Sėklos yra raktas į maisto tinklus, į tikrą žemdirbių nepriklausomybę nuo invazinių, natūralią gamtos eigą iškraipančių didžiųjų žemės savininkų, farmacijos ir agrochemijos pramonės, maisto perdirbėjų, prekybos centrų ir vyriausybių.
Didžiųjų korporacijų tyrėjai įsivaizduoja, kad jų pateikiamos ribotos ir silpnos (jie jas vadina homogeniškomis) begalinės sėklų įvairovės versijos gali pakeisti nesuskaičiuojamą genetinį pasėlių potencialą ir užtikrinti žemdirbystės ateitį. Bet jie labai klysta.“
Taip šiandienos situaciją su augalų sėklomis apibūdina daugiau kaip du dešimtmečius už gyvybės Žemėje išsaugojimą kovojantis nepriklausomas, Lotynų Amerikoje veikiantis ir keliolika įvairių šalių organizacijų vienijantis Bioįvairovės aljansas (isp. Alianza Biodiversidad). Apie ką jis čia?
Sėklų suverenumas
Esat matę stiklainiukų su etiketėmis prikrautas lentynas su įvairiausių formų, spalvų ir tekstūrų grūdeliais, žirniukais, žiedeliais? Sėklų saugojimas – tai sėklų rinkimas, kad kito sezono metu galėtum jas vėl sėti. Kai turi savų, nereikia išlaidauti kasmet perkant naujų; turint savų išlaikoma jų įvairovė ir tradicinės veislės bei užtikrinama, kad sėklos nėra hibridinės ar genetiškai modifikuotos. Be to, natūralios sėklos yra geriausiai prisitaikiusios prie vietos gamtos sąlygų.
Sėklų suverenumas – tai žemdirbio (ar kiekvieno ką nors darže, sode ar ant palangės auginančio žmogaus) teisė saugoti, dauginti ir keistis sėklomis; turėti laisvą prieigą prie sėklų, kurias galima išsaugoti ir kurios nėra patentuotos, genetiškai modifikuotos, nepriklauso sėklų kompanijoms ir nėra jų kontroliuojamos.
Sėklų suverenumo svarba yra keliaguba. Pirmiausia, sėklų įvairovė yra bioįvairovės ir maisto suverenumo pagrindas. Ji leidžia geros kokybės sėklas lengvai dauginti ir jomis laisvai dalintis, ir taip užtikrina augintojų savarankiškumą ir mažesnes sąnaudas.
Be to, patys atsirinkdami jiems tinkamas sėklas, augintojai gali rinktis iš įvairiausių jų bruožų, atitinkančių konkrečius jų poreikius: pvz., ar žmogus nori saldesnio, ar didesnio obuolio; ar jo gyvenamoje teritorijoje reikia sausringiems periodams atsparių veislių, ar vandens pakanka; kokios tekstūros ir spalvos pomidorai jam skanesni ir kokie geriausiai užauga jo darže be jokių cheminių trąšų; ir t. t. Sėklų suverenumas užtikrina, kad tradicinės, prie vietos gamtos ir klimato sąlygų prisitaikiusios sėklos būtų perduotos ateities kartoms ir kad šios netaps tarptautinių korporacijų įkaitėmis.
Aktyviai veikti sėklų labui
Straipsnyje „Išlaikyti sėklas savo rankose: sėklų aktyvizmo iškilimas“ Austrijoje dirbančios mokslininkės Karine Peschard ir Shalini Randeria sėklų aktyvizmą įvardija kaip platų fenomeną, apimantį visus veiksmus, kuriais ginamos tiek individų, tiek ir kolektyvinės teisės į sėklas ir kuriais priešinamasi žmonių atskyrimui nuo jų.
Nenuostabu, kad pirmosiose šios kovos fronto linijose yra žmonės, kurių išgyvenimas tiesiogiai priklauso nuo gamtos dovanų – žemdirbiai, ūkininkai ir prigimtiniai žmonės (angl. indigenous peoples). Tačiau, suvokdamas problemos mastą ir galimas pasekmes, į šią kovą jungiasi ir platesnis ratas: maisto vartotojai, maisto teisių aktyvistai, miesto daržininkai, viešąjį interesą ginantys teisininkai, studentai, akademikai, nevyriausybinės organizacijos.
