Esu tikra, kad tokia situacija tęsis dar ne vienerius metus ir suprantu pavojus bei prisiimu bet kokią atsakomybę. Visgi, girdėdama raginimus susilaikyti nuo nebūtinų kelionių, vis pagalvodavau, o kokie rodikliai lemia, kuri kelionė yra „labiau“ būtina, darbo ar tavo vidinės ramybės? Žinau daugybę žmonių, kurie įpratę būti „amžinai kelyje“ ir kuriuos labiau „susargdinti“ gali uždarydamas tarp keturių sienų nei leisdamas jiems atsakingai, pabrėžiu, atsakingai, keliauti. Tad apie tokį, atsakingą ir tam tikriems žmonėms būtiną, keliavimą ir noriu papasakoti.
Pasakojimą apie Italiją ir keliautojus norėčiau pradėti įžūliu ir drąsiu manifestu: Italija švenčia gyvenimą, o vokiečių senukų keliautojų nesustabdys net baisiausias COVID-19! Atkreipiau jūsų dėmesį, gal kiek prajuokinau, o dabar galiu kalbėti jau ir kiek rimčiau.
Italija, kuri itin nukentėjo pirmosios COVID-19 bangos metu, man su kiekviena diena įrodė, jog yra pasirengusi vykdyti turizmą, kuris yra vienas iš pagrindinių šalies biudžeto šaltinių. Pasirengusi ne tik dezinfekcinio skysčio kiekiais, bet ir stebėtinu organizuotumu, nors ir su stereotipiškai pietiečiams būdingomis variacijomis, bet o kaipgi be to? Italai pasitinka turistus pasiruošę išlaikyti savo „flirto meistrų“ reputaciją net ir su kaukėmis pridengtais veidais, o nuo seno garsėję kaip „amžino gyvenimo šventėjai“, tai išlaiko ir pandemijos metu, žinoma, su pirštinėmis ir distancija.
Vienas pagrindinių skirtumų tarp keliavimo prieš ir per pandemiją yra tas, jog keliavimas pandemijos metu reikalauja daug atidesnio planavimo, ne tik skrydžių, bet ir muziejų, galerijų, net ir restoranų klausimu. Tie, kas jau buvo įpratę taip elgtis ir prieš pandemiją, turbūt nepastebėtų jokio skirtumo, tačiau man „pažiūrėkim, ką atneš gyvenimas“ keliautojai padėjo pasiruošti ir susiplanuoti savo laiką, vizitus, tvirtai to laikytis ir pamatyti turbūt daugiau, nei kad būčiau pamačiusi prieš pandemiją.
Milanas per mažiau nei parą
Mano Italija prasidėjo Milane, kuriame nepraleidau nė 24 valandų, tačiau aplankiau viską, ką norėjau. Pirmą vakarą susitikau su bičiuliu režisieriumi Beniamino Barresse („Mano mamos išnykimas“), su kuriuo paskutinį kartą matėmės Berlyno kino festivalyje. Milane gyvenantis ir čia, žinoma, „didįjį karantiną“ praleidęs Beniamino neatrodė nei kažko bijantis, nei kažko buvimu abejojantis (tokių, žinoma, kiekvienas mes sutikom ne vieną).
Jis atrodė gyvenantis, neįterpiantis pilnų baimės komentarų apie COVID-19 kas antrame sakinyje ar palyginime. Tai vyksta, virusas egzistuoja tarp mūsų, bet baimė nebegali būti tema. Dar niekur nebuvau taip stipriai to pajutusi kaip čia, Italijoje. Regis, jų meilės gyvenimui nesustabdys niekas, nei taisyklių laikymasis, nei atstumas, nei kaukės, nei tik iš dalies pažįstamas pavojus.
Kitą dieną laksčiau iš Fondazione Prada (garsi šiuolaikinio meno galerija) į gražuolę gotikinę Milano katedrą. Iš ten – prie garsiosios Catellano vidurinio piršto skulptūros, nukreiptos tiesiai į priešais įsikūrusią vertybinių popierių biržą. Pakeliui aplankiau žymiąją Galleria Vittorio Emanuele II (įspūdingą pasažą stikliniais skliautais, itin pamėgtą instagramerių), „vokiško laikrodžio“ tikslumu tokioje nesuplanuojamoje Italijoje.
