Jis pelnytai vadinamas bonsų – mažųjų dekoratyvinių medelių – meistru, pasaulinio lygio bonsų instruktoriumi. Dalyvaudamas įvairiose tarptautinėse parodose jis savo darbais Lietuvos vardą garsina visame pasaulyje.
Lietuvio kraityje – platininis apdovanojimas, ne vienas medalis, aukščiausio lygio įvertinimai ir diplomai. Be to, Kęstutis rengia aukščiausio lygio bonsų parodas, Japonijos menų ir kultūros festivalius.
Neseniai Kęstutis išleido savo knygą „Ryto rasos sodas. Japoniška kultūra, dzeno sodai, arbatos ceremonija ir tradicijos, bonsų estetika ir menas“ (leidykla „Aukso pieva“). Knygoje pristatoma japoniška kultūra, supažindinama su sausaisiais dzeno sodais, arbatos ceremonija ir tradicijomis, bonsų estetika bei menu.
Remdamasis asmenine patirtimi, autorius dalijasi savo atradimais, pasakoja apie Japonijos sodų kultūrą ir filosofiją, kurią pritaikė kurdamas savo Ryto rasos sodą Lietuvoje, į kurį atvykę žavisi ten dvelkiančia ramybe.
– Nuo ko prasidėjo jūsų kelionė į bonsų pasaulį?
– Kaip ir viskas šiame gyvenime, dažnai aplinkybės susidėlioja taip, tarsi nepaisytų mūsų norų. Mano gyvenimas nuo mažumės susiklostė taip, kad patyriau nemažai sunkių išbandymų. Tai sustiprino mane. Patekau į karą Afganistane, kelis kartus tai vos nesibaigė mirtimi. Tada Dievas man pasiuntė medelį, kaip vėliau sužinojau, vadinamą bonsu.
Šie miniatiūriniai kūriniai pavergė mano sielą ir širdį. Galima sakyti, jie padovanojo man antrąjį – nuostabesnį gyvenimą. Tik kurdamas juos jaučiausi gerai, saugiai. Galėjau atkurti daugelio sužalotų medžių pirmykštį grožį, sudaryti jiems palankias sąlygas vešėti.
Šie medeliai tarsi atsidėkodami kalbėdavosi su manimi, džiugino daugybės šalių žmones. Kai laimėdavau kokį nors prizą, mes tarsi kartu džiaugdavomės. Taip likimas lėmė mano susitikimą su šiuo pasaulio stebuklu – bonsais. Šiame gyvenime mes nekopiame į olimpą, o einame mums skirtu keliu. Taip įveikiau pirmą savo užduotį – sukurti bonsą.
– Kas paskatino susidomėti japoniškais sodais ir bonsais?
– Gerai neatsimenu, iš kur kilo mintis kurti japoniškus sodus. Matyt, tai buvo mažytė nuotrauka su rytietiško sodo vaizdu. Nors dabar prisiminęs tą nuotrauką tarsi nieko ypatingo nepastebiu. Tačiau tada jausmas buvo nepaaiškinamas. Nuotrauka sukėlė minčių audrą. Tuomet supratau, kad tik sukūręs tokį sodą atrasiu dvasios ramybę.
Tai buvo mažytė nuotrauka su rytietiško sodo vaizdu. Nors dabar prisiminęs tą nuotrauką tarsi nieko ypatingo nepastebiu. Tačiau tada jausmas buvo nepaaiškinamas. Nuotrauka sukėlė minčių audrą.
Taip ir gimė Ryto rasos sodas – viską dariau spontaniškai, stebėdamas gamtą, net neturėdamas tam reikalingų žinių. Jaučiu erdvę ir galiu kurti tokius stebuklus.
Beveik visi mano kurti sodai įvertinti apdovanojimais, esu laimėjęs daug konkursų ir tuo didžiuojuosi.
– Kokius lietuviškus medžius naudojate kurdamas?
– Kuriant bonsus tinka beveik visi mūsų miškų ar sodų augalai. Iš bet kokio sužaloto medžio galima padaryti šedevrą. Tik tam reikia žinių, valios ir didelės meilės gamtai. Labiausiai mėgstu kurti skroblų (Carpinus betulus, Carpinus coreana), pušų (Pinus silvestris, Pinus mugo), japoninių klevų (Acer palmatum) bonsus.
– Šis pomėgis jus nuvedė į Japoniją. Kas sužavėjo, o gal nustebino pirmąkart nuvykus į šią šalį?
– Atvykus šalis pasitiko dideliu uraganu, per televiziją rodė net uraganinio vėjo nuplėštas namų sienas. Daugelis juokavo, kad Kęstutį atnešė uraganas.
