Į Stebeikių kaimą kauniečiai Jakovlevai atsikraustė prieš 22-ejus metus. Iki tol gyveno bute Kauno priemiestyje.
„Pasirodė per maža vietos, tai ir nusprendėme išsikelti į kaimą. Ši sodyba buvo pirmoji, kurią apžiūrėjome. Atvažiavome, prilipo ir viskas. Gal žmogus supranta, kad tai – jo vieta.
Ūkininkai labai norėjo aparti aplinkui, bet neleidom. Niekas dabar šalia nieko nesėja, nepurškia. Atsikraustėm čia, nes norėjome savo kiemo, sodo, daržo, kad vaikai augtų gamtoje. Atvažiavome su dviem dukromis, o paskui pabiro dar dvi“, – kaip atsidūrė Kaišiadorių rajone, istoriją ėmė pasakoti 11 hektarų žemės sklypo šeimininkė Dalia.
Nors iki tol ji buvo auginusi tik šunį, su pirma diena vienkiemyje atsirado karvių, kiaulių bei vištų. Tačiau bėgant laikui Jakovlevai suvokė, kad tų kiaulių, tapusių augintinėmis, papjauti ir suvalgyti nesugebės, karvės – per didelis gyvūnas, taip ūkis pamažėle virto „Gyvu kalnu“ – dekoratyvinių gyvūnų sodyba.
Prasidėjo Jakovlevų kelionės po muges bei parodas, į šios poros namus vis dažniau edukacijoms užsukdavo šeimos bei moksleivių grupės.
„Pirmiausiai ūkyje atsirado ponių šeimyna. Keturios mergaitės auga namuose – kaip be ponio? Pastebėjome, kad prie jų vis sustodavo pravažiuojančiųjų mašinos. Vieni atvažiuoja paglostyti, pamaitinti. Tuomet turizmo informacijos centro atstovė sako: „Čia juk verslas“. Taip prieš šešerius metus jo ir ėmėmės.
Kam mums to reikėjo – vilioti miestiečius į kaimą? Čia kaip tame posakyje, turėk hobį kaip darbą – būsi laimingas. Pažiūrėkite, kokie laimingi ir besilankys čia žmonės“, – šyptelėjo pašnekovė, prisipažinusi, kad mėsą vis dėlto valgo, bet geriau rinktųsi tortą.
Paklausta, kuo užsiėmė iki tol, Dalia patikino buvusi tiesiog mama, o štai vyras Dimitrijus – avalynės meistras. Sodyboje, kurioje gyvena keli šimtai įvairiausių pavidalų gyvių, jie pluša patys vieni – nesamdo nė vieno žmogaus.
Tiesa, ekskursijas grupėms padeda vesti jauniausioji dukra, kuriai – 18-ika. Įdomu tai, kad visų šeimos narių vardai prasideda ta pačia raide: Dalia, Dimitrijus, Diana, Džestina, Daina bei Deimantė.
Ūkio žvaigždė – kalakutas
Mums besišnekučiuojant, išdidžiai iškėlęs purpurinę galvą pasisveikinti priėjo tikrasis sodybos šeimininkas – amerikietiškas bronzinis kalakutas Ramūnas, kurio tėvai – brangūs ir prabangūs atvykėliai iš Leipcigo parodos.
„Vis kas nors pajuokauja – tai jau čia Padėkos dienai kokiai. Na, ne, žinokit. Gyvens, kol gyvens Ramūnas. Jei nenutukinsim... Dabar 15 kg sveria. Turėjom vieną patelę, kuri sulaukė dešimties metų, tai tiek maždaug ir gyvena“, – patikino Dalia.
Dėl asmenukės su manimi Ramūnas nebuvo itin patenkintas – suko objektyvo pusėn savo plunksnuotą uodegą, tačiau noriai sukiojosi tarp krykštaujančių vaikų.
„Žvaigždei – 1,5 metų, kol kas – gerietis, ramus vaikšto, žiūrėsim, ar pasireikš kalakutiškas charakteris“, – pastvėrusi savo ūkio žvaigždę į rankas, šyptelėjo Dalia.
Tuo metu fotografą ima sekioti žąsinas Paulius – prasidėti su juo neverta, jei kas nepatiks, ims ir pademonstruos, koks tvirtas jo snapas.
Užsukame ir į zuikyną. Kaip atskleidė sodybos šeimininkė, beveik visi čia gyvenantys triušiai – priglaustukai. Tik du yra įsigyti.