Nedezinfekuosi rankų įeidamas į bet kokią patalpą – po sekundės prisistatys prižiūrėtojas
O tai tik įrodo, kad net ir labiausiai laisvą, kaip mano ar Italijos, dvasią įmanoma „suorganizuoti“. Neturėsi bilieto – neįeisi arba teks laukti artimiausio neužpildyto „time slot“, mat lankytojų skaičius yra ribojamas ir labai kontroliuojamas. Nešiosi kaukę „ai, svarbu dengia burną“ – būsi mandagiai paprašytas palikti muziejų po antro įspėjimo. Patikėkit, pati savo akimis mačiau keletą tokių kaukių nešiojimo variacijų mylėtojų pasimatymų su galerijų prižiūrėtojais. Nedezinfekuosi rankų įeidamas į bet kokią patalpą – po sekundės prisistatys prižiūrėtojas, ir, nori to ar ne, papurkš tau dezinfekavimo skysčio ant rankų.
O jei netyčia per daug fotografuodamas priartėsi prie kito muziejaus ar galerijos lankytojo, tai jis pats draugiškai pasitrauks ir dar primins apie distanciją. Skamba nelabai smagiai? Norint keliauti pandemijos laikotarpiu tenka suprasti, kad mums, tiems „bepročiams“ keliautojams, taisyklės galioja lyg ir keletą kartų rimčiau, mat, jei kažkas atsitiktų, pirmiausia, žinoma, visų akys būtų nukreiptos į mus, „koronos sėklas“, kaip kad buvo pavadinta mano bičiulė keliautoja.
Padėjusi pliuso ženklus prie visų savo numatytų dienos objektų suprantu, kad vieno „objekto“ į sąrašą neįtraukiau – pietų. Nusprendžiu eiti į bet kurį restoraną pakeliui it „priešpandeminiais“ laikais ir patenku visai netyčia, pirmu bandymu, ir tik dėl to, kad „sola“ (suprask, prašanti staliuko vienam asmeniui). Senukas padavėjas mandagiai paaiškina, kad dabar Italijoje geriau užsisakyti staliuką iš anksto: „Viskas dėl COVID-19, principessa...“
Prieš traukinį į Neapolį dar spėju paragauti, sako, geriausių ledų Milane – „Sartori“. Pajutus, kad šita „pandeminė“ kelionė bus kiek sudėtingesnė, nei tikėjausi, vos įsėdusi į traukinį užsisakau staliuką visai paprastame restoranėlyje. Supratau, kad mano „staliuko vienam“ sėkmė gali ir nebepasikartoti, rizikuoti nenoriu, ypač čia, Italijoje, kur žmonės itin mėgsta prisėsti nors vyno taurei.
Atėjus į kavinę ar restoraną patartina turėti baterijos telefone, nes meniu bus tik online (teks skenuoti QR kodą). Taip pat reikia būti pasiruošusiam užpildyti anketą su apsilankymo data ir savo duomenimis. Prisiekiu, savo paso numerį išmokau atmintinai, ir net pati pradėjau vesti suvestinę aplankytų vietų, kad, netikėto susirgimo atveju, galėčiau pranešti, o tai yra privaloma.
Bandau įžvelgti tame teigiamą, ne tik atsakomybės, bet ir kitą pusę – pagaliau galėsiu kitiems keliaujantiems draugams kažką konkrečiai pasiūlyti, o ne tik sužadinti jų gomurio smalsumą ir po to praleisti gerą pusvalandį „google maps“ ieškant vietos, kuri skambės taip: „na, aš ėjau nuo katedros, tada pakeliui buvo „Zara“, paskui pasukau ir kažkaip atsidūriau, nepamenu, kaip vadinasi ta gatvė, bet tokia graži, tikrai rasi“. Prisipažinkit, kiek jūsų iš tikrųjų prisimena rekomenduotinų (ar ne) pavalgyti vietų pavadinimus ir adresus?
