Vidiniai keliai
Savarankiškai įveikti kelių šimtų kilometrų atstumus Turkijoje – irgi patogu, tik vis dėlto kai šalia nėra nei mažų, nei didelių zirzlių. Pati labiausiai vertinu ir esu įpratusi prie improvizuotų išvykų.
Kelionė su vaikais per vietinius organizatorius – tinkamesnė, kai reikia įveikti ilgą kelią ir užvaldęs žūtbūtinis tikslas per numatytą laiką aprėpti daugiau, nei įmanoma. Štai gyvenate prie Alanijos ar Antalijos ir užsimojote per vieną dieną suvažinėti į Pamukalę ir atgal, Likijos Mirą ir Kekovą, Koniją, o gal tik iš viso dvi dienas skirti kelionei į Kapadokiją, Ankarą ar Bursą.
Antra, kai bus lankomos vietovės, į kurias eismas ribojamas arba retas, pavyzdžiui, kokie nors stalaktitų urvai aukštai kalnuose. Kelionių agentūros savo atidirbtuose maršrutuose optimaliai paskirsčiusios laiką – keliautojams blaškytis neleidžia ir juos drausmina.
Iš esmės tam ir dirba gidai. Pasakoti nėra svarbiausias jų darbas ar stiprioji jo dalis. Nebent pasitaikytų gidas su smarkiu charakteriu.
Štai į Sapadere kanjoną mus lydėjo moteris, kurios šeima kilusi iš Sirijos. Į autobusą susodinusi visus keliautojus, dviem kalbomis – angliškai ir vokiškai – kirto karingą kalbą, kuri tiktų feminisčių konferencijoje arba mitinge. „Bet aš čia tokia maištininkė beveik vienintelė šioje šalyje“, – pusiau juokais pabaigė gidė.
Susirūpinusi moterų padėtimi Turkijoje ji Vakarų turistams nori perduoti svarbią žinią: gilioje provincijoje dailiosios lyties atstovės vis dar negauna išsilavinimo, verčiamos tekėti ir gimdyti nepilnametės, išprievartautos užtraukia giminei gėdą ir vejamos iš namų, o vaikai pastūmėjami dirbti laukuose dažniau, nei lankyti mokyklą.
Tačiau pastaruoju metu mokslas ir kaimuose – jau nebe baubas, o nuo šiurkščių prietarų ir agresyvių papročių žmonės pamažu susivaldo. Vietos tam įstatymuose nebėra, gresia bausmės, bet mąstyme vis dėlto likę.
Rytų Turkijos miestelyje, labai kaimietiškoje – įvairiomis prasmėmis – šalies dalyje, užaugusi gidė dėkinga savo tėvui ir vyrui. Mat jie pagal vietos rodiklius – netipiški: leido jai, moteriai, mokytis, ką nori, ir dirbti, kur nori. Tai – iš jautraus diasporos kino atpažįstamos turkų pasaulio, pasidalijusio į tiesmuką tradiciją ir savęs paieškas, detalės.
O kai apie jas grėsmingai kalba vietinė moteris, skatina pasvarstyti, kuris kelias senai kultūrai teisingesnis – ar tas ortodoksinis, su drausme ir giliu nuolankumu Alachui ir kitam dievui – vyrui, ar Atatiurko pradėtas tiesti provakarietiškas, kuriame pamatinės vertybės pasimeta, taip pat gresia pasiklysti ir identitetui.
Galbūt yra vidurio kelias? Vienas lukumų pardavėjas Antalijoje sakė tikintis, kad griežtasis prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas atsakymą žino. O aš, viso labo svetimšalė turistė, tai dar mėginsiu išsiaiškinti per kitas viešnages. Nes Turkija man niekada nebus ta šalis, į kurią grįšiu paskutinį kartą. Tik pastarąjį.
