Prieš tris dešimtmečius pasaulyje prasidėjęs lėtasis judėjimas, labiau žinomas angliškuoju pavadinimu slow, skatina gyventi, dirbti, mokytis ir ilsėtis darniau – atsakingiau keliauti, rinktis sveiką, natūralų maistą, gerbti tradicijas, krašto autentiką, rašoma „Litexpo“ pranešime spaudai.
Saugiausia kryptis – vietos turizmas
Vietos turizmui šiais metais daugiausia dėmesio skiriančios kelionių parodos „Adventur“ organizatoriai neabejoja, kad tvariausia turizmo rūšis šiandien yra vietinis turizmas.
„Planuodami atostogas, žmonės privalo įvertinti rizikas, kurios kyla dėl skirtingų pandemijos valdymo reikalavimų skirtingose šalyse ir dėl dinamikos tuos reikalavimus keičiant, – teigia vienas iš parodos organizatorių, Lietuvos parodų ir konferencijų centro „Litexpo“ direktorius Justinas Bortkevičius.
– Nesunku pastebėti, kaip į nuolatinius pandemijos pokyčius reaguoja aviacijos sektorius ir tarptautinių kelionių organizatoriai. Saugiausias sprendimas šiame etape yra tiesiog likti šalyje ir skatinti savo šalies ekonomikos augimą.“
Lėtojo turizmo centre – autentiškos patirtys
Lėtojo turizmo asociacijos prezidentė Henrieta Miliauskienė sako, kad naujausi tyrimai ir prognozės pasaulyje brėžia tendenciją – tvarioji kryptis ir patyriminis keliavimas tampa ypatingai populiarūs.
Tai lėmė pasikeitę žmonių įpročiai, lūkesčiai ir poreikiai – mes vis dažniau ieškosime fizinės atskirties, vietoje didelių viešbučių kompleksų rinksimės atskirus mažus namelius, kupolus, jurtas ar palapines su patogumais.
Dažnai girdimas poreikis –apsistoti vietose, kur nakvynė tampa potyriu: gamtoje be civilizacijos, lovoje švyturyje ar vandens pumpavimo stotyje, paukščių namelyje ar vyno statinėje.
„Lietuvoje jau gana daug kalbame apie lėtąjį turizmą, bet ne visada susikalbame, – sako H. Miliauskienė. – Daugeliu atveju žodį „lėtasis“ suvokiame itin tiesmukai – eiti lėtai, sėdėti ilgai ir nieko neveikti. Na, dar pasiimti kavos puodelį ir pasidėti knygą ant kelių. Bet jei taip elgsimės, mūsų kelionė tebus tingios liūto Bonifacijaus atostogos. Lėtojo turizmo esmė – kitokia.
Pandemija natūraliai sulėtino gyvenimo tempą. Daugelis turėjo laiko įvertinti tai, kas iš tiesų kiekvienam svarbu, išmokė pabūti su savimi ir atrasti savo poreikius. Jei kalbėsime turizmo terminais, FOMO (baimę kažką praleisti) keičia JOMO (džiaugsmas praleisti).
Kitaip tariant, jei anksčiau bijota praleisti renginį, vakarėlį, madingą restoraną ar kurortą, tai dabar atsiranda džiaugsmas praleisti tai, kas asmeniškai neįdomu ir rinktis tai, kas iš tiesų domina.“
Anot H.Miliauskienės, lėtasis turizmas kaip tik veda keliu, kuriame žmogus gali patirti neišdildomų emocijų, pasisemti tik jam pačiam reikalingų žinių. Lėtasis turizmas nėra pasivaikščiojimas miško takeliu, parku ar kaimo keliuku. Tai – potyrių ir žinių paieškos, kurios atveria naujus horizontus, o kartais sugriauna mitus, sau nustatytas taisykles ir toliau veda jau visai kitu keliu.
Tuos potyrių ir žinių klodus gali atverti tik kuriantis žmogus, ne apžvalgos bokštas, pastatas, paplūdimys ar kitas infrastruktūrinis objektas.
„Tie klodai bus tik tada paveikūs, kai juos atvers žmonės, kuriems jų veikla yra gyvenimo būdas, o ne pagal banko paskolos modelį sukurptas verslo planas. Lėtajame turizme labai svarbu autentiškumas, natūralumas ir vietiškumas.
Būtent dėl tokių savybių galima keliauti šimtus kilometrų į vieną ar kitą vietą, nes ten gyvena žmogus, kurio sukaupta patirtis, žinios niekaip negali būti nukopijuota, perkelta į kitą vietą ir padaryta dar viena beveide edukacija“, – tuo visiškai tikra H.Miliauskienė.
Vietų, turinčių ypatingą veidą, Lietuvoje atsiranda vis daugiau. Ir kas žino, ko reikia keliautojams – vienas norės pasėdėti ant geležinkelio stoties suolelio ir pasyviai stebėti skubančius žmones, kitam gal reikės daržo lysvės, kurioje, suleidęs nagus į žemę, galės išleisti susikaupusį garą, trečias norės žygio su žingsniamačiu, o ketvirtas – vienkiemio be informacinio triukšmo ar audringo pajūrio.