Neįtikėtinas atsargumas
Neapolyje mano „Airbnb“ savininkas pasitiko mane laikydamasis atstumo. Visų pirma, liepė dezinfekuoti rankas, tada apipurškė dezinfekavimo priemone mano daiktus, patikrino mano temperatūrą per atstumą.
Tik įsitikinęs, kad esu saugi, pasiūlė prisėsti, kad iki smulkmenų paaiškintų visus saugumo reikalavimus: kaukę nusiimti tik įėjus į namus, prieš įeinant į laiptinę dezinfekuoti rankas, pasiruošti, jog po poros dienų ateis tvarkytoja vėl dezinfekuoti mano apartamentų, laikytis atstumo su kitais namo gyventojais, ypač vyresnio amžiaus, pranešti, jei tik jaučiu nors menkiausius COVID-19 simptomus ir t.t.
Šeimininkas liepė dezinfekuoti rankas, tada apipurškė dezinfekavimo priemone mano daiktus, patikrino mano temperatūrą per atstumą ir tik tada leido prisėsti
Išklausiusi taisykles, įsikuriu ir patraukiu į miestą, kur manęs laukia fantastiška pica su rikotos sūriu kimštais kraštais „L’Antica Pizzeria dell’Angelo“.
Planai apsivertė aukštyn kojomis
Besimėgaudama savo pirmomis dienomis Italijoje supratau, kad jei kas nors iš mano suplanuotų iki smulkmenų dienų ims ir pasikeis – leisiu gyvenimui tekėti jo vaga. Ir kažkas lyg išgirdęs mano mintis, mano pirmąją dieną Neapolyje apverčia aukštyn kojomis. O gal tai tiesiog Italija? Nes Italija nebūtų Italija, jei planai nesikeistų.
Diena prasidėjo su „cappuccino con cornetto alla nutella“ (kapučino kava ir toks panašus į kruasaną pyragaitis pripildytas šokoladinio „Nutella“ kremo) – tai bus vienintelis planuotas dalykas, kuriam buvo lemta įvykti.
Bilietą į Vezuvijų su paskirtu laiku atvykti buvau įsigijusi iš anksto, tačiau, žinoma, autobusas, turėjęs mane nuvežti į Vezuvijų, neatvyko. Kol aš nusiminusi stovėjau ir galvojau, kokiu būdu pasiekti ugnikalnį, kad spėčiau atsidurti ten laiku, pažymėtu biliete, prie manęs priėjo vyresnio amžiaus vyriškis.
Dar laikydamiesi atstumo pradėjom šnekučiuotis – ne, italų aš nemoku, o jis nemoka anglų kalbos, bet kažkaip mano ir jo ispanų kalbos žinių užteko suprasti, kad jam nesmagu dėl manęs. Bandžiau jam paaiškinti, kad neatvažiavo autobusas, o Vezuvijus manęs laukia, o jis mostelėjo eiti kartu su juo ir tarė, kad Vezuvijus palauks, o Neapolis ne. Susidomėjusi ėjau paskui ir galvojau, kur mane nuves šis netikėtas susitikimas.
Vyriškis liepė sėsti ant motorolerio ir pasakė, kad nori man parodyti Neapolį. O aš mandagiai pradėjau išsisukinėti – ne, ne dėl to, kad nepažįstu žmogaus, o dėl viruso. Vyriškis mandagiai prašė sėstis ir nieko nebijoti, o aš vis kartojau: „Ne ne, virusas, negalima.“
Taip stoviniavome geras dešimt minučių ir aš vis atsisakinėjau. Ne dėl savęs, o dėl jo – juk o kas žino? Galų gale vyriškis nokautavo mane savo žodžiais: „Mano mylima žmona mirė prieš dešimt metų, aš neturiu ko prarasti. Aš noriu gyventi, tad, prašau, ar galiu pasidalinti Neapoliu?“
Aš supratau, kad mano atsisakymas būtų daug didesnis įskaudinimas, kad tai būtų savotiškas „gyvenimo neigimas“ ar atsisakymas padėti nors tą pusvalandį „pagyventi“ taip, kaip kažkam norisi. Tad nors mano galvoje vis tiek sukosi „virusas virusas virusas“, kažką greitai pavyko sugalvoti – nubėgau į šalia esančią parduotuvėlę, nupirkau porą lietpalčių, porą porų pirštinių ir nusprendžiau važiuoti bei gyventi.