Japonijoje viskas žavėjo. Negi galėjo būti kitaip? Juk tai buvo mano gyvenimo svajonė, net negalėjau numanyti, kad ten pateksiu. Kai myli, nepastebi trūkumų, tiesiog juos paverti privalumais.
Aišku, labiausiai žavėjo sodai, nes juos nepaprastai branginu, bonsų technika suformuotų medžių gausa. Dar ir dabar nesuprantu, kiek reikia pastangų ir laiko tokiems medžiams prižiūrėti.
Tai sunkiai suvokiama, būnant tarp dangoraižių, kur nėra laisvo žemės lopinėlio. Jie sugeba upėje supilti salą ir ten įrengti sodą. Šioje šalyje vyrauja ideali tvarka, švara, pagarba žmogui ir gamtai.
– Ką galėtumėte papasakoti apie Tokijo sodus, jų priežiūrą ir tam skiriamas lėšas?
– Lankantis Hamarikyu parke neapleido smalsumas, kokia vis dėlto šio grožio kaina? Niekaip negalėjau suvokti, kiek reikia žmonių šiam grožiui prižiūrėti. Juk čia auga daugiau nei 6 000 medžių.
Jie sugeba upėje supilti salą ir ten įrengti sodą. Šioje šalyje vyrauja ideali tvarka, švara, pagarba žmogui ir gamtai.
Bent iš dalies į šį klausimą galima atsakyti pažvelgus į Tokijo parkų asociacijos metinį biudžetą. Šios organizacijos vienas tikslų ir yra savivaldybės žinioje esančių parkų priežiūra bei miesto apželdinimas.
Be kitų objektų, asociacija prižiūri 9 istorinius sodus ir 55 parkus Tokijuje. Joje nuolat dirba 700 darbuotojų, o metinis biudžetas siekia apie 350 mln. litų (101,4 mln eurų).
Beje, Tokijo metinis apželdinimo fondas yra apie 65 mln. litų (18,8 mln. eurų). Daug tai ar mažai, palieku spręsti jums.
Tačiau be valstybės finansavimo, beveik kiekvienas parkas turi savo rėmėjų, kurie prisideda, kad šie nuostabūs parkai būtų puoselėjami ir neišnyktų. Džiugu, kad padeda privačios kompanijos. Gal todėl šioje šalyje tokios aukštos technologijos, o pagyvenę žmonės gali oriai gyventi.
– Gal galėtumėte palyginti situaciją Lietuvoje?
– Deja, Lietuvoje viskas yra kitaip. Seni medžiai iškertami, sodinami jauni. Tuo metu, kai medis gali išsiskleisti visu savo grožiu ir parodyti savo amžių, jis nukertamas ir pasodindamas naujas. Mūsų miestų parkuose medžių priežiūra siaubinga, tai mane nepaprastai žeidžia.
Japonijoje gamta puoselėjama ne žodžiais, o darbais. Pasviręs senas medis ten brangenybė, jį vienaip ar kitaip parems, kad augtų saugiai ir išryškėtų jo amžius. Žinoma, jį formuojant stengiamasi pabrėžti amžių, charakterį, kad atrodytų kaip garbingas senolis, o ne kaip nukaršęs senis.
Visur rodoma pagarba – pagyvenusiam žmogui, senam medžiui, ne taip kaip pas mus. Lietuvoje būsi reikalingas tik kol galėsi duoti naudos. Vėliau visi tave pamirš. Mūsų požiūris į visuomenę mažai kuo skiriasi nuo požiūrio į gamtą bei kitas vertybes.
– Lankėtės Kioto imperatoriškuose soduose, kur patekti galima tik su specialiu leidimu. Kuo ypatinga ši vieta?
– 2007 metų gegužės 26–27 dienomis Lietuvoje su oficialiu vizitu lankėsi Japonijos imperatorius Akihito ir imperatorienė Michiko. Su kitais garbingais svečiais aš buvau pakviestas į prezidentūrą iškilmingų pietų. Man teko didelė garbė sėdėti prie vieno stalo su vyriausiuoju imperatoriaus rūmų ceremonijos vadovu Akio Hajašiu.
Su juo daug diskutavome apie Japonijos kultūrą, tradicijas Lietuvoje. Tuomet ir buvau pakviestas apsilankyti Kioto imperatoriškuosiuose rūmuose. Iš pradžių pamaniau, kad tai neįmanoma, tačiau jau po dvejų metų vaikščiojau po imperatoriaus Akihito rūmų sodus, apžiūrėjau didžiulę jo bonsų kolekciją.