Svarbiausias tikslas – sujungti bendraminčius
2020 metais su dviem bičiuliais Lėtojo turizmo asociaciją įkūrusi H.Miliauskienė labiausiai norėtų, kad žodis „lėtasis“ neprarastų tikrosios savo esmės, kaip kad nutiko su žodžiu „edukacija“:
„Vakarų pasaulyje lėtasis turizmas suvokiamas kaip tam tikras kokybės ženklas. Mūsų tikslas skleisti žinią, kas tai yra, kuo jis skiriasi nuo poilsinio, piligriminio, kultūrinio, nuotykinio, pramoginio ar juodojo turizmo. Ir turbūt svarbiausia – sujungti bendraminčius, kurie lėtajam keliautojui padėtų rasti jo kelionės tikslą ir skleistų žinią apie jį galinčius sudominti žmones.“
Lėtojo turizmo asociacija vienija labai skirtingus žmones – menininkus, architektus, istorikus, muziejininkus, kultūros atstovus, restauratorius, astronomus, pasakorius, virtuvės virtuozus ir skonio ekspertus.
„Tai, ką mes darome, yra mūsų gyvenimo būdas. Kartais jis visai neracionalus, neatitinkantis jokių verslo prognozių ar rinkodaros principų, bet mums tiesiog smagu daryti taip, o ne kitaip. Smagu dalintis savo žiniomis, kūrybos potencialu, erdve, laiku“, – teigia asociacijos kūrėja.
Pačios H.Miliauskienės kelias iki lėtojo turizmo buvo ilgas, bet labai natūralus: nuo ilgamečio darbo masinio turizmo sferoje, perdegimo ir nuovargio iki sąmoningų žingsnių link to, kas turi prasmę. Nuo lisabonų, madridų, paryžių, londonų iki visiško vienkiemio be telefono ryšio. Nuo greito maisto užkandinių ir amžino lėkimo iki stirnienos kumpio, ėriuko kepsnio ir savo rankų darbo muilo.
„Šiandien laikas, erdvė ir profesinėje veikloje, ir asmeniniame gyvenime įgauna visai kitas sąvokas ir apimtis, – sako ji. – Mano sukurta lėtojo turizmo vieta nėra apčiuopiama. Esu tarsi vedlys kelyje. Tai – kelionė laiku, ieškant vietovės Genius Loci, susitinkant su išskirtinėmis asmenybėmis, panyrant į jų gyvenimo erdvę ir laiko tėkmę, susibuvimas su vietove per skonius, kvapus, garsus bei istorijas, rankovių pasiraitojimas ir prisilietimas prie kūrybos ar gamybos proceso.“
Rasti laiko ramybei
Panašia patirtimi parodos diskusijoje dalinsis ir kita Lėtojo turizmo asociacijos narė, studijos „jauku-ku“ įkūrėja architektė I.Benetė. Ji kalbės apie naują apgyvendinimo kategoriją – Bed and Bureau, kuriai reikia ne tik tylos, gražaus vaizdo už lango, netradicinės erdvės, bet ir patogių darbo sąlygų. Pandemija juk įvedė naują sąvoką – darbostogos.
I.Benetė teigia, kad Lietuva pilna gražiausių vietelių, gamtos prieglobsčių ir nuostabiai įdomių, svetingų žmonių. Kiekviena išvyka sukuria vis kitokią, autentišką patirtį, kurią ji perkelia į interneto svetainę.
Sukūrusi studiją, Ieva panoro ir kitus supažindinti su savo atradimais, tvaresniais gyvenimo principais, kviesti žmones pabūti gamtoje, suprasti ją ir tiesiog rasti laiko ramybei.
Tokia vieta tapo jos suprojektuotas ir pastatytas Paukščių namelis medyje.
„Tai – tikrai vieta, kurioje galima pabėgti, nes čia nėra jokių komunikacijų, tik tu ir medžių ošimas, – pasakoja ji. – Šiandienos žmonės stipriai priklausomi nuo technologijų, jiems gana sunku nuo jų atitrūkti. Yra buvę kuriozinių situacijų, kai prieš atvykdami į mano namelį, svečiai teravosi, ar pavyks pakrauti nešiojamąjį kompiuterį ir kiek laiko jis galės veikti. Kai pasiūliau jiems kompiuterį palikti namie ir pailsėti, jie tiesiog nesitvėrė džiaugsmu.“
Lėtasis turizmas – labai plati sąvoką, kurią kiekvienas gali suprasti ir prisitaikyti sau. Turizmo organizatorės teigia, kad tokioms kelionėms reikia pasiruošti ir nusiteikti, priimti neįprastą vietą atvirai, mėgautis procesu, o taip pat kelionei rinktis tvaresnes transporto priemones, bendrauti su vietiniais, ragauti to krašto maisto, pasimokyti vietinės kalbos ar dialekto, pabūti vienoje vietoje ilgiau.
