Šis tekstas – iš elektroninio žurnalo „Gatvės gyvos“, kuriame ekskursijų netradiciniais maršrutais autoriai užrašo įdomiausias istorijas, kurias patys patyrė, kurios juos sudomino ir įkvėpė. Visą jį galite skaityti čia.
Duobėtas kelias iki pritaikymo lankyti
Įsigiję slėptuvę ėmėme ją tvarkyti. Veikti tikrai buvo ką! Pirmiausia reikėjo iškuopti visas per laiką prikauptas šiukšles, tarp jų ir tokias, kurias išvežti buvo galima tik su priekaba, pavyzdžiui, senus medinius gamyklos langus. Tada laukė elektros instaliacijos tvarkymo darbai – nors seni sovietiniai laidai požemyje liko, juos vietomis reikėjo pertvarkyti ir vėl „įdarbinti“.
Tačiau bene didžiausiu iššūkiu tapo drėgmė. Tuo metu, kai įsigijome slėptuvę, nemažai daiktų buvo apaugę storu pelėsio kailiu, nerimo kėlė nuo lubų nuolat varvantis vanduo. Tekdavo kasdien vykti į slėptuvę ir išpilti po kelis kibirus. Galvą apniko mintys, kad nusipirkome ne autentišką objektą, o pirmiausia didelę problemą. Vis dėlto lauke virš slėptuvės aprimus statybos darbams, o viduje sumontavus drėgmės rinkiklį, reikalai tapo kontroliuojami.
Daug jėgų skyrėme tam, kad slėptuvė būtų ne tik autentiška, bet ir įdomi lankyti. Teko gilintis į garso technikos montavimą – siekėme, jog lankytojus pasitiktų efektingas garso takelis, signalizuojantis apie oro pavojų mieste. Įrašas, be abejo, autentiškas – būtent tokį plokštelėse turėjo miesto civilinės gynybos štabas.
Taip pat labai norėjosi nusileidusiems į slėptuvę pademonstruoti archyvinį filmuką apie sovietinę civilinę gynybą. Tiesa, ne per šiuolaikinį LCD ekraną, o per to laikotarpio televizorių. Tačiau visiškai nesitikėjau, kad bus taip sunku jį rasti. Aplankiau kone dešimtį žmonių, kol galiausiai gavau tai, ko reikėjo, – dėl viso pikto įsigijau ir „Šilelį“, ir didžiulį „Taurą“. Pastarasis 1990 metais Šiauliuose pagamintas aparatas buvo visiškai naujas (!) – jį kadaise gavusi moteris trisdešimt metų laikė neišpakuotą. Šiuo metu abu televizoriai sėkmingai džiugina slėptuvės lankytojus. Beje, jie patys turi juos įsijungti!
Atrask pats
Po virtinės parengiamųjų darbų slėptuvė buvo pasiruošusi oficialiai atverti duris lankytojams. Planavome, kad tai įvyks 2020 metų kovą. Koks virusas atėjo į Lietuvą tuo metu, sakyti nereikia. Teko gerokai pasukti galvą, kaip į objektą pakviesti lankytojus.
Tai klaikiai sudėtinga karantino aplinkybėmis – patalpa uždara, gana nedidelio ploto. Tačiau iššūkiai atveria galimybes. Kilo idėja – leisti žmonėms tyrinėti slėptuvę savarankiškai, be pašalinių asmenų, pasakojimui pasitelkus audiogidą! Man teko prisiminti savo praeities veiklą muzikiniame pasaulyje – tėvų garaže vėl susijungiau studijinę įrangą, parengiau įrašą.
Netrukus šaltojo karo slėptuvę „Automatika“ oficialiai aplankė pirmieji lankytojai. Daug džiaugsmo ir vilties teikė tai, kad žmonėms toks lankymas paliko fantastišką įspūdį – jie mėgavosi galimybe istorinį objektą apžiūrėti netrukdomi pašalinių asmenų (net mūsų gido!), viską daryti savo tempu (lankymui rezervuojamas 1,5 val. laikas), o baigus tyrinėjimą lauke pasišnekučiuoti su mūsų atstovu ir gauti atsakymus į iškilusius klausimus.
Beje, apsilankymas vyksta tamsoje, pasitelkus prožektorius, todėl emocijų nestinga. Tokį patyriminį slėptuvės pažinimo būdą pavadinome „Atrask pats“.
Ir toliau kviečiame slėptuvę lankyti „Atrask pats“ būdu. Tai unikali karantino sąlygoms pritaikyta galimybė iki 1,5 val. būti vienvaldžiais slėptuvės šeimininkais, istoriją pažinti interaktyviai, be to, visiškai saugiai. Tuo metu, kai lankymo datų neskelbiame viešai, kviečiame kreiptis privačiai. Visą informaciją apie objektą rasite svetainėje www.sleptuve.lt.
Norint pasiekti pagrindinę slėptuvės patalpą tenka nusileisti po žeme. Lankytojų kojos atsiduria 4 metrais žemiau nei lauke.
Viena didžiausių slėptuvės vertybių – išlikusios hermetinės durys. Jos atidaromos mechanizmą sukant pagal laikrodžio rodyklę. Tokių durų čia yra 6-ios, lankytojai visas jas gali atidaryti savo rankomis.
Nepriklausomybės laikotarpiu įmonė, kuriai priklausė slėptuvė, vadinosi AB „Lietuvos automatika“, o sovietmečiu – Vilniaus montavimo SZMA valdyba. Ji rūpinosi įvairių automatikos sprendimų konstravimu, gamyba ir diegimu. Tai galėjo būti valdymo pultai gamykloms, katilinėms, konstrukcijų kėlimo mechanizmai, apšvietimo įranga ir t. t. Įmonė likviduota 2016 m.
Gidas Pavelas suka svirtį, kurios pagalba į slėptuvę patenka švarus oras. Autentiška ventiliacijos įranga objekte ne tik išliko, bet ir veikia – tuo įsitikinti gali visi lankytojai.
Slėptuvėje išliko daugelis būtinos smulkios įrangos – cheminės ir radiacinės žvalgybos prietaisai, medicininiai paketai, individualios apsaugos priemonės.
Plakatai gali būti ne tik informatyvūs, bet ir šiurpūs. Šiame nurodoma, kaip pagal veido matmenis vaikui parinkti tinkamo dydžio dujokaukę.
Įvykus nelaimei svarbu valdyti informaciją. Slėptuvėje išliko jos vidaus dokumentai, o palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu padeda telefono ir radijo aparatai.
Šis tekstas – iš elektroninio žurnalo „Gatvės gyvos“, kuriame ekskursijų netradiciniais maršrutais autoriai užrašo įdomiausias istorijas, kurias patys patyrė, kurios juos sudomino ir įkvėpė. Visą jį galite skaityti čia.