Spalio mėnesį priimti Liškiavos piliakalnio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 3658), Liškiavos dvarvietės (30286) ir Liškiavos pilies pietvakarinio bokšto liekanų (1751), esančių Dzūkijos nacionaliniame parke, tvarkybos ir pritaikymo lankymui darbai, su pertraukomis vykdyti nuo 2020 metų rudens. Liškiavos piliakalnis, vadinamas Liškiavos pilies kalnu, Raganos mūru, Perkūno šventinyčia – nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklas. Objektas saugomas moksliniam pažinimui bei viešajam pažinimui ir naudojimui. Vertingųjų savybių pobūdis archeologinis, istorinis, kraštovaizdžio.
Liškiavos pilies pietvakarinio bokšto liekanos – į kultūros vertybių registrą įrašytas regioninio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektas, kurio vertingųjų savybių pobūdis archeologinis ir architektūrinis. Liškiavos dvarvietė – valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, reikšmingumo lygmuo – nacionalinis. Objektas saugomas moksliniam pažinimui. Vertingųjų savybių pobūdis archeologinis, istorinis, kraštovaizdžio.
Senesnėje literatūroje XIX a. istorikai romantikai Liškiavos piliakalnį tapatino su Nemuno Naugarduku ir spėjo čia buvus Mindaugo sostinę, buvo spėlionių, kad pilis sunaikinta 1387 m. Pagal istoriografijoje vyraujančią tradiciją, manoma, kad Liškiavos piliakalnyje mūrinė pilis buvo pradėta statyti, greičiausiai, XV a. pradžioje, prieš Žalgirio mūšį, o po jo, beveik baigus pietvakarinį bokštą ir pradėjus mūryti šiaurės vakarų bokšto pamatus bei iškasus griovį gynybinės sienos pamatams tarp jų, statyba liko neužbaigta. Pastaruoju metu iškilo ir kita versija, kad Liškiavos mūrinė pilis galėjo būti pradėta statyti apie 1420 m., o jos statyba nutraukta po 1422 m. sudarytos Melno taikos, pagal kurią Užnemunė buvo pripažinta Lietuvai.
Kalvoje stovėjo bažnyčia ir dvaras
Liškiavos dvarvietės kalvoje XV a. II pusėje buvo pastatyta medinė bažnyčia, kuri nuo XVI a. pirmosios pusės iki XVII a. pirmosios pusės priklausė evangelikams reformatams, o XVII a. viduryje sudegė (manoma, kad padegta religinių kovų metu). Jos vietoje atstatyta antroji medinė bažnyčia gyvavo apie 100 metų ir XVIII a. pradžioje apleista sugriuvo.
XVII a. pradžioje kalvoje buvo pastatyti mediniai dvaro rūmai, priklausę Liškiavos valdytojui Mikalojui Franckevičiui – Radziminskiui, o nuo 1645 m. – jo sūnui Mykolui. Rūmai buvo sunaikinti gaisro apie XVII a. pabaigą. Dvaro ūkiniai pastatai stovėjo Nemuno žemesnėje terasoje, į šiaurės rytus nuo rūmų kalvos esančioje pakilumoje. XVII a. pabaigoje – XVIII a. pabaigoje Liškiavą valdė dominikonai, kurie XVIII a. pradžioje Liškiavės (Krūčiaus) kairiajame krante esančioje aukštumoje pastatė mūrinę bažnyčią ir vienuolyną.
Įgyvendinant projektą, tvarkybos darbų metu buvo atlikti želdinių tvarkymo darbai (kraštovaizdžio formavimo kirtimai), archeologiniai žvalgymai, įrengti ir atnaujinti pėsčiųjų takai, apžvalgos aikštelės, užvelėnuoti paviršinės erozijos židiniai, demontuoti susidėvėję statiniai ir įrenginiai. Atlikus kraštovaizdžio formavimo kirtimus, pagerėjo kultūros paveldo objektų apžvelgiamumas, išryškėjo vertingosios savybės. Atraktyvumo suteikia sutvarkytos ir pritaikytos lankymui Liškiavos pilies pietvakarinio bokšto liekanos.
