Tai buvo Sauliaus sumanymas, jis norėjo pažymėti Šimtmetį ypatingai – rinktis techniškai sudėtingą ir tikrai aukštą viršūnę Lietuvos valstybės atgavimo dienos proga, pasakojo K.Skrupskelis.
„Planavome lipti šiek tiek vėliau, vasario 15-ąją, bet oras buvo labai palankus, tai lipimą pradėjome vasario 13-ąją. Pats kopimas iki viršūnės truko apie 16 valandų, užlipę buvome pavargę, temo ir pradėjome leidimąsi, kuris teoriškai turėtų būti mažiau sudėtinga dalis už lipimą.
Leidimasis vyko sklandžiai iki vidurio maršruto, praėjom pačią sudėtingiausią vietą, kurios labiausiai ir bijojome tiek lipdami į viršų, tiek leisdamiesi. Apie antrą valandą nakties, aš pirmas buvau nusileidęs virvės atkarpą ir tuo metu, kai įrenginėjau stotį kitam nusileidimui, praėjus 3–4 sekundėms išgirdau Sauliaus klyksmą ir tiesiog Saulius pralėkė pro mane. Tada paskutinį kartą jį mačiau“, – virpančiu balsu kalbėjo Kęstutis.
Žiemą stabiliausia
Išgirdau Sauliaus klyksmą ir tiesiog Saulius pralėkė pro mane, – sakė Kęstutis.
Jis pripažino, kad tiek jam, tiek Sauliui tai buvo vienas sudėtingiausių kopimų jų gyvenime.
„Žiemą kopti į šitą viršūnę pasirinkta todėl, kad sąlygos žiemą yra pačios stabiliausios, nors yra šalta, temperatūra viršija -30 kopimo metu, bet pati uola ir ledas yra stabilus. Nebyra jokios uolos, akmenys, vanduo neteka. Sąlygos techniškai yra sudėtingos, bet stabilios ir lengviau prognozuojamos. Oras kopimo metu buvo tikrai geras. Viršūnėje mes pasimatavome temperatūrą, tai buvo daugiau nei 20 laipsnių šalčio“, – kalbėjo K.Skrupskelis.
Šis kalnas – 4,8 km aukščio, nelaimė įvyko būnant apie 4,5 km aukštyje. Tuo metu jie nebuvo susirišę. Bet kas galėjo nutikti, Kęstutis teigė negalįs pasakyti, nes tuo metu buvo apie 50 metrų vertikaliu atstumu nuo Sauliaus, buvo tamsu, todėl kas per tas kelias sekundes nutiko, jis nežino. „Teoriškai galėjo būti įsisegimo į saugos įtaisą klaida, galėjo atskristi iš viršaus akmuo, numušti besileidžiantį Saulių. Sunku pasakyti“, – nespėliojo Kęstutis.
„Sauliui nukritus likau kaboti maždaug 400 metrų aukštyje ant ledo sienos, realiai vertindamas savo galimybes, kad nebeturiu saugos ir turėsiu leistis be saugos virvių, pasirinkau sulaukti ryto, kai prašvis. Prašvitus maždaug 12–13 val. be saugos leidausi ledo siena iki žemės.
Paskutinius keliasdešimt metrų prakritau, to tiksliai neprisimenu, bet manau, kad prakritau, nes atsibudau jau sniege, dešine sulaužyta koja, kairėje buvo plėštinės žaizdos nuo alpinistinių kačių. Krūtinės ląsta pažeista, įtariau, kad smegenų sukrėtimas. Šiek tiek atsigavęs per artimiausias tris valandas nuropojau iki artimiausio esančio ant ledyno namelio, susileidau vaistų, ten pernakvojau ir kitą rytą išėjau ieškoti pagalbos“, – pasakojo K.Skrupskelis.
Kopė ir pernai
Nusileidimas iki pagalbos truko 26 valandas, nes judėjimas sulaužyta koja buvo apribotas, vyko lėtai. Namelis, anot Kęstučio, tai tik metalinis, panašus į statybininkų, vagonėlis be durų, kuris saugo nuo vėjo, bet ne nuo temperatūros pokyčio. Žmonių ten nebuvo, satelitinės ryšio priemonės veikė blogai, todėl ryšio palaikyti jis negalėjo.
