Žodis „istiklal“ reiškia nepriklausomybę. Gatvė, sakyčiau, tikrai atitinka savo pavadinimą: joje labai jaučiama laisvės dvasia. Jaunatviškas šurmulys, klegesys, juokas, gatvės muzikantai, gausybė kavinių, barų, klubų, restoranų, ištaigingesnių ir kuklesnių parduotuvių ir konditerijų – gyvenimas virte verda iki pat paryčių. Pro atlapas nesuskaičiuojamų užkandinių duris matyti, kaip gardžiuojamasi skaniausiu kebabu, užsigeriant Efeso alumi, kaip terasose rūkomas kaljanas ar gurkšnojama kvapni obuolių arbata. (Kadangi mūsų „Elite“ viešbutis visai netoli, vėliau čionai ateisime kas vakarą – ir visąlaik matysime plaukiančią žmonių jūrą, sudarančią įspūdį, kad Stambulas apskritai nemiega).
Čia nesama takoskyros tarp dienos ir nakties, kiekvienas, čia besilankantis, suranda sau tinkamiausią metą: rytais – mėgėjai pasigardžiuoti aromatinga kava ką tik duris atvėrusioje saldumynų parduotuvėlėje-kavinukėje, dieną – turistai, trokštantys pasivažinėti po Istiklalį riedančiu senoviniu tramvajumi, vakare – futbolo fanatai, triukšmingai švenčiantys savo mylimos komandos pergalę... Dievaži, taip ir šauna į galvą neužmirštama E.Hemingway frazė apie „šventę, kuri visada su tavimi“, tik ją norisi pritaikyti ne Paryžiui, o Stambului...
Beje, jeigu jau užsiminiau apie tramvajų, tai čia jis – istorinis, nieko bendra neturintis su įprastiniu transportu. Retro stiliaus vagonėlis, pagamintas iš medžio ir papuoštas metaliniais elementais; tokius matome praėjusiojo amžiaus pradžios filmuose. Gidas pasakoja, jog jis ne taip seniai atkurtas pagal senovinius brėžinius. Tai – vienintelis transportas čia, juk Istiklalis – pėsčiųjų gatvė. Pūkščia lėtai, oriai, kaip ir pridera senoliui, garsiniu signalu perspėdamas pasitraukti nuo bėgių gatve bežioplinėjančius turistus. Beje, turistai ir sudaro pagrindinę jo keleivių dalį.
Ypač mėgsta tramvajuką paaugliai: važinėjasi, įsikabinę į visas įmanomas įsikabinti vagonėlio detales, lipte aplipę jo šonus. Tokia jų pramoga, iš šalies žiūrint, mums pasirodė pavojinga, juk neišsilaikius, galima patekti po tramvajaus bėgiais, tačiau čia, atrodo, dėl to niekas nesuka galvos: nei tingiai tvarką prižiūrintys policininkai, nei pats tramvajaus mašinistas.
Istiklalį visais laikais garbino poetai ir romanų kūrėjai, įdomiausios medžiagos apie jį yra pateikę istorikai, kraštotyrininkai, metraštininkai. Yra tekę skaityti vieno rusų baltagvardiečio prisiminimus, kaip, gelbėdamasis nuo kruvino bolševikų teroro, jis atsidūrė Stambule. Pasak šių prisiminimų autoriaus, po Spalio revoliucijos ir pilietinio karo pabėgėlių iš Rusijos šiame mieste būta tiek daug, kad Istiklalyje laisvai galėdavai susišnekėti rusiškai. Netekę savo turto, rusų aristokratai versdavosi kaip kuris išmanė – buvę Vrangelio armijos karininkai Istiklalio turguje pardavinėdavo mėsą ir žuvį, o freilinos prekiaudavo gėlėmis ir degtukais.
O apskritai visais laikais ši gatvė garsėjo kaip turtingųjų ir garsiųjų namai bei jų pramogų centras. Mat netoliese buvo įsikūręs visame pasaulyje plačiai žinomas „Pera Palace“ viešbutis, specialiai pastatytas legendinio „Rytų ekspreso“ keleiviams. Prisimenate Agathos Christie „Žmogžudystę Rytų eksprese“? Tai va, šio kūrinio autorė, keliaudama garsiuoju traukiniu, apsistodavo būtent „Pera Palace“. Kaip ir aktorės Sarah Bernard ir Vera Cholodnaja, politikas Kemalis Atatiurkas ir šnipė Mata Hari, rašytojas Ernestas Hemingway, pasaulinio garso dainininkas Aleksandras Vertinskis ir didelė gausybė kitų įžymybių. Veikia šis viešbutis iki mūsų dienų, visus žavėdamas angliška elegancija ir prabanga.
