Kelionė – ir į tolimą praeitį
Paminėjau dolerius. Iš tikrųjų į Turkijos kurortus galima kuo ramiausiai skristi neturint tos šalies pinigų. Atvykus irgi nereikia lakstyti ieškant keityklų. Be lirų galima išsiversti per visą kelionę. Turkų restoranai, prekeiviai ir vairuotojai, dauguma muziejininkų priima ir dolerius, ir eurus. Kainynuose daug kur kainos nurodytos dviem ar trimis valiutomis.
Tai būdinga poilsio srityse. Viduržemio pakrančių vietiniai taip mėgsta užsienio kupiūras, kad daug kur mokant liromis atsieina brangiau nei eurais ar doleriais.
Man juos ten smagiausia leisti kelionėms. Turkija – milžiniškas aukštumų muziejus po atviru dangumi. Didžiąją dalį peizažo dengia kalnai.
Kad ir kur būtumėte, keliai į visas puses šakojasi taip, kad galiausiai nuveda prie būtojo laiko tarp Antikos ir Osmanų laikų, bei to laiko išvis neskaičiuojančių gamtos šedevrų: ledinių viršūnių, urvų, žalių kanjonų, krioklių, skardžių.
Todėl reikėtų įtempti daug valios pastangų, kad prisiverstum abejingai drybsoti paplūdimyje ištisą dieną, žinodamas, jog yra tokių miestų ir dramatiškų natūralių darinių, kurių dar neteko aplankyti.
Čia svarbus klausimas – kaip? Atsakymas lenkia labiau į savarankiškas keliones. Pagrindinė priežastis – ne mažesnės išlaidos (tai tik viena iš priežasčių). Svarbiausia, daugiau patogumo.
Kaip įprasta, turizmo agentūros pasirūpina keliautojų paėmimu ir privežimu iki pat viešbučio. Regis, šis gestas turėtų būti privalumas, tačiau būtent tai atima daug laiko ir nuvargina. Mažiausiai valanda ar dvi atiduodama klientų surinkimui ir išlaipinimui prie jų poilsio bazių.
Savarankiškai makaluotis po Turkiją saugu ir patogu. Susisiekimas išplėtotas puikiai. Autobusai tarp kurortų ir didesnių miestų kursuoja dažnai ir beveik nenukrypsta nuo grafiko.
Kitas kelionės jaukumą drumsčiantis dalykas – tai nuolatinis gido spaudimas apžiūrinėti objektus kone lekiant. Mūsų kompanija visiškai nepasigailėjo, kad su vaikais į miestus, esančius už 20, 80 ar 120 kilometrų, vykdavome patys. Mėgavomės visiška laiko ir erdvės laisve.
Apskritai savarankiškai makaluotis po Turkiją saugu ir patogu. Susisiekimas išplėtotas puikiai. Autobusai tarp kurortų ir didesnių miestų kursuoja dažnai ir beveik nenukrypsta nuo grafiko. Štai per Konaklį į Alaniją dolmušai iki vėlumos važinėja kas 15 minučių, o priešinga – Antalijos kryptimi – maždaug kas pusvalandį. Stotelė yra beveik prie kiekvieno viešbučio, toli klaidžioti neprireikia.
Kaip kontrastą prisiminiau nuotykius Sardinijoje: nurodyti tvarkaraščiai internete visiškai nesutapo su stoties vadybininkų pateikta informacija, o pastaroji neatitiko vietinių gyventojų įžvalgų. Galiausiai joks autobusas nė pagal jokią versiją visiškai nepasirodė ir po porą valandų trukusio blaškymosi teko į sostinę Kaljarį iš istorinio miestelio grįžti autostopu.
Tokios situacijos Turkijoje neįsivaizduoju. Pirmiausia – viešbučių ar stočių darbuotojais pasikliauti galima, jie nenusišneka. Be to, liksite užtikrinti, kad reikiamoje stotelėje atsiradę laiku, laiku ir nuvyksite ten, kur planavote. Tik iš anksto vertėtų atsidėti laiko rezervų, nes kartais dėl keleivių grūsties kokį autobusą gali tekti praleisti.
Viešojo transporto priemonės patogios – veikia oro kondicionieriai, švaru. Per ilgesnių atstumų keliones vairuotojo asistentas, tarsi stiuardas, kiekvienam keliautojui papurškia kvapniojo dezinfekcinio skysčio rankoms, pilsto vandenį, pasiūlo įsigyti arbatos ar kavos. Tokia buvo mano kelionė iš Alanijos į Antaliją.
Kelionės viešuoju transportu Turkijoje nėra brangios. 20–30 km įveikti atsieina apie 1 eurą, pusšimtį kilometrų – maždaug 5 eurus, daugiau kaip 100 km – 8 eurus.
Įdomu, ar galima sau leisti susapnuoti, kad kada nors šitaip vyksime, tarkime, iš sostinės Vilniaus į Aukštaitijos kurortinį bei istorinį miestelį Labanorą?
Pernai vasarą, rekordiškai karštą Lietuvoje dieną, kračiausi kledare, kurį buvo apėmusi krizė: žmonės alpėjo nuo karščio, nes ventiliatoriaus nebuvo, o glitūs apdulkėję langai neatsidarė, po vidų buvo pasklidusi benzino smarvė.
Be to, kelionės viešuoju transportu Turkijoje nėra brangios. 20–30 km įveikti atsieina apie 1 eurą, pusšimtį kilometrų – maždaug 5 eurus, daugiau kaip 100 km – 8 eurus. O jei rūpi išlaikyti racionalumą visa kur, tai keliauti išnuomotu automobiliu neverta, nes degalai Turkijoje – dar brangesnis nei Lietuvoje.