Mes pasileidome į kelionę Neapolio gatvėmis. Ką tik sutiktas vyriškis vis juokėsi ir bandė man kažką pasakyti, kol aš kovojau su vidine baime: „O kas, jei sergu?“.
Čia baimė niekada nelaimės, čia laimi gyvenimas, nors ir kvepiantis dezinfekciniu skysčiu
Tačiau Neapolio kalvos ir vėjas plaukuose nuramino mane, tas geras pusvalandis skrydžio įsikibus į nepažįstamojo nugarą man parodė, kad čia baimė niekada nelaimės, čia laimi gyvenimas, nors ir kvepiantis dezinfekciniu skysčiu.
Po skrydžio saulėtomis Neapolio gatvėmis mudu dėl visa ko apsikeitėme numeriais ir atsisveikinome. Ėjau ir šypsojausi su savo lietpalčiu, o apsukęs ratą vyriškis man pamojavo nuvažiuodamas į tolį. Gyvenimas, nors ir prilaikytas, tęsiasi (šiuo metu, kai jau rašau, žinau, jog vyriškis turėjo darytis testą dėl kitų priežasčių, bet viruso nerado).
Itin draugiški turistai
Supratau, kad mano Vezuvijus jau nuplaukė, tad nieko nelaukdama naiviai bandžiau persikelti bilietą kitai dienai. Per kažkokį lemtingą stebuklą tai pavyko. Tad dar didesnio naivumo vedama patikrinau, ar dar yra kokių bilietų į Pompėją – istorinį miestą, kuris buvo palaidotas po Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimo maždaug 79 metais. Ir man vėl pasisekė!
Suprantu, tai tarsi paneigia mano anksčiau rašytas mintis, jog „pandemijos kelionių“ metu reikia viskuo pasirūpinti iš anksto, tačiau, patikėkit, man tiesiog pasisekė.
Į įspūdingąją Pompėją nukeliauju be jokių problemų, o nukeliavus ten suprantu, kad tai yra privilegija, privilegija ne tik keliauti, turėti galimybę dirbti per atstumą, bet ir turėti tiek erdvės mėgautis Pompėjos magija.
Galėčiau rašyti ir rašyti apie tą nepaprastą atmosferą ten, Pompėjoje, kur didžiąją dalį laiko vienų viena klaidžiojau „sustojusio laike“ miesto gatvėmis ir savotiškai jaučiausi tarsi tarp dviejų laikų: praeities ir dabarties. Atrodė, kad dar šiek tiek paeisiu ir pamatysiu besišnekučiuojančius togomis apsitaisiusius vyriškius.
Tačiau sutikau tik kitus keliautojus – iš Ispanijos, Italijos, Prancūzijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Japonijos ir Argentinos. Su pora iš pastarosios šalies net ir susidraugavome taip, kad nutarėme kartu pavakarieniauti, o besišnekučiuojant paaiškėjo, kad jie jau antrą mėnesį keliauja po Europą, darėsi jau po 7 testus ir gavo visus neigiamus atsakymus.
Keliaudama prieš pandemiją viena, jei ir pabendraudavau su kuo, tai nebent prašydama, kad mane nufotografuotų. O dabar tarsi patekau į tų „keliaujančių bepročių“ bendruomenę, kurioje jei kas prašo nufotografuoti, abu pasidalinate dezinfekciniu skysčiu. Dabar visi stovėdami eilėje į vieną ar kitą erdvę kalba apie keliavimo subtilumus. Dabar žmonės, su kuriais jau prasilenki antrą kartą, pasako, kad geriau ta kryptimi neiti, nes, pavyzdžiui, ten esančiame pastate jau nusidriekus didelė eilė (suprask, stovi kokie trys žmonės, besilaikantys atstumo).
