Iš karto norėčiau paneigti mitą, kad keliaujanti viena moteris – tai neturinti draugų avantiūristė. Tokia moteris paprasčiausiai įgyvendina savo svajones, nori geriau pažinti save ir labai mėgsta iššūkius. Tokia moteris, be abejo, nėra tikra, ar sugebės susitvarkyti su kelionės logistika, vienatvės jausmu ir sunkia kuprine. Ji bijo, bet vis tiek tai daro, nes žino, kad tokia patirtis padarys ją stipresniu ir sąmoningesniu žmogumi.
10 dienų pamatyti kuo daugiau
Kelionę suplanavau taip, kad per 10 dienų galėčiau pamatyti kuo daugiau. Nors mano kelionės tikslas buvo Portugalija, nusipirkau skrydį į Madridą – iš dalies dėl to, kad taip buvo pigiau, o iš dalies dėl to, kad norėjau pamatyti vienu šūviu ir šį miestą. Kadangi keliavau rugpjūtį, tik išlipus iš lėktuvo Madride mane pasitiko karščio banga, buvo gal kokie 34 laipsniai.
Gal dėl karščio, o gal dėl architektūros miestas pasirodė šiek tiek slopinantis, sunkus, masyvus. Senoviniai namai jokiu būdu nebuvo panašūs į Barselonos lengvučius, šaunančius į dangų pastatus. Atrodė, kad jie užgrius ant manęs iš visų pusių ir neturėsiu, kur paslėpti nuo karštos vasaros. Karščiausias valandas praleisdavau muziejuose. Mano manymu, būtent jie yra didžiausias Madrido pliusas – viename rajone išsidėstę net keletas klasikinės ir abstrakčios tapybos puikių pasaulinio garso muziejų.
Vakare sėdėjau kavinėse, valgydavau paellą ir ragaudavau ispaniškus vynus. Kavinėse gelbėjo specialiai įrengti vandens dušai.
Po keleto dienų Madride nusipirkau autobuso bilietus į Porto. Kelionė truko apie 10 valandų. Matomas per langą kraštovaizdis niekaip nenustebino, bet jau Porto paliko didžiulį įspūdį. Miestas pasirodė romantikos esencija – per visą Doro upę kabantys tiltai, spalvingi senamiesčio namai, blaškomi lengvo vėjelio džiūstantys skalbiniai, šviežia žuvis paupio restoranuose ir taip maloniai svaiginantis, „persaldintas“ portveinas.
Aplink miestą irgi netrūksta atrakcijų ir vietų, kurias tikrai verta aplankyti. Palei Doro upę, kur driekiasi vienas iš žinomiausių pasaulyje vynuogynų maršrutų, galima važiuoti traukiniu arba plaukti laivu. Iš Porto centro galima nuvažiuoti senoviniu tramvajumi iki Foso miestelio, esančio Atlanto pakrantėje prie Doro upės žiočių.
Iš Porto taip pat galite nuvykti traukiniu į Gimarainsą. Tai labai gražus istorinis miestas šiaurinėje Portugalijoje ir pirmoji šios šalies sostinė. Man susidarė įspūdis, kad šiame mieste grįžau tiesiai į viduramžius. Visas istorinis miesto centras įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Užburianti Lisabona ir apylinkės
Iš Porto į Lisaboną keliavau patogiu traukiniu. Vieną dieną skyriau netoli Lisabonos esančiam pasakiškam miesteliui Sintrai. Miestas tikrai vertas dėmesio, tuo labiau jei keliaujate su vaikais. Ko gero, pasaulyje daugiau nėra kitos vietos su tokiu įspūdingu kiekiu visokiausių pilių. Pilys įvairiausios – nuo pasakiškų, net šiek tiek kičinių, iki pačių paslaptingiausių. Sintra taip pat yra labai patogi vieta išvykai į Roko kyšulį (Cabo da Roca) – labiausiai į vakarus nutolusį Europos žemyno tašką. Anot portugalų poeto Luiso di Kamoenso, „tai vieta, kur baigiasi Žemė ir prasideda jūra“. Ir iš tikrųjų – šioje vietoje apima jausmas, kad tai europietiško pasaulio pabaiga.
Iš Sintros važiavau jau tiesiai į Lisaboną. Pažintį su miestu pradėjau nuo Belemo – tai garsus pietinės Lisabonos dalies rajonas. Išlipau šalia įspūdingo Jeronimo vienuolyno ir patraukiau tiesiai iki paminklo atradimams. Atradimų paminklo aukštis – 52 m. Jame įrengtas liftas, kuriuo galima pasikelti į apžvalgos aikštelę. Aikštėje prieš paminklą grindinyje yra didžiulis marmurinis kompasas. Jo centre – žemėlapis, kuriame sužymėti portugalų atrasti jūriniai keliai ir vietovės.
Paskutinė gatvė
Iš Belemo važiavau tramvajumi į Alfamą – vieną seniausių istorinių Lisabonos rajonų. Tai gyvybingas siaurų gatvelių labirintas, kuriame pasijutau lyg būčiau apimta transo. Nežinau, kiek valandų truko mano pasivaikščiojimas po šio rajono gatves, bet suprasdama, kad be poilsio ir maisto mano energijos atsargos tuojau išseks, už kiekvieno posūkio žadėjau sau sustoti ir atsisėsti lauko kavinėje, bet... negalėjau.
Jokiame kitame mieste nėra tokios šviesos, kaip Lisabonoje. Kaip tik buvo fotografų vadinama „golden hour“ – vėlyva popietė, kai saulės šviesa stebuklingai apšvietė senus namus ir stogus bei nedrąsiai kyščiojo pro plyšius pastatuose, tad galvoje visą laiką sukosi dar vienas, paskutinis kadras.
Kelionės pabaigai norėjau dar kelias dienas praleisti prie Atlanto vandenyno, nes Portugalija garsėja nuostabiaisiais paplūdimiais. Nusprendžiau, kad šį kartą nevažiuosiu į Portugalijos pietus, kad turėčiau pretekstą dar kartą sugrįžti į šią nuostabią šalį. Ieškojau paplūdimių aplink Lisaboną ir tikrai neapsirikau.
Nuvykau į Kaskaiso miestelį, kur, deja, neradau jokių gražių paplūdimių, bet radau nemokamus dviračius. Sėdau ant dviračio ir važiavau dviračio taku palei Atlanto vandenyno pakrantę iki vietovės Guincho, kur radau puikius, pusiau laukinius paplūdimius.
Portugalijoje gausu įvairiausių, nebrangių nakvynės namų, tad nakvynių iš anksto neplanavau – visas surasdavau internetu per sistemą booking.com važiuodama iš vieno miestą į kitą. Kadangi pati nevairavau, o važinėjau viešuoju transportu, turėjau tam daug laiko. Maisto kainos panašios kaip Lietuvoje, tad, radus nebrangius lėktuvo bilietus, tokios atostogos neturėtų pasiglemžti daug pinigų.
Sekite Małgorzatos keliones „Facebooke“.
