Tauragiškio Stepono Juškos pasakojimu, iš Tauragės dvaro gyvenvietės požemis driekiasi per Taurus, Butkelius, kerta upę sekliausioje jos vietoje tarp tilto ir dambos, kyla į kalną iki miesto pilies. Vyras sako, kad nuo kultūros rūmų pusės esančio pilies bokšto požemis driekiasi iki pašto ir jungiasi su katalikų bažnyčios rūsiais.
„Požemis turėtų būti įrengtas 5–6 metrų gylyje, šlynmolio klode. Kadangi klodas žemėje pasiskirstęs netolygiai, vietomis tunelis „pasiduoda“ žemiau, vietomis – aukščiau. Teko girdėti tauragiškių pasakojimų, kaip gilindami savo namų kanalizacijas jie atkasdavo plytų sieną po žeme. Bijodami prarasti savo sklypus apie tai žmonės niekam nepasakodavo“, – dėstė vyras.
Anot S.Juškos, požemis gali būti 4–6 metrų pločio. Juo esą būtų galima net joti žirgais.
Prieš dvidešimt metų į Tauragę atsikėlęs gyventi vyras – tautodailininkas. Požemio paieškos jį patraukė atsitiktinai – siekdamas pažinti kraštą, ėmė domėtis jo istorija, skaitė įvairius leidinius, archyvinius dokumentus.
S.Juška sako sužinojęs, kad per jo namų kiemą kadaise driekėsi Lietuvai reikšmingas Hansa, vadinamasis gintaro, kelias. Namas, kuriame jis apsigyveno, matęs carinės Rusijos laikus, jame kadaise apsistodavo pirkliai.
Karinis miestelis, greta kurio tautodailininkas įsikūrė, visada buvo gaubiamas paslapčių. Vyrui vietiniai ėmė pasakoti apie požemį.
