaryti“, – prisimena mergina.
Gertrūda sako, kad jai pasisekė, nes per 6 metus apiplėšė tik vieną kartą. „Rytais eidavau pažaisti tenisą. Žinojau, kad negalima kasdien vaikščioti tuo pačiu maršrutu, kad niekas negalėtų sekti, bet nekreipiau į tai dėmesio. Ir vieną rytą matau priešais ateinantį vyruką su gobtuvu ant galvos. Kai priartėjame vienas prie kito, jis sako: „Amiga, čia apiplėšimas, sustok!”. Ir įremia į šoną kažką kieto. Greičiausiai tai buvo pistoletas, bet aš nemačiau. Liepė atiduoti pinigus ir telefoną. Man pasisekė, kad leido pasilikti korteles. Kaip paaiškino vietiniai, tai buvo „geras apiplėšimas“, – šyptelėjo pašnekovė.
Anot jos, saugumas yra tokia rimta problema, kad po 23 val. galima per sankryžas važiuoti degant raudonam signalui.
„Jei naktį sustosi prie sankryžos, didelė tikimybė, kad prišoks plėšikas, lieps atiduoti pinigus, o galbūt atims ir automobilį. Dar nesaugiau važinėti autobusais, jais važinėjantys sako, kad yra apiplėšiami maždaug kartą per mėnesį. Todėl žmonės nešiojasi antrą, prastesnį telefoną, ir antrą, tuščią piniginę, kuriuos gali sumesti į ginkluotų plėšikų atkištus maišus. Metro klesti kišenvagiai, be to, juose nuolat pilna žmonių, o piko metu įlipti į traukinį būna beviltiška“, – sakė Gertrūda.
Net 4 savaičių atostogos – privilegija užsienietei
Jai buvo neįprasta, kad meksikiečiai turi labai trumpas atostogas. „Iš pradžių gali gauti tik 6 dienas atostogų per metus. Vėliau jos po truputį ilgėja: 8, 10, 12, 14 dienų. Dvi savaitės yra pačios ilgiausios įmanomos atostogos. Tiesa, man pasisekė: kai važiuodavau į Lietuvą, man duodavo 4 savaites atostogų. Tiesa, turėdavau dirbti ir iš namų“, – pasakojo Gertrūda.
Pasak jos, lietuviai klaidingai įsivaizduoja, kad Meksikoje visur ir visada yra karšta. „Meksikas yra 2,5 km aukštyje, retkarčiais žiemą temperatūra nukrenta iki nulio laipsnių, o tada visi šąla, nes butai nėra šildomi. Aš irgi sėdėdavau namuose su pirštinėmis“, – nemalonų momentą prisimena kaunietė.
Nors dauguma meksikiečių katalikai, bet papročiai kitokie. „Kaimuose bažnyčiose sustatyti šventųjų statulėlės, kurioms vietiniai meldžiasi kaip stabmeldžiai, pagonys. Šventųjų daugybė. Ten net vagys turi savo šventąjį, kuriam meldžiasi ir prašo sėkmės. Jei norite daugiau sužinoti apie mirusiųjų dienos papročius Meksikoje, siūlau pažiūrėti animacinį filmą „Koko”. Tai yra labai graži šventė, – pasiūlė Gertrūda.
Grįžimas į Lietuvą neapsiėjo be nuotykių. Gertrūda Meksikoje įsigijo katę. Nutarė ją parsigabenti į Lietuvą. Tik dieną prieš išvykimą gavo veterinarijos tarnybos leidimą kelionei. Tačiau oro uosto pareigūnai paprašė išimti katę nors trumpam iš narvo. „Aš jų labai prašiau to nedaryti, bet nepavyko permaldauti. Mačiau, kad gyvūnas stresuoja, supratau, kad gali būti blogai. Kai tik ją bandžiau iškelti iš narvo, net nepajutau, kada ji spėjo suleisti nagus man į rankas, prarėžti gilias žaizdas. Į lėktuvą įlipau kruvina, sutvarstyta ir labai pikta. Tada pasakiau sau: tai paskutinis lašas, į Meksiką daugiau niekada negrįšiu. Bet kartais pyktis praeina ir vėl viską matau kitomis akimis“, – pasakojo Gertrūda.