Aikštelę puošia išskirtinio kirvio skulptūra
Aikštelėje tarp piliakalnio ir dvarvietės kalvų pastatyta iš metalo išlieta monumentali skulptoriaus Tomo Vosyliaus sukurta skulptūra – kirvis. Šiai skulptūrai sukurti pasitarnavo tikras archeologinis radinys – pentinis siauraašmenis V – VII a. kirvis, puoštas duobutėmis ir grioveliais. Tokio tipo kirviai paplitę Vidurio, Rytų ir Pietų Lietuvoje. Šis kirvis ypač retas ir išskirtinis radinys. Lietuvoje šiuo metu žinomi vos keli ornamentuoti tokio tipo kirviai. Manoma, kad šis ginklas priklausė išskirtinį statusą bendruomenėje turėjusiam vyrui, kuris buvo ne eilinis karys, o vadas ar net vietinis kunigaikštis.
Kirvis buvo surastas Pietų Lietuvoje XIX a. pradžioje, tačiau apie jo radimo vietą ir istoriją nėra išlikusių žinių. Jis buvo saugomas viename iš Lietuvos dvarų rinkinių, o 1856 m. Vilniuje grafui Eustachijui Tiškevičiui įsteigus Lietuvos senienų muziejų, tapo vienu pirmųjų muziejaus eksponatų. Tikėtina, kad šį kirvį grafas E. Tiškevičius įsigijo 1854 m., kai lankėsi Liškiavoje ir Merkinėje.
Artimiausias tokio tipo, tik neornamentuotas, kirvis buvo rastas visai netoli Liškiavos – Vilkiautinio pilkapyne. 1971 m. du ietigalius ir kirvį muziejui perdavė vietinis gyventojas Viktoras Šimkonis, paliudijęs, kad juos rado savo sodybos kieme.
Grindinio akmenyse – istoriniai akcentai
Aikštelėje prie skulptūros įrengta laužavietė, sutvarkyta infrastruktūra, grindinio akmenyse iškalti pagrindiniai vietovės raidos istoriniai akcentai bei simboliai: žmonės čia gyveno jau prieš 4 tūkstančius metų; pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Liškiava paminėta 1044 m.; XV a. Liškiavos dvarą valdė kunigaikštis Aleksandras; Liškiavą XVI a. LDK kunigaikštis Žygimantas Senasis padovanojo Slucko kunigaikštienei Anastazijai, XVI a. antroje pusėje dvarą valdė LDK kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis; 1694 m. Liškiavą jos valdytojas Vladislovas Jurgis Kosyla užrašė Seinų domininkonams, kurie ją valdė iki XVIII a. pabaigos (kai 1814 m. mirė paskutinis Liškiavos domininkonas tėvas Luščinskas, pasibaigė šio konvento gyvavimas Liškiavoje); po trečiojo Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo 1795 m. Liškiava kartu su visa Užnemune atiteko Prūsijos karalystei; 1920 m. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, Liškiava vėl atsidūrė ant valstybės ribos – Nemunu ėjo demarkacinė linija; 1944 – 1952 m. Liškiava priklausė Dainavos partizanų apygardai (Šarūno rinktinė). Ant grindinio akmens iškalti ir žodžiai iš Vinco Krėvės padavimo, pasakojančio apie mitologinį Liškiavos valdovą Raivedį.
Archeologiniai atradimai
Archeologinius tyrimus atlikęs archeologas Mindaugas Grikpėdis sakė, kad atradimai prasidėjo jau pirmomis kasinėjimų dienomis: „Dvarvietės kalvoje aptikome kultūrinį sluoksnį su brūkšniuotąja keramika. Iki šiol šioje kalvoje nebuvo aptikta nė vieno archeologinio radinio ankstyvesnio nei XIV a. Mūsų tyrimai atskleidė, jog pirminis kalvos apgyvendinimas preliminariai gali būti datuojamas I tūkst. pr. Kr., o pati kalva, kaip ir Pilies kalnas, gali būti vadinama piliakalniu.
Atskiro paminėjimo verta teritorija tarp Pilies ir Dvarvietės kalvų, kurių papėdėje po storu nuo šlaitų nuslinkusio smėlio sluoksniu aptikome puikiai išlikusį I tūkstantmečio po Kr. vidurio kultūrinį sluoksnį su gausiais radiniais – maistui vartotų gyvulių kaulais, sudužusių puodų šukėmis, o labiausiai nudžiugino aptikta molinė krosnis.
Tyrimų metu surinkome gausybę grunto mėginių, kuriuos tirsime laboratorijoje. Iš jų sužinosime, kokius javus augino ir kuo mito Liškiavos gyventojai priešistorėje. Nors lauko tyrimai jau baigti, mūsų dar laukia ilgas darbas sisteminant ir apibendrinant kasinėjimų metu sukauptus duomenis“.
