Žinote, kokia mintis ne vienam lankytojui šauna vos tik įžengus į Senulių kaimo turizmo sodybą? Tikra Šveicarija – su stačiais šlaitais, fotografijų vertais peizažais, ramybe ir tų šlaitų apačioje tyvuliuojančiu ežeru.
„Sodyba stovi Anykščių rajone, tačiau Keršio ežeras, esantis šalia jos, priklauso jau Molėtų rajonui. Stovim ant kranto – Anykščiai, įbridom – jau Molėtai. Jei priklausytų jis Anykščiams, būtų giliausias rajono ežeras – gylis siekia 42 metrus. Žvelgiant į jį, tokį siaurą ir nediduką – vos 10 hektarų, taip neatrodo ar ne?“, – retoriškai paklausė G.Senulis.
Pasak jo, žuvies tame ežere galima prigaudyti įvairios – plaukioja net seliava. Pasiteiravus, koks atstumas nuo lovos, pastatytos poilsiautojams skirtuose penkiuose keturviečiuose namukuose, iki vandens, jis tik šyptelėjo: ridenantis nuo 40-ties metrų aukščio kalnelio ežerą pasieksi labai greitai.
„Kai Anykščiai kūrė Kalitos kalną – kalnų slidinėjimo centrą, buvo atvažiavę atstovai ir čia. Jiems vieta labai patiko, nes mūsų kalnas buvo aukštesnis už Kalitos, yra ir ežeras, iš kurio gali patrankos paimti vandens. Turėjau ir aš minčių kažką panašaus čia įrengti, bet kad Lietuva jau virsta Turkija“, – nusijuokė pašnekovas.
Pats Kaune verslaujantis Gintaras šią vietą atrado dar 2002 metais, tačiau pirmuosius lankytojus įsileido tik 2007-aisiais, atšokęs savo ir vilnietės Virginijos vestuves.
Sodyba laisvų vietų nebeturi iki rugsėjo, vasarą kasdien joje vyravo ir tebevyrauja šimtaprocentinis užimtumas.
„Kai atradau šią vietą, jokio įspūdžio man ji nepadarė – per dilgėles ežero net nemačiau. Bet kai užlipau į palėpę ir pamačiau tą šveicarišką vaizdą... Viską, ką uždirbdavau savo pagrindiniame versle, investuodavau čia. Ir dabar tai tęsiasi. Truputį išprotėję žmonės kaimo turizmu užsiima. Įkūrėme sodybą be jokios Europos Sąjungos paramos.
Kai parašiau projektą, suskaičiavo sąmatą – reiks 650 tūkst. litų. Būtų kompensavę tik 350 tūkst. litų, tad nusprendžiau atsisakyti tokios paramos. Ėmiausi darbų pats, nebuvau suvaržytas naudoti tik Europos Sąjungoje pagamintas medžiagas, – naudojau amerikietiškas, tad visa sodyba man atsiėjo tuos 350 tūkst. litų. Ir nereikia dabar jokių ataskaitų niekam duoti, skolingas esu tik bankui“, – apie pradžių pradžią, aprodydamas teritoriją, papasakojo pašnekovas.
Paklaustas, ar ir pats su žmona gyvena sodyboje, Gintaras patikino čia apsistojantis, kai prisireikia: „Anykštėnai vis tiek mus laiko „atajūnais“.
Visada užimta
Sodybos teritorija, kurią sezono metu šeimininkams padeda prižiūrėti vos vienas ūkvedys ir viena pagalbininkė virtuvėje, užima 20 hektarų žemės.
Sodyba, kaip tikina šeimininkas, yra universali: gali priimti ir pobūvį rengiančią kompaniją, ir ramaus poilsio išsiilgusią šeimyną. Darbo dienomis dažniausiai teritorijoje karaliauja ramybės gerbėjai, savaitgaliais – švenčių organizatoriai ir dalyviai. Jų sodyboje telpa apie 50-60, nakvynės vietų numatyta 40. Tiesa, pastaruoju metu buvo atšaukta nemažai renginių, tad pasyvus poilsis įsivyravo ir savaitgaliais.
Sodyba laisvų vietų nebeturi iki rugsėjo, vasarą kasdien joje vyravo ir tebevyrauja šimtaprocentinis užimtumas. Šiuo metu užsisakyti namelį galima tik kokią rugsėjo darbo dieną. O štai žiemos metu klientai dingsta – sodyba, kaip juokauja Gintaras, virsta šeimininkų meditacijos oaze.
„Šis sezonas išsiskiria tuo, kad labai daug dirbame, bet 30 proc. pinigų mažiau uždirbame. Kodėl? Atšaukė renginius, ypač gegužę ir birželį. Bijo žmonės. Tai – vienas pagrindinių pajamų šaltinių, nes pobūvio metu ne tik išnuomojama visa sodyba, bet ir tiekiamas maistas, teikiamos papildomos dekoro paslaugos“, – paaiškino Gintaras.