Vėliau buvau pakviestas apsilankyti ir imperatoriaus viloje Kiote. Tai vienas įspūdingiausių mano matytų sodų. Dar ir dabar dažnai jį prisimenu. Malonu prisiminti ir susitikimą bei nepaprastai malonų pokalbį su Cukubos universiteto profesoriumi dr. Saito Hidetošiu.
Tai buvo išties įspūdinga ir be galo įdomi pažintis, nes profesorius daug metų tyrinėjo sodus ir dalyvavo rekonstruojant imperatoriškąją vilą Kacura Rikyu. Jis papasakojo, kaip vyko vilos rekonstrukcija, patarė, į ką vertėtų atkreipti dėmesį vaikščiojant po ją.
Profesorius padovanojo savo išleistą knygą, kompaktinį diską apie imperatoriškąją vilą, darbo brėžinių, kaip įrengti stogus ir kitas konstrukcijas. Susitikimas buvo suplanuotas valandai, o mes bendravome daugiau kaip tris.
– Ką jums davė japonų kultūra, tradicijos ir gyvenimo būdas?
– Pirmiausia atradau dvasinę ramybę, Lietuvai pristačiau Japonijos kultūrą, tradicijas. Organizuodamas renginius daug žmonių supažindinau su šios tolimos šalies kultūra: bonsais, japoniškais sodais, japoniniais karpiais (nišikigoi). Sutikau šimtus žmonių iš daugelio pasaulio šalių, su kuriais užmezgiau draugiškus ryšius, pamačiau pasaulį ir pristačiau Lietuvą kaip šalį, besidominčią bonsais, suisekiais, japoniškais sodais ir kt.
Parodžiau pasauliui, kad ir tokia maža šalis kaip Lietuva gali puoselėti ir mylėti gamtą, kurti stebuklus. Atstovauju mūsų šaliai daugelyje tarptautinių organizacijų, rengiu aukščiausio lygio bonsų ir suisekių parodas bei japonų kultūros festivalius.
Praėjusiais metais rengtas Europos bonsų ir suisekių kongresas bei Japonijos IV menų festivalis pripažintas geriausiu tokio pobūdžio renginiu Europoje. Šiais metais organizuoju Pasaulinę bonsų parodą ir Japonijos V menų festivalį savo gimtajame mieste Alytuje.
Jame ketina dalyvauti daugelio pasaulio šalių atstovai. Taip pat šiais metais minime Japonijos ir Lietuvos diplomatinių santykių 25 metų sukaktį.
– Kaip kilo mintis parašyti knygą „Ryto rasos sodas“?
– Pati idėja kilo seniai. Grįžęs iš Japonijos bandžiau ieškoti, kas galėtų padėti tai padaryti, bet susidūriau su finansiniais sunkumais. Tad šią idėją kuriam laikui „užmiršau“. Tačiau kaupiau informaciją, rašiau pastebėjimus, potyrius.
2015 metais leidykla „Aukso pieva“ pasiūlė išleisti tokio pobūdžio knygą ir aš sutikau. Turėjau sukaupęs daug informacijos, bet ją reikėjo gražiai pateikti, suredaguoti. Leidykloje dirba nuostabi profesionalų komanda ir mes ėmėmės darbo. Laiko turėjome nedaug, o medžiagos nemažai. Šiandien knyga išspausdinta ir jau pristatyta Vilniaus knygų mugėje. Tikiuosi, viskas pavyko gerai ir tai įvertins skaitytojai.
– Ką patartumėte norintiesiems užsiauginti sodą mažoje erdvėje?
– Tai man mieliausia sritis. Japoniški sodai idealiai tinka mažoms erdvėms. Jei turite nedaug vietos ir nežinote, ką su ja daryti, puikiausias sprendimas bus japoniško stiliaus sodas.
Kiemo sodas yra ne tik svarbi namo dalis, bet ir atlieka simbolinę funkciją: visiems reikia tokios vietos, kur galėtų pabūti vieni, pasikalbėti su savimi.
Kiemo sodas yra vidinė šventovė tiesiogine ir simboline prasme, jis leidžia pasitraukti, žengti žingsnį į vidinę erdvę. Jis gali būti visiškai mažas, kad būtų galima atsigauti akimirksniu. Noras sukurti kuo mažesnį sodą tarsi atspindi kuo asmeniškesnio ir neprieinamesnio privataus pasaulio siekį.
– Ko palinkėtumėte savo skaitytojams?
– Tikiuosi, kad knygoje „Ryto rasos sodas“ skaitytojai ras daug gerų patarimų, į ką vertėtų atkreipti dėmesį kuriant sodus, o tuos, kurie jau turi sodą, paskatins pažvelgti į jį kitaip.
