Keista, kad bene pati civilizuočiausia ir labiausiai ekonomiškai išsivysčiusi Afrikos valstybė yra tuo pat metu ir viena nesaugiausių. Prie to labai prisidėjo šalies istorijos vingrybės. Daug kas turbūt yra girdėję apie iki pat praeito amžiaus pabaigos šalyje vyravusį apartheido režimą, tai yra diskriminaciją rasiniu atžvilgiu. Baltieji tada turėjo šalyje visą valdžią, o kitų rasių teisės buvo labai stipriai apribotos. Ne baltųjų rasės žmonės negalėjo ne tik gyventi geruose rajonuose ir turėti gerai apmokamo darbo, bet ir negalėjo įgyti reikiamo išsilavinimo ir net užsitikrinti normalios sveikatos apsaugos. Be to, jie negalėjo lankytis vietose, kuriose lankosi baltieji, pavyzdžiui, restoranuose, parkuose, paplūdimiuose.
Natūralu, kad šiuolaikiniame pasaulyje taip ilgai tęstis negalėjo. Nebeatlaikiusi vidinio ir tarptautinio spaudimo, baltųjų valdžia buvo priversta vis labiau atleisti vadžias, kol galiausiai paskutiniame amžiaus dešimtmetyje apartheido režimas subyrėjo, ir visi šalies žmonės tapo lygūs.
Bet tai – tik teoriškai. Praktiškai diskriminacijos švytuoklė nušvytavo į kitą pusę. Buvo išrinkta nauja – juodaodžių – valdžia, ir dabar diskriminuojamaisiais pasijuto baltieji. Iš baimės dėl savo saugumo daug baltaodžių paliko šalį. Išvyko daug gerų specialistų, tokių kaip gydytojai, inžinieriai, mokslininkai, pilotai ir kiti. Juodaodžiai negalėjo jų pakeisti, nes neturėjo reikiamo išsilavinimo. Dauguma jų apskritai buvo bemoksliai, tad šalis susidūrė su dideliais sunkumais, ir jos ekonomika pradėjo ristis žemyn.
Visgi dėl bendrų pastangų ir dėka dar likusių protingų žmonių šalies dardėjimą žemyn pavyko bent jau sustabdyti. Tačiau tokios problemos, kaip milžiniškas korupcijos lygis, turtinė diferenciacija ar nusikalstamumo lygis, niekur nedingo. Kalbant apie nusikalstamumą, manau, kad dėl to kalčiausia yra turtinė nelygybė. Turtinga yra tik labai maža šalies gyventojų dalis, o didžioji dauguma gyventojų yra skurdžiai. Ir ne bet kokie, o labai pikti skurdžiai, tą pyktį išreiškiantys nusikalstama forma. Dar viena priežastis yra vis dar likusi neapykanta už anuos laikus.
Leidžiantis Johanesburgo oro uoste kiek nerimavau, nes įsivaizdavau, kad vos nusileidus pateksime į getus, kur stovės ginkluoti kareiviai ir šūviais baidys mus apiplėšti norinčius piktadarius. Nebuvo taip. Johanesburgo oro uostas yra labai modernus ir saugus, o jo aplinka yra daugiau mažiau panaši į visuose pasaulio oro uostuose esančią.
Gaila, bet to paties negaliu pasakyti apie patį miestą. Jis yra gana pavojingas, ypač baltaodžiui, kuris yra didesnis taikinys, nes labiau išsiskiria iš minios ir yra potencialiai turtingesnis. O jei turistas, tai dar ir žioplas lengvas grobis. Turistinis pasivaikščiojimas miesto centre yra bloga mintis. Čia apskritai rekomenduojama nelipti iš automobilio, neatsidaryti langų ir būti ypač budriems prie šviesoforų.
Vairuotojas perspėjo, kad eitume prieky jo – kad jis galėtų mus matyti. Mačiau, kaip jis vietomis nervingai dairėsi aplink.
Tiesos dėlei, vykti į miesto centrą nelabai yra dėl ko. Kaip ir visame Johanesburge, nieko jame per daug įdomesnio nėra. Dauguma šalies svečių miestą apskritai pelnytai ignoruoja ir mauna tiesiai į Keiptauną. Tačiau, jei jau atvykome, tai ir išnaudokime tą laiką. Nusisamdėme vairuotoją, kuris mus vežiojo po centrinį miestą ir poroje, jo manymu, saugesnių vietų leido išlipti, pafotografuoti ir trumpam pamankštinti kojas. Tiesa, prieš tai perspėjęs, kad eitume prieky jo, kad jis galėtų mus matyti. Mačiau, kaip jis vietomis nervingai dairėsi aplink. Mes buvom klusnūs keleiviai, nes visai nesinorėjo eksperimentuoti ir daryti nesąmonių.