Šią viršūnę kartu K.Skrupskelis ir S.Saikauskas pasiekė pirmą kartą, pernai kopė, bet dėl oro sąlygų jiems nepasisekė. Pažįstami jiedu buvo daugiau nei dešimt metų.
K.Skrupskelis sakė, kad Saulius turėjo du vaikus.
Rūpinamasi pargabenimu
Teoriškai galėjo būti įsisegimo į saugos įtaisą klaida, galėjo atskristi iš viršaus akmuo, numušti besileidžiantį Saulių, – nespėliojo Kęstutis.
Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentė Vilma Tūbutytė spaudos konferencijoje sakė, kad S.Saikausko kūnas buvo nugabentas jau į Biškeką ir pradėta derinti jo pargabenimo į Lietuvą klausimai. Kol kad reikia laiko organizaciniams dalykams, tačiau esą procesas nestringa.
Jos teigimu, Saulius buvo labai aktyvus Alpinizmo bendruomenės narys, dalyvavo visuose renginiuose, prisidėdavo organizuojant čempionatus, ruošė jaunąją kartą, aistrą alpinizmui perduodavo kitiems. „Jis buvo ir vienas pirmųjų mano instruktorių“, – sakė V.Tūbutytė.
Ar alpinistas žuvo krisdamas, kol kas ji teigė pasakyti negalinti – medikų išvadų kol kas nėra.
K.Skrupskelis pirmiausia padėkojo Alpinizmo asociacijai, kuri tarpininkavo tiek išgabenant jį patį, tiek ieškant Sauliaus kūno. Taip pat draudikams už pagalbą, Lietuvos garbės konsului Stasiui Vidugiriui, Kirgizijos Ekstremalių situacijų ministerijai.
V.Tūbutytė sakė, kad alpinistai norėjo pažymėti Šimtmetį ypatingai, kaip ir visų kitų sričių atstovai, ir iškelti tą dieną vėliavas įvairiose viršūnėse. „Tai buvo vienas iš sumanymų“, – teigė ji.
Nesušalti padėjo pasiruošimas
Paklaustas, kas gi jam padėjo nesušalti tą naktį kalnuose, kai laukė ryto, kad galėtų pradėti leistis žemyn, Kęstutis teigė, jog tai buvo pasirengimas tokioms sąlygoms, labai gera apranga ir avalynė. „Pasirinkimas kaboti ant olos dėl saugumo“, – sakė K.Skrupskelis.
Šie Kirgizijos kalnai prieš daugiau nei 40 metų jau nusinešė vieno lietuvių alpinisto gyvybę – 1971 metais kopdamas į šalia esančią Karūnos viršūnę žuvo Kastis Zubovas.
-
Kirgizijoje nuo uolos nukrito patyręs lietuvis alpinistas, gelbėtojams nepavyksta jo rasti
-
Gelbėtojai rado Kirgizijoje nuo uolos nukritusio lietuvio kūną, sužeistas jo draugas grįžta į Lietuvą
-
Kelios valandos prieš tragediją Kirgizijoje alpinistai išskleidė Lietuvos vėliavą Laisvosios Korėjos viršūnėje
Kaip skelbė 15min, penktadienio vakarą Kirgizijos žiniasklaidos priemonėse pasirodė informacija, kad Ala Arčos nacionaliniame parke nuo uolos nuslydo ir į tarpeklį nukrito užsienio turistas. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo lietuvis alpinistas, kopęs į Laisvosios Korėjos viršūnę su kolega.
Nelaimė įvyko leidžiantis nuo Laisvosios Korėjos. K.Skrupskelis susižalojo kojas, tačiau sugebėjo nusigauti iki artimiausios gyvenvietės, iš kur ir buvo išgabentas į Biškeko ligoninę, o vėliau grįžo į Vilnių.
S.Saikausko gelbėtojai ieškojo kelias paras ir tik sekmadienio popietę Lietuvos laiku buvo patvirtinta, kad rastas jo kūnas.
Kelios valandos prieš tragediją Kirgizijoje alpinistai išskleidė Lietuvos vėliavą Laisvosios Korėjos viršūnėje ir siuntė linkėjimus gimtinei, sveikindami ją su valstybės šimtmečiu.