Pasak mokslininkių, sėklų aktyvizmo iškilimas visų pirma yra atsakas į agro-bioįvairovės praradimą ir sėklų uzurpavimo procesus, įgavusius pagreitį prieš keletą dešimtmečių. „Apie 1995 m. pradėtą biotechninių pasėlių įvedimą lydėjo drakoniška nuosavybės teisių sistema, į kurią įeina patentai, perkant sėklas automatiškai pasirašomos privačios licencijų sutartys ir korporacijų vykdoma ūkininkų priežiūra, užtikrinanti, kad tų sutarčių būtų laikomasi. Dėl to ūkininkams ne tik teisiškai draudžiama saugoti ir dar kartą sodinti biotechnines sėklas – apskritai, sėklos jiems tiesiog nebepriklauso, – rašo jos.
– Ir nors genetinė augalų modifikacija buvo vienas esminių veiksnių įvedant naujus nuosavybės teisių režimus į žemdirbystę, sėklų uzurpacija neapsiriboja GM (genetiškai modifikuotais) pasėliais. Ir mokslininkai, ir aktyvistai dokumentuoja su sėklomis susijusių įstatymų vaidmenį – žemdirbių naudojamas sėklų sistemas šie tiesiog išstumia už įstatymo ribų.“
Tai reiškia, kad žmogui, iš savo paties derliaus išsisaugojusiam augalų sėklų ir jas padovanojusiam ar pardavusiam už simbolinę kainą, gresia piniginės baudos ir net įkalinimas. Oficialiai tokie veiksmai laikomi sėklų patentų pažeidimu – patentų, kuriuos pačios sau išsirašė pelno siekiančios įmonės, prekiaujančios sėklomis ir pesticidais.
Savaime suprantama, tokie jų veiksmai susilaukė žmonių atsako.
Amerikose sėklų aktyvizmo pradžia sutapo su vienijimusi prieš genetiškai modifikuotus maisto „produktus“. Stiprios kampanijos prieš šį „Frankensteino maistą“ organizuotos įvairiose šalyse, kai kurios vėliau virto judėjimais ir tinklais, kaip antai „Laisvų sėklų tinklas“ (isp. Red de Semillas Libres) ir „Žemdirbių kelias“ (isp. Via Campesina) Pietų Amerikoje, JAV Maisto suverenumo aljansas (angl. US Food Sovereignty Alliance) ir „Maisto saugi Kanada“ (angl. Food Secure Canada).
Afrikoje vyksta tie patys procesai: vienijimasis į grupes, judėjimus, organizacijas, pvz. Maisto suverenumo Afrikoje aljansas (angl. Alliance for Food Sovereignty in Africa) skatina sėklų suverenumą ir priešinasi sėklas reguliuojantiems įstatymams bei žemdirbių sėklų sistemoms kenkiančiai politikai. Lygiai tas pats Azijoje: koalicija „Indija be GM“ (angl. GM-Free India), Pietryčių Azijos regioninės iniciatyvos bendruomenių įgalinimui (angl. Southeast Asia Regional Initiatives for Community Empowerment) atlieka tyrimus ir vykdo kampanijas už žemdirbių teises ir agro-bioįvairovę.
Europoje viena iš koalicijų, besipriešinanti augalų, sėklų ir gyvulių patentams, yra „Jokių patentų sėkloms“ (angl. No patents on Seeds!), o viena svarbiausių bioįvairove – Žemės ir mūsų visų sveikatos pagrindu – paremtų maisto sistemų gynėjų Europos žemyne yra nedidukė nevyriausybinė organizacija GRAIN.
Tai – tik keletas tokių iniciatyvų pavyzdžių. Jų – ir didesnių, ir mažesnių – yra begalės. Visame pasaulyje žmonės kovoja už teisę patiems auginti savo maistą – laisvai, švariai, be pesticidų ir be korporacijų kontrolės, su meile sau kaip gamtos daliai ir kartu visai gamtai.
Susipažinkime su dviem jų iš arčiau.
Maistas yra gyvenimas: Indija
„Gamtos ekonomikoje valiuta yra ne pinigai, o pats gyvenimas.“ Vandana Shiva
Vandana Shiva yra viena geriausiai pasaulyje žinomų gamtos gynėjų: intelektualė, mokslo filosofė, rašytoja, feministė, Indijos mokslo, technologijų ir ekologijos tyrimų fondo „Navdanya“ (Devynios sėklos) įkūrėja, fizikos mokslų daktarė ir nepailstanti kovotoja už maisto suverenumą, natūralios gamtos išsaugojimą, žemdirbių ir visos Žemės gerovę.
