Kai norisi slidinėti ir pietinėje saloje yra sniego (birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais) jie traukia į Kvystauną, Vanaką ir kitus garsius kurortus, garsėjančius visame pasaulyje kaip galingos adrenalino pompos. Bet ne mažiau smagių pramogų galima rasti ir važiuojant į Šiaurę vakarine salos pakrante.
Pirmoji dėmesio verta stotelė – Foxo ir Franzo Josefo ledynai. Pirmasis tokį pavadinimą gavo ne dėl lapių (salose jų nėra). Šiam objektui savo pavardę 1872 metais davė ne pats kukliausias politikas pasaulyje – tuometis Naujosios Zelandijos premjeras Williamas Foxas, mėgęs šiose apylinkėse jodinėti ir vaikščioti.
 |
| L.Dapkus/Oro temperatūra + 20 laipsnių |
Franzas Josephas buvo Austrijos imperatorius, o ledyną jo garbei pervadino austras keliautojas Julius Haastas. Iki šių krikštynų maoriai tas gražias vietas vadino Verkiančios Kalno Mergelės Ašaromis – Ka Roimata o Hine Hukatere. Kuris skamba geriau – spręsti jums, bet kai rinksitės, kurį iš jų lankyti, paklausykite mano patarimo ir eikite į Foxą.
Pusdienis ant ledo
Panašių ledynų yra Patagonijoje, Aliaskoje, kitose vietose, tačiau šioje garbingoje kompanijoje Foxas išsiskiria viena unikalia savybe – niekur kitur ledas tiek nepriartėja prie subtropikų miško. O yra taip: eini vienmarškinis, trumpomis rankovėmis, saulė kepina. Aplink – didžiuliai paparčiai, lianos ir kiti Juros periodo parko atributai. Ir staiga pamatai baltais akmenimis užverstą slėnį, o jo gilumoje – melsvai pilkai baltą sieną.
Ar gali visa tai žinodamas atsisakyti pagundos užsukti į vietą, kur savo godas galėjo puikiausiai godoti Golemas, saugojęs žiedą, kol jo nepavogė Bilbas Beginsas?
F.Josepho ledynas lankomas kiek seniau, yra garsesnis, ten daugiau žmonių. Foxas visko turi mažiau, išskyrus ledo kiekį. Šiuo metu ledynas yra pasiekęs traukimosi ciklą, todėl baltoji siena keliauja iš slėnio kalnų link. Po dešimt ar daugiau metrų per metus. Tai nėra globalinio atšilimo reikalas – tiesiog ledas ten tai plečiasi, tai traukiasi. Matyt, pagal panašius, tik daug dažnesnius, ciklus kaip ir pasauliniai ledynmečiai.
Jeigu keliausite ta pakrante, investuokite į gidų paslaugas – šiuo atveju galima rinktis iš kelių firmų, bet garsiausia ir seniausia yra „Fox Guiding“. Už maždaug 200 Lt žmogui jus nuveš iki pat ledyno ir praves ten, kur „laukiniai“ turistai nepatenka: už užtvaros, ant ledyno. Gausite visą reikiamą įrangą, porciją žinių apie tai, kur atsidūrėte ir galimybę iš arti pažvelgti į properšas „žudikes“.
Galite ir nemokėti: ateisite iki ledyno patys ir liksite už barjero fotografuoti ledo iš gero puskilometrio. Dėl didelio nuošliaužų pavojaus tvarka ten griežta. Po kelių turistų žūties už savavališką ėjimą į uždraustą zoną gresia rimtos baudos.
Yra kelios programos. Ta, kuri trunka keturias valandas, vadinasi „Fox Trot“. Jeigu kivių doleriai spaudžia kišenes, galite sėsti į sraigtasparnį – nereikės maknoti per akmenų krūvas, pristatys tiesiai ant ledyno keteros.
Požeminiai Golumo labirintai
Kažkur šiose vietose, kiek labiau į Šiaurę darbuosis filmo „Hobitas“ kūrybinė grupė iš Holivudo. Nufilmavę „Žiedų valdovo“ trilogiją, jie planuoja grįžti į Naująją Zelandiją sukurti juostos apie tai, nuo ko viskas prasidėjo. Skaitę R.R.Tolkieno knygą ar bent matę filmą prisimins Golumą – tokį priklausomybe nuo svetimos bižuterijos sergantį padarą, kuris filmo pabaigoje vienam pagrindinių herojų nukanda pirštą ir prasmenga su žiedu lavos ežere.