O dar Istiklalyje tebegyvuoja seniausias miesto kino teatras, kuriame iki šiol demonstruojami nebyliojo kino šedevrai. Aišku, pasižiūrėti šio meno renkasi daugiausia gurmanai arba apskritai išskirtiniai žiūrovai, tad pinigų į kasą suplaukia nedaug. O juk būta laikų, kai pasižiūrėti čia demonstruojamų senovinio kino juostų rinkdavosi ilgiausios eilės puošniai apsirengusių vyrų ir moterų. Prastai atrodantys į kino teatrą net įleidžiami nebūdavo budrių tvarkos sergėtojų. Ypač gausiai liaudis plūsdavo į paskutinįjį kino seansą.
Žinoma, būtų buvę įdomu aplankyti šį paritetą, bet iš anksto suplanuota dienotvarkė paliko šį norą realizuoti kitą kartą. Artinosi dar vienos Stambulo įžymybės – klubo „360 Istanbul East“ užsakyto aplankymo laikas, ir nesinorėjo prarasti dar vienos galimybės pasigrožėti miestu iš paukščio skrydžio.
Vakarėlis aukštybėse
Įsirengti pramogų įstaigas dideliu atstumu nuo žemės dabar madinga viso pasaulio miestuose, juo labiau kad dangoraižiai dygsta vienas po kito. Stambulas – ne išimtis, juo labiau kad čia yra tikrai ką apžvelgti nuo aukštų pastatų pastogėse įrengtų terasų ir apžvalgos aikštelių.
Klubas „Istanbul 360 East” įsikūręs viename iš elegantiškiausių Istiklalio gatvės namų viršutiniame aukšte. Vos porą šimtų metrų į kairę nuo puošnių Galatasarajaus licėjaus vartų ir statinys „Misir Apartment“ iškyla visu savo gražumu. Apie atvirą jo terasą – viso pasaulio fotografų džiaugsmą – jau buvome daug girdėję, tad vos pakilę liftu į aukštybes, puolame ne už stalo įsitaisyti, o atsivėrusia miesto panorama gėrėtis.
Oho, Bosforo įlankos vanduo iš čia – glotnus tarsi stiklas. Sunku net įsivaizduoti, kad jame karaliauja dvi srovės: apatinė neša vandenis į Juodąją jūrą, viršutinė – į Marmuro. O laivų laivelių, mečečių minaretų, raudonų stogų mozaikos dovanojama romantika! Iš terasos apylinkės atsiveria visu 360 laipsnių: matyt, tai ir pagimdė klubo pavadinimą.
Prieš dešimtmetį „Istanbul 360 East” buvo pripažintas geriausiu miesto restoranu, taigi visomis išgalėmis stengiasi šį titulą pateisinti. Jis garsėja Viduržemio jūros virtuve ir meistriškai pagamintais kokteiliais, tačiau turbūt ne tai svarbiausia. Lemiamą įtaką neabejotinai daro dislokacijos vieta: žavusis Istiklalis ir iš aukštybių atsiveriantis vaizdas...
Naktinių žiburių jūra sutviskęs miestas kitą vakarą atsivėrė ir iš kito aukšto Stambulo pastato – viešbučio „Pera Marmara“ restorano apžvalgos aikštelės. Tik ši įstaiga, palyginus su „360 Istanbul East” pasirodė ramesnė, nesijautė tokio šurmulio, kaip pirmajame klube. Kiekvienas šiame puikiame mieste atranda tai, kas jo širdžiai artimiausia. Pasak mus lydėjusio gido, visokiausio tipo pasilinksminimo įstaigų Stambule tiek daug, kad juos vargu ar kas ryžtųsi suskaičiuoti, juolab kad dalies jų gyvavimo trukmė – maždaug vieneri metai. Vienas užsidaro, vietoj jo, žiūrėk, jau atsidaręs kitas, nauju pavadinimu. Retam klubui yra pavykę išlikti dešimtmečius...
Klubuose skambanti muzika – pati įvairiausia, atlikėjai savo solinius koncertus paprastai pradeda vėlai, o šokti imama dar vėliau... Įdomu tai, kad į kažkuriuos klubus vyrukai be merginų neįleidžiami (nors užsieniečių tai paprastai neliečia), brangiuose klubuose nustatytas atitinkamas aprangos kodas. Į populiariausias užeigas staliuką vakarui būtina užsisakyti iš anksto, ypač poilsio ir švenčių dienomis. Tačiau dienomis jie veikia kaip paprasčiausi restoranai, ir nepageidaujantys naktinio šurmulio jų aplinka gali gėrėtis tyloje.
Iš klubų paprastai išeidavome apie ketvirtą ryto. Ilgiau nei vienas iš jų ir nedirba – netrukus naujos dienos pradžią paskelbs iš minaretų suskambėsiantis mulos kvietimas maldai. Traukdami namo Istiklalio gatve, stebėdavome, kaip pamažu į pėsčiųjų bulvarą ima plūsti paskutinieji pasilinksminimo užeigų lankytojai. Pavargę, prisišokę, linksmi ir nerūpestingi. Ištuštėjusioje gatvėje netrukus pasirodys pirmieji kiemsargiai...