Vandana sako, kad viskas prasideda nuo sėklų.
„Mums maistas yra ne produktas, pagamintas su nuodingais ir dirbtiniais chemikalais, kurie stumia rūšis ant išnykimo ribos, sukelia klimato pokyčius ir skleidžia ligas, – sako Vandana. – Maistas yra gyvenimas, maistas yra sveikata. Auginti maistą ekologiškai – tai rūpintis Žeme ir dirvožemio regeneracija, vandeniu ir bioįvairove.“
Viskas prasideda nuo sėklų.
Kad ką nors užsiaugintume, mums reikalingos sėklos. Be sėklos neauga jokia gyvybės forma – nei augalai, nei grybai, nei žmonės, nei kiti gyvūnai, nei jokie organizmai. Tačiau sėklos yra tapę viena didžiausių problemų žemdirbiams, nes tarptautinės korporacijos jas pavertė išskirtinai savo pelno šaltiniu. Tūkstančius metų ūkininkai patys apsirūpindavo sėklomis – reikalingų išsisaugodavo, prisirinkdavo arba gaudavo iš kaimynų. Tačiau dabar didelė jų dalis yra įpratinti būti priklausomi nuo rinkos ir ją kontroliuojančių kompanijų, iš kurių jie gauna [dažnai hibridines, t. y. ne visai natūralias] sėklas ir kartu – joms auginti privalomų pesticidų. Vietinės, atviru būdu apdulkintos sėklos yra geriausias – ir vienintelis sveikas – atsakymas į bet kokią su sėklomis susijusią problemą tiek atsparumo kenkėjams, tiek prisitaikymo prie konkrečių klimato sąlygų atžvilgiu.
„Industrinis žemės ūkio modelis yra paremtas smurtu ir karu – karu prieš Žemę ir prieš mūsų kūnus. Jis sukuria struktūrinį alkį, prastą mitybą ir ligas. Privalome pereiti prie nesmurtinių alternatyvų, kurios apsaugo ir planetos, ir žmonių sveikatą, atkuria bioįvairovę, sukuria sveiką dirvožemį ir sveiką maistą, – sako Vandana. – Gyvenimo voratinklio tęstinume bioįvairovė yra sveikatos šaltinis. Bioįvairovė gimdo gyvus dirvožemius, kurie gamina sveikatingus, maistingus augalus, iš kurių mes gauname bioįvairaus maisto, kuris puoselėja mūsų žarnyno floros bioįvairovę – mūsų sveikatos pagrindą.“
Viskas prasideda nuo sėklų.
Todėl, siekdamos privatizuoti gyvybę Žemėje, korporacijos bando sėklas iš mūsų atimti. Tarptautinė biotechnologijų korporacija „Monsanto“ patentuoja sėklas, siekdama įgyti visišką maisto grandinės kontrolę. Dr. Shiva buvo viena pirmųjų, viešai ir garsiai pasmerkusių sėklų patentus. Ji sako, kad patentuoti sėklas – tai teigti, kad esi gyvybės kūrėjas. Tačiau juk akivaizdu, kad nei „Monsanto“, nei jokia kita korporacija nėra gyvybės kūrėja ir tokia būti tiesiog negali.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius Vandanos įkurtas institutas „Navdanya“ padėjo bendruomeniniu pagrindu įkurti virš 120 decentralizuotų, nepriklausomų sėklų bankų dvidešimtyje Indijos valstijų. Ši veikla pradėta supratus, kad biologinės įvairovės išsaugojimas neįmanomas be aktyvaus vietos bendruomenių dalyvavimo. „Navdanyos“ pastangomis išsaugota virš 4 tūkst. vietinių ryžių veislių ir 2650 įvairių kitų augalų, įskaitant vaistinius. Be to, „Navdanya“ rengia mokymus (savo ūkyje Indijoje arba internetu), publikuoja tyrimus, ataskaitas, informacines brošiūras ir kitokią medžiagą. Su ja galima susipažinti instituto tarptautiniame tinklapyje navdanyainternational.org.