„Patelės – ant žemės, patinėliai – uždaryti narveliuose. Bet, būna, palieki kokią šeimyną, durys atsidaro ir randu patinėlį ant žemės. Tai dabar turime vaikų. Su leliukais iš viso jų – 15“, – suskaičiavo Dalia.
Jos vyro meilė nuo vaikystės – balandžiai. Kokių tik jų sodyboje nerasite. Vieni tarsi pasidabinę karakuliniais kailiais, kiti – su šukuosenomis. Iš viso jų sodyboje – gal 100.
„Nekišk Ievai pirštų – kanda, – vieną mergaitę perspėjo Dalia. – Augo zuikė Ieva bute, užaugo didelė: pjauti ar kur padėti? Tai padėjom. Čia. Tik negaliu su kitais suleisti – kanda. Taip viena pikta Ieva ir sėdi. Šalia – du broliukai jūrų kiauliukai“.
Viskas čia atranda savo vietą
Sodyboje viskas randa savo vietą, net ir tie daiktai, kurie buvo išmesti kitų kaip nereikalingi. Štai kiemą puošiantys spalvoti „vazonai“ – tai miške surinktos automobilių padangos. Visos gyvūnų nameliams panaudotos durys, kaip patikina Dalia, išluptos iš įvairių butų.
„Dabar paskambino kažkas ir klausia: „Turiu duris, gal reikia?“ Gerai, reikia, kur nors padėsim. Taip visi kampai prikišti visko. Stengiamės panaudoti tai, kas kitam nereikalinga“, – šyptelėjo pašnekovė.
Prie mūsų prisijungė keturkojis Tobis, tikrų tikriausias sodybos apsaugininkas. Kur tik Dalia eina, jis, gimęs šioje sodyboje, seka.
„Ten – zuikis Pūkis, kurį į žąsiną išsikeičiau. Vienai moteriai tiesiog reikėjo žąsino, įvykdėm mainus“, – pristatė Dalia, bakstelėjusi pirštu į pulką vištinių žąsų, kurios laikomos paveldu Lietuvoje, taip, kaip žemaitukai.
Į mano ironijos kupiną klausimą „kokiai moteriai gali prireikti žąsino, juk jų tiek daug aplinkoje“, pašnekovė atsakė: „Tai, kuri žąsų turi. Kartais manęs klausia, ar asiliukų turime. Atsakau, kad kartais atvažiuoja. Įdomių pastebėjimų išgirsti iš lankytojų. Kai kurie vaikai mano, kad pieną ožkos duoda per kanopas, ar kad ėriukas yra karakulis, kita moteris klausė, kada gimdys žąsis“.
Prasideda ožkų „žvejyba“. Mažiesiems lankytojams išdalinamos medžių šakelės. Užėję į gardą, visi jas nuleidžia žemyn, tai yra sumerkia „meškeres į vandenį“. Greit prisistato mekenančių gyvių būrys – 9 ožkos mamos, 2 ožiai ir 7 vaikai. Prasideda puota, vaikams suteikianti daug gerų emocijų.
„Nenoriu eiti pas ožkas“, – prisipažino viena mergaitė.
Paklausus, kodėl, ji atsakė, kad ten, kur ožkos, ten – daug kakų. Taip, kakų ožkų garde neišvengsi.
Viena ožkytė tylomis prisėlino ir jaukiai prisiglaudė prie mano kojos. Šiems gyvūnams taip pat norisi šilumos, pagalvoju. Taip paglosčius įgijau kompanionę iki ekskursijos pabaigos.
„Štai ten jų pliažas. Anglų ir Nubijos ožkos labai mėgsta šilumą – atsigula ant smėlio ir išnyksta. Kartais užsukam „tūsą“. Duodam tėčiams kibirus su grūdais ir paleidžiam į minią. Mamoms su vaikais tikras džiaugsmas būna – nors ožkos tėčius į vietą pastato“, – šyptelėjo Dalia.
Ūkyje būtinas komandinis darbas
Rytai ūkyje – skirtingi. Kaip patikino pašnekovė, kartais tenka keltis 4 valandą, o kartais – tik 9. Viskas priklauso nuo to, koks buvo vakaras. Jei reikia šienu rūpintis, būna, kad Jakovlevai sumiega tik 2 valandą nakties.
„Pirmiausiai pašeriu šunis, tuomet – kates. Tie, kurie pirmieji po kojomis ima maltis, tie pirmieji ir gauna maisto. Jei ką nors pamiršti, girdi, jau rėkia. Jei kažkas rėkia, vadinasi, ko nors negavo. Neužmirši. Vyras rūpinasi balandžiais, poniais, o aš savais – pasiskirstę. Beje, poniai šiandien pasirodyt nenorėjo – vabalų daug“, – gyvenimo ritmą ūkyje nupasakojo Dalia.