Jei kas prašo nufotografuoti, abu pasidalinate dezinfekciniu skysčiu
Kad ir kaip keistai skambėtų, bet jei reikėtų lyginti keliavimą prieš ir per pandemiją, turiu pabrėžti, kad vietoj tikėtosios baimės, aš, priešingai, jutau daug daugiau draugiškumo, pagalbos ir supratimo, tarsi atsirado dar vienas tikrus ir užsispyrusius keliautojus vienijantis bruožas.
Pensininkai koronaviruso nebijo
Kitą dieną pagaliau iškeliavau link savo išsvajoto Vezuvijaus. Šį kartą pasirodžiau net anksčiau, nei rodė mano bilieto laikas. Turėdama laiko pavaikštinėjau aplink ir pamačiau žvaliai besiruošiančią žygiui vyresnio amžiaus vokiečių grupę. Akimirką negalėjau patikėti savo akimis – pasirodo, prieš pandemiją įprasto matyti vokiečių vyresnio amžiaus turistų grupės portreto neišimsi net pandemijos laikotarpiu.
Priėjau prie jų grupės per saugų atstumą su kauke ir pirštinėmis ir paklausiau vieno iš jų: „Ar nebijot?“. Senolis numojo ranka ir atsakė: „Aš bijau baimės. Anksčiau ar vėliau iškeliausiu, o kaip iškeliauti nepamačius Vezuvijaus.“
Žinau, tai skamba kaip frazė iš populiariosios literatūros, tačiau tokių frazių gyvai išgirstų savo kelionėje galėčiau prirašyti ištisą puslapį.
Senolis numojo ranka ir atsakė: „Aš bijau baimės. Anksčiau ar vėliau iškeliausiu, o kaip iškeliauti nepamačius Vezuvijaus.“
Italai moka švęsti gyvenimą
Pompėja, Vezuvijus, išragautos visos geriausios Neapolio picos, daugybė aplankytų bažnyčių, muziejų, galerijų, nesuskaičiuojamas kiekis vardan laimės patrintų Pulčinelo nosių ir iš karto dezinfekuotos rankos... Katakombos, aplankytos iš antro karto, mat, atėjus laiku, tenka išgirsti, jog šią valandą ekskursijos anglų kalba nebus, nes taip buvo nuspręsta, bet tikrai bus už poros valandų.
Daugybė „bella“ ir „principessa“, svetingos akys ir šypsenos, kurias gali matyti ir su kauke, ir daugybė nueitų kilometrų man priminė, jog baimė, bent jau čia, niekada nenugalės, o noras gyventi visada lydės. Nors ir su daug stipresniu atsakomybės jausmu, bet lydės.
Situacija būnant Italijoje kito stulbinančiu greičiu, tad, kelionės pabaigoje, išeinant ryte iš savo „Airbnb“ jau teko matyti apdegusias šiukšliadėžes ir kitus buvusio naktinio protesto ženklus. Žmonės išėjo į gatves išreikšti savo pozicijos dėl griežtėjančių sąlygų pandemijos metu. Pamažu protestų banga nusirito ir link Ispanijos bei kitų valstybių.
Italai man įrodė viena – niekas jų nesustabdys švęsti gyvenimo. Kad ir su pirštinėmis, kaukėmis, apsikarsčius dezinfekciniais skysčiais
Italai man įrodė viena – niekas jų nesustabdys švęsti gyvenimo. Kad ir su pirštinėmis, kaukėmis, apsikarsčius dezinfekciniais skysčiais, jie gyvenimą švęs. O atsakingumo iš mano sutiktų keliautojų reikėtų tik pasimokyti.
Pandemija tęsiasi ir dar tęsis, virusas plinta, o atsakingumas, regis, nedidėja. Valstybės vėl griežtina reikalavimus, o dauguma jų grąžina karantiną. Pasaulis, regis, vėl ruošiasi sustoti, ar tai sustabdys ir tuos „bepročius keliautojus“? Nemanau, gyvenimas teka, belieka tikėtis, jog su mažiau baimės ir daugiau sąmoningumo, atsakingumo ir pagalbos.
P.S. žodžiui „atsakomybė“ giminingi žodžiai šiame straipsnyje buvo pavartoti dvylika kartų.