Šis sezonas išsiskiria tuo, kad labai daug dirbame, bet 30 proc. pinigų mažiau uždirbame.
Iki šiol apie 20 proc. sodybos klientų sudarė užsieniečiai – latviai, rusai, baltarusiai, lenkai, tačiau šiemet sodyba sulaukė vos vienos užsieniečių poilsiautojų poros – vokiečių. Dominuoja lietuviai klientai. Daugiausiai atvyksta iš pamario krašto. Pašnekovas pastebėjo tendenciją: jei aukštaičiai traukia prie jūros, tai pajūrio žmonės važiuoja į Aukštaitiją – prie ežerų.
„Labai pajutome tą laikotarpį, kai buvo uždrausta išvykti lietuviams į užsienį. Šiemet mane prisiminė visi. Esu susivedęs klientų numerius: toks ir toks, tais ar anais metais buvo apsistojęs sodyboje. Tai šią vasarą sulaukiau skambučių ir iš tokių poilsiautojų, kurie pastarąjį kartą „Svajonių dvare“ lankėsi prieš šešerius ar ketverius metus. Dėl karantino žmonės skambindami ieškojo „blato“ nakvynei“, – prajuokino Gintaras.
Dažniausiai sodyboje apsistoja nuolatiniai, šeimininkams jau pažįstami klientai. Lankosi ir tokios šeimos, kurių bent vienas narys mėgsta žvejoti.
„Vyrauja sodyboje pasyvus poilsis, tačiau galima nuvykti papramogauti į Anykščius. Iki jų – 28 km“, – teigė vienai Kauno santechnikos įmonei vadovaujantis Gintaras.
Trečdalis pajamų – iš duonos pardavimų
Vis dėlto, ši sodyba nėra tik ramus poilsis gražios gamtos apsuptyje, čia vyrauja ir išskirtinė maisto kultūra: tikroje senovinėje molinėje krosnyje-duonkepyje kepama natūralaus raugo duona, pyragai, mėsos vyniotiniai ar ant kopūsto lapų išdėlioti bulviniai blynai. Galima joje net žuvį išrūkyti. Naminės duonos rūšių čia – net penkios! O vieną jų, sveikuolišką be cukraus, itin pamėgęs ir TV ekranuose šmėžuojantis įžymusis gydytojas Alvydas Unikauskas.
„Ši krosnis – namų širdis, šeimos maitintoja, atliekanti net 5 funkcijas. Įrengė meistrai ją už 20 tūkst. litų. Sudėtos senovinės carinės plytos, atkeliavusios iš išardytų Šančių kareivinių. Buvo meistrams ta krosnis tikras iššūkis. Baigę darbus sakė, kad daugiau taip, tokios ir už tiek nestatys. Žmonai nesakiau, kiek ji atsiėjo, – nusijuokė. – Virginija maišo tešlą, aš – kepu. Kepame duoną dukart per savaitę. Vienas kepimas – 400 kg duonos. Vienu metu į krosnį šaunama 16 kepalų. Kepama apie 1,5 valandos, o iš viso pats kepimo procesas trunka 12 valandų per parą.“
Duonos pardavimai, pasak Gintaro, generuoja net trečdalį šeimos metinių pajamų.
„Jei karantinas sustabdė daugelį verslų, duona mus maitino tiesiogine ir perkeltine prasme“, – šyptelėjo sodybos šeimininkas.
Kepame duoną dukart per savaitę. Vienas kepimas – 400 kg duonos.
Paklaustas, iš kur atkeliavo receptas, Gintaras papasakojo, kad juo pasidalijo viena kaimynė sentikė. Raugas iš kepalo į kepalą keliauja jau kokį 13 metų. Tiesa, pati receptūra laikui bėgant pakito.
„Prireikė trejų metų, kol išmokome duoną kepti taip, kad galėtume ją parduoti. Pasitikrinome Kaziuko mugėje – iškart neliko. Net tuometė šalies prezidentė buvo su ja nusifotografavusi. Bandėme ir šakočius kepti. Pirmus tris šuniui teko sušerti“, – nusijuokė Gintaras.
Miltus duonai pašnekovas visuomet perka iš Pranciškaus Jakubausko malūno Kaune. Įsigyti Senulių duonos galima įvairiuose ūkininkų turgeliuose. Kilogramas jos atsieina apie 4 eurus.
Gamina maistą kazane
Charizmatiškas sodybos šeimininkas teikia ir „Vyriškos Virtuvės“ paslaugas, kurių metų lankytojai susipažįsta su patiekalais, gaminamais vadinamajame kazane.