Ar gali visa tai žinodamas atsisakyti pagundos užsukti į vietą, kur savo godas galėjo puikiausiai godoti Golemas, saugojęs žiedą, kol jo nepavogė Bilbas Beginsas? O būtent – požeminius labirintus su katedrų salėmis, ežerais, upėmis, stalagmitais ir stalaktitais. Vietą, į kurią nepateksi ir iš kurios neišeisi be patyrusio vedlio. Mūsų atveju – drovios ir naivokos, bet požemius kaip savo kišenę pažįstančios mergiotės Sally.
 |
| L.Dapkus/Stalaktitų kekės |
Ji dirba šeimos kompanijoje „Underworld Adventures“ įsikūrusios Čarlstono kaimelyje, netoli Vestporto. Ši vieta garsi dviem dalykais. Pirmas – kadaise čia buvo didžiausios šalies aukso kasyklos (geltonas metalas seniai iškastas ir išvežtas). Antras – jo apylinkėse buvo nufilmuotas TV serialas „Dingęs pasaulis“. Dinozaurai, narsūs atradėjai, kelionės laiku ir panašiai.
Tuo, kad vieta tinkama kelionėms laiku, įsitikini vos sumokėjęs po 200 litų žmogui už 4 valandų pramogą ir sėdęs į autobusiuką, kurį vairuoja Sally mama. Kaip jau įprasta šioje kelionėje – turas tik mums, dviem lietuviams. Po 10 minučių atvykstame į keistoką vietelę. Visai kaip rusiškame filme – geležinkelio stotį dviem, neskaitant gidės ir garvežio mašinistės.
Štiš, avytės baltosios
Toliau – gražiau. Poną Haruki Murakami ištiktų kūrybinis katarsis. Nešienautoje pievoje romiai voliojasi ir bliauna baltos avys, paniekinamai apeidamos spygliuotos tvoros likučius ir išsirikiuodamos tiesiai ant „siauruko“ bėgių. Sally išvaro dyzelinį garvežiuką iš angaro, nuveja avis, leidžiamės į kelionę.
Jausmas – dviprasmiškas. Žaislinis traukinys veža per džiungles, properšose švysteli vandens plotai. „Tai Nilo upė, – dalykiškai paaiškina Sally. – Nesugalvojo žmonės kito pavadinimo tai panaudojo egiptietišką“. Atvykstame į dar keistesnę stotį. Avių nebėra. Bet yra medinė platforma, kažkoks medinis kioskas. Ir takas į džiungles.
Juo reikia kopti geras 20 minučių. Vėlgi rinkomės paprasčiausią pramogą, o ne „raftingą“ požeminiais urvais, nes būtų reikėję temptis traktorių padangų kameras. Įėjimas į urvus apsaugotas metalinėmis grotomis ir didele spyna. Kad žiopliai įėję nepaklystų – tokių atvejų yra buvę. Šiaip landų į požemį yra ir daugiau, bet šis – lengviausiai pasiekiamas.
Lėkit, musės, pas mane
Šalmų žibintai įjungti. Mes traukiame paskui Sally, klausomės istorijų apie štai šiuos akmeninius varveklius, kurie užauga po milimetrą per ilgus metus ir antai tuos šuns pėdsakus, paliktus kažkokio ūkininko brisiaus prieš 50 metų.
Paskui kone šliaužiame, sukamės šonu, vėl einame tiesiai – ir taip kokį pusantro kilometro, į 40 metrų gylį. Slenkant kalno viduriais vis knieti piktai sušnypšti kaip Golumui „My precious!“. Lyg atspėjusi ketinimus Sally vietoj to pasiūlo padainuoti – atsieit įvertinti puikią požeminės salės akustiką.
Daug užkaborių, vingių ir kitų įdomių vietų, bet smagiausia tada, kai mūsų paprašo išjungti šalmo prožektorius ir pažiūrėti į viršų. Ten švyti ištisi žvaigždynai. Išėjome į lauką jau sutemus? Nieko panašaus. Tai žiba vabzdžių lervos, prisitvirtinusios ant skliautų ir šitaip į savo tinklus viliojančios mašalus. Uždegus šviesą ir pažvelgus iš arčiau tie padarai visai neatrodo romantiškai – nebent esate užkietėjęs gamtininkas.
Po klajonių tamsoje grįžus į „stotį“ dar tenka palaukti traukinio. Jis apsukamas mitriu manevru ant šalutinės bėgių atkarpos. Parbildame atgal, kur mus pasitinka po visos dienos atrajojimo aptingusių avių pulkas.
 |
| L.Dapkus/Kivių siaurukas |