Jei kažkas rėkia, vadinasi, ko nors negavo.
Mums bevaikštant kaip tik pradėjo „rėkti“ vištos. Visos, lyg susitarusios.
„Matyt, susimušė arba kažkuri kiaušinį padėjo. Arba plėšrūną – gandrą, varną – pamatė“, – paaiškino pašnekovė.
Paklausta, ar būna rytų, kai keltis nesinori, Dalia atsakė, kad pasitaiko, ypač perskaičius kokį „mielą“ atsiliepimą, kad „Gyvame kalne“ smirda, kad ten – kaimas, daug vabalų ir pan.
„Tuomet imi galvoti, kam tau to reikia. Bet pamatai telefoną su šimtu praleistų skambučių ir supranti, kad reikia vis dėlto kažkam to šūdo, – nusijuokė Dalia. – Sudėtinga buvo ir kai šių metų vasarį vyras į avariją pakliuvo. Dukros tuomet daug padėjo, juk ūkyje yra ir vyriškų darbų. Reikalingas komandinis darbas – ožka pabėgo, vienas nepagausi. Skambina koks kaimynas: „Pasiimk ožką iš mano daržo“.
O ar atostogauja Jakovlevų šeimyna?
„Iki Kauno „Urmo“ miestelio nuvažiuojam – tai mūsų atostogos“, – nusijuokė Dalia.
Nustebins basų kojų takas
Pasak sodybos šeimininkės, lankytojams sodyboje patinka skirtingi gyvūnai. Štai yra viena mergaitė, kuriai nereikia jokių ponių. Ji atsisėda prie vištų ir gali su jomis praleisti ištisas 2 valandas.
Yra tokių, kuriems niekas nepatinka – smirda viskas, visko bijo. Tokie vaikai randa kur kitur išsikrauti, juk Jakovlevų ūkyje – ne tik gyvūnai, čia galima šokinėti nuo šieno kupetos ant šieno kupetos, švęsti gimtadienį, stovyklauti, įveikti basų kojų taką.
Kankorėžių kliūtis jame tikrai nepaliks abejingų – ties šia tako atkarpa, tikėtina, imsite sukčiauti.
„Kas norėtų paragauti rūgštynių?“ – vaikų pasiteiravo Dalia.
Čia skanaujami ir raudoni serbentai, kitos sodo bei daržo gėrybės, gaudomos varlės, su mažiausiaisiais ieškoma kūdroje krokodilo, organizuojami įvairūs žaidimai, pasakojama, kaip aviliuose atsiranda medus.
„Iš pradžių priimdavome tik po vieną šeimą, o dabar jau chaosas pas mus. Reikia registruotis. Po karantino kai atvykdavo 4–5 šeimos, pastebėjome, kad vaikams ne ožkų, o vienas kito reikėjo. Meilės trikampiai visokie, išsiskirti negalėjo“, – sustojus prie odų šėryklos, prisiminė Dalia.
Su Dimitrijumi esame vedę jau 30 metų.
Ji prisipažino svajojanti apie edukacinį daržą, nes iki šiol visus bandymus jį turėti greitai niekais paversdavo ožkos ar vištos.
Kalba pasisuko ir apie pačios vaikystę. Neįtikėtina, kaip augusi be artimiausiųjų meilės – mama paliko ją mažą, vos dviejų mėnesių sulaukusią, ši moteris šiandien sugeba spinduliuoti šiluma, kuria dalijasi ne tik su vyru bei keturiomis dukromis, bet ir gausybe sodybos augintinių.
„Mano vyras – iš itin didelės šeimos, o aš augau su globėjais. 18 metų būdama ištekėjau. Su Dimitrijumi esame vedę jau 30 metų“, – neįtikėtinus asmeninius faktus atskleidė Dalia.
Palikome ją apsuptą mažųjų sodybos lankytojų. „Gyvas kalnas“, pamaniau, išties yra gyvas, puiki alternatyva zoologijos sodui, nes čia gyvūnai – laisvi ir laimingi.
Sodyba skleidžia kerus, kurių apžavėtas vėl nori čia sugrįžti, kad pabūtum apsuptas gamtos, pasimėgautum paukščių bei gyvūnų draugija, atsipūstum nuo darbų rutinos. Kasdienybės rūpesčiai, prižadu, bent valandai išgaruos.