„Ši projektą sukūrėme su draugu kaimynu. Iš pradžių, gamindami patiekalus, nusišnekėdavome feisbuke, vėliau sukūrėme savo „Youtube“ kanalą. Jame esame patalpinę 100 vaizdo įrašų-receptų. Turime 900 sekėjų, – nusijuokė Gintaras. – Banketus aptarnauja mano žmona, o jei kokia įmonė ką švenčia, „Vyriška Virtuvė“ jau gamina kazane plovą. Galime paruošti bet ką. Neseniai pas mus vestuves šventė pora, ilgą laiką gyvenusi Prancūzijoje. Užsimanė jie sodybą paversti prancūzišku kaimu, pasiteiravo, ar įgyvendinsim prancūzišką virtuvę. Teko paskaityti knygų. Negaliu pavadinimų tik ištarti, ką gaminome.“
Rūsyje jis laiko ir savo paties pagaminto kelių rūšių vyno iš įvairiausių sodybos teritorijoje augančių uogų – agrastų, vynuogių, slyvų, vyšnių, serbentų. Nuolat brandinama apie 600 litrų vyno. Paragauti Gintaro kūrybos gėrimų galima tik rengiamų degustacijų metu.
„Daugelis sako, kad lietuviškas vynas dvelkia pabuvusiomis kojinėmis. Taip nutinka tuomet, kai pavėluoji nupilti mirusias mieles, – paaiškino Gintaras. – Vyndarystė man, kaip ir kulinarija, – didžiausias hobis. Kartą gruzinai svečiavosi. Jų juk vynais nenustebinsi. Paklausė, iš kokių vynuogių gaminu vyną. Paaiškinau, kad lietuviškų. Paprašė parodyti, tai nuvedžiau prie serbentų krūmo. Ilgai juokėsi. Perklausė, ar baltas mano vynas ir iš tų lietuviškų vynuogių, atsakiau, kad šiaurietiškų – nuvedžiau prie agrastų krūmų. Mūsų lietuviškos vynuogės cukraus nesukaupia“.
Seniausiam Gintaro pagamintam vynui – šešeri, tačiau, kaip teigia jis, vaisinius vynus rekomenduojama suvartoti per ketverius metus. Kartais, pasak pašnekovo, pavyksta pagaminti ir šampano.
Duris atvers akcijos metu
Rugsėjo 4-6 dienomis aplankyti (iš anksto sutartu laiku) Gintaro sodybą, įsikūrusią svajingame gamtos kampelyje geomorfologiniame draustinyje, apsuptą giliojo Keršio ežero bei įžuvinto tvenkinio, ir paragauti jo šeimos krosnyje kepamos natūralaus raugo duonos galės ir bet kuris norintis.
Būtent tą savaitgalį Lietuvos sodybos, ūkiai, muziejai, dvarai, bendruomenių centrai ir kiti įdomūs objektai atvers savo duris lankytojams bei siūlys ypatingas paslaugas ir pramogas. Akcijos „Atviros dienos kaime“ tikslas – populiarinti kaime teikiamas paslaugas, užaugintus bei pagamintus produktus.
Akcijos dalyviai kvies miestiečius praleisti savaitgalį užmiestyje ir susipažinti su gyvenimo jame įdomybėmis.
Šiais metais akcijoje dalyvauja net 81 įvairių paslaugų teikėjas, tad tai ne tik unikali proga susipažinti su kaimo gyvenimu, bet ir savo akimis išvysti, kaip gimsta produktai, kurie patenka ant mūsų stalų. Juk ne kiekvienas turime galimybę prisiliesti prie tikro lietuviško kaimo, savo rankomis išsikepti duonos ar įsigyti sveikų, tėviške kvepiančių produktų tiesiai iš ūkininkų.
Akcijos dalyviai pasiūlys išmėginti žygius miškuose ar upėmis, pasivaikščiojimą 2 km basakojų taku, lobių paiešką, pirties malonumus, pažintį su Amerikos indėnais ar Baltų kultūra, apsilankymą apžvalgos bokšte, dvaruose, muziejuose ar išskirtiniame namelyje medyje...
Amatininkai pamokys įvairių rankdarbių – nuo verpimo iki keramikos, ūkininkai supažindins su savo augintiniais. Lankytojai galės pabendrauti ir įsiamžinti su poniais, mažiausiais Europoje veisliniais galvijais, o augalininkystės ūkiuose galėsite mėgautis levandų aromatu, pasigrožėti dekoratyviniais medžiais ar įsigyti rudeninio derliaus.
Visą informaciją, sodybų ir ūkių kontaktus, jų akcijos pasiūlymus galima rasti šiuo adresu: https://www.atostogoskaime.lt/atviros-dienos-kaime.
Žurnalistų turą po kaimo sodybas organizavo Lietuvos kaimo turizmo asociacija. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