Nesakau, kad visas miestas nesaugus. Yra ir saugių vietų, tokių kaip uždara Nelsono Mandelos aikštė. Joje gali paspoksoti, pavalgyti, pasėdėti, o po to jau sėsti į taksi ir važiuoti, kur reikia. Pėsčiomis neiti.
Mes gyvenome viename iš saugesnių miesto kvartalų, kur apsitvėrę tvoromis nuosavuose namuose gyvena baltieji, ir jautėmės labai saugiai. Po rajoną nevaikščiojome, nes nebuvo ten pernelyg kur eiti. Nevaikščiosi gi gatve pirmyn atgal, o lįsti į viešesnes vietas ar judresnes gatves jau nepatariama. Mūsų buto nuomotoja pati vežiojo mus apsipirkti, kad nevaikščiotume pėsčiomis ir neprisidirbtume.
Mano pažįstamas, anksčiau gyvenęs Johanesburge, vėliau persikėlęs į Keiptauną, pasakojo, kad Johanesburge jam teko „laimė“ net tris kartus būti pagrobtam ginkluotų užpuolikų. Dukart iš jų jis buvo pagrobtas kartu su automobiliu. Paskutinį kartą, sakė, jis keturių vyrų apsuptyje buvo vežiojamas galinėje savo automobilio sėdynėje, kol galiausiai buvo paleistas. Vienas, be automobilio. Automobilis buvo rastas vėliau, įristas kažkur į griovį.
Žinoma, negaliu duoti kepurės pridergti, kad ši istorija teisinga, bet negali ir atmesti, kad taip nebuvo. Aš būčiau linkęs labiau galvoti, kad jis galbūt vėlėsi, kur jam nereikėjo, dėl to ir pateko į tokią situaciją.
Viešasis miesto transportas, ypač miesto autobusai bei traukinių tinklas „Metrorail“ laikomi nesaugiais. Nesinaudokite jais. Saugesniais laikomi „Gauteng“ traukiniai. Jie jungia Johanesburgą su šalies sostine Pretorija ir su Johanesburgo oro uostu. Galima naudotis jais, tačiau problema ta, kad jie atvyksta į miesto traukinių stotį, kurios rajonas laikomas ypač pavojingu. Pati stotis lyg ir saugi, tačiau iš jos gi vis tiek teks išeiti.
Stoties rajono nesaugumas nėra įsibaiminusių keliautojų išgalvotas mitas. Mus į traukinį vežęs taksistas įspėjo, kad tik išlipę iš automobilio, nesidairydami kuo greičiau pasiektume stoties pastatą, kuriame prisistatytume prie uniformuoto apsaugos darbuotojo ir paprašytume mus nuvesti tiesiai prie reikiamo traukinio. Bet – būtinai uniformuoto, pakartojo. Nesikreipkit į žmones be uniformų. Taip ir padarėme. Mus stotyje globoti apsiėmęs pareigūnas liepė eiti paskui jį per daug nežioplinėjant į šalis.
Kuo greičiau turėjome pasiekti stoties pastatą, o jame – prisistatyti prie uniformuoto apsaugos darbuotojo ir paprašyti mus nuvesti tiesiai prie reikiamo traukinio.
Statistika rodo, kad Johanesburgas po truputį tvarkosi. Per paskutinius dešimt metų žmogžudysčių skaičius, tenkantis 100 tūkst. gyventojų mieste, sumažėjo daugiau nei pusantro karto ir yra gerokai mažesnis nei kitame didmiestyje – Keiptaune. Tai yra labai keista, nes Johanesburgas ir taip vizualiai atrodo nesaugus, tad didelis nusikalstamumas net nestebina. Tačiau Keiptaunas... Miestas, kuris sulaukia daugybės turistų, yra gražus, judrus, žalias, gyvas ir traukiantis lyg narkotikas. Kas jam blogai? Kodėl jis toks nesaugus?
Atsakymą į šį klausimą pateiksiu kitoje dalyje, kurioje nusikelsime į Keiptauną ir apžvelgsime jo saugumo situaciją ir mūsų patirtį jame.