Mūsų maisto istorija ir kultūra: Palestina
Jeruzalėje gimusiai menininkei, tyrinėtojai ir gamtosaugininkei Vivienai Sansour sėklų ir bioįvairovės išsaugojimas yra ir kultūrinis, ir politinis veiksmas. Juk agrikultūra tai ir reiškia: agri (tradicinės žemdirbystės praktikos) + kultūra (bendruomenės tapatybei esminės jos gyvenimo būdo tradicijos).
Bibliotekose saugomos mūsų istorijos, o sėklų bibliotekose saugomos mūsų maisto istorijos. Vivien jas renka ir skleidžia kitiems. 2014 m. Batiro kaimelyje netoli Betliejaus Vivien įsteigė Palestinos Paveldo sėklų biblioteką (angl. Palestine Heirloom Seed Library), kurios tikslas – atrasti ir išsaugoti senovines sėklų rūšis bei tradicines žemės ūkio praktikas.
Palestina nuo seno laikoma vienu pasaulio bioįvairovės centrų, ypač kviečių ir miežių. Tačiau šiai bioįvairovei, kuri žmonijai padėjo išgyventi tūkstančius metų, grasina politiniai sprendimai, verčiantys ūkininkus pamiršti paveldo sėklas ir pradėti naudoti naujas veisles. Paveldo sėklos, kurias mūsų protėviai kruopščiai atrinko per tūkstančius metų vykdytų tyrimų ir savo pačių vaizduotės dėka, yra paskutinė pasipriešinimo tvirtovė sėklų – mūsų gyvybės šaltinio – privatizacijai. Nepamirškime, jog šios sėklos yra mūsų išgyvenimo DNR.
Paveldo sėklos taip pat mus sujungia su protėvių šaknimis. Palestinos Paveldo sėklų biblioteka siekia atgaivinti ir pačias sėklas, ir jų pasakojamas istorijas, ir sugrąžinti jas į žmonių rankas.
Tie gardūs iš vaikystės prisimenami patiekalų skoniai, jų tekstūros ir visame regione kadaise garsios buvusios veislės: kur jos šiandien? Paieškas Vivien pradėjo nuo violetinių morkų, kurios buvo įprastos iki tol, kol jas išstūmė naujas rinkos produktas – oranžinės. „Pastaruosius kelerius metus praleidau ieškodama paveldo sėklų, kad jas išsaugotume ir propaguotume ne tik kaip sėklas, bet ir kaip kultūrines istorijas, – pasakoja Vivien.
– Mūsų sėklų atgaivinimo projektas skirtas įtraukti ūkininkus į pokalbius ir sėklų skleidimo veiklas, kurių dėka šios paveldo rūšys vėl atsiras ant vakarienės stalo. Kaip katalizatorių pokalbiams sukūriau „Keliaujančią virtuvę“ – specialų išlankstomą ir į mano automobilio bagažinę telpantį vežimėlį, su kuriuo keliauju po šalį kviesdama bendruomenių narius aktyviai įsitraukti į kultūros išsaugojimą darant atitinkamus maisto pasirinkimus. Iš esmės, mano darbas su sėklomis tapo įrankiu su bendruomenėmis aptarti bio-kultūrą ir jos vaidmenį autonomijoje.“
Vivien paveldo sėklų kolekcijoje šiuo metu, be kitų, yra kadaise plačiai augintas džadi arbūzas, intensyvaus skonio baltasis agurkas, sausrai atsparūs baladi pomidorai, kuriems nereikia jokių cheminių trąšų ir kurie laimingi auga lauke, be šiltnamio. Yra ir „tamsieji gražuoliai“ – juodais „ūseliais“ pasipuošę riešutų skonio kviečiai. „Apie juos moterys kalba kaip apie seniai prarastą meilę. Vyresnio amžiaus beduinės sako: „Kai buvome jaunos ir stiprios, tuos kviečius augindavome, iš jų pagaminta duona buvo tarsi pyragas“, – pasakoja Vivien. – Palestina buvo kviečių įvairovės centras. Šiandien, vietoj šimtų veislių, auginamos tik dvi.“
Nors Vivien veiklos lokalios, jos idėjos yra globalios. Pavyzdžiui, ji bendradarbiauja su natūraliais augintojais Kalifornijoje, kurios klimatas panašus į Palestinos. Vivien sako: „Mano tikslas nėra sukurti muziejinį archyvą. Noriu, kad kuo daugiau ūkininkų mūsų paveldo sėklas naudotų.“
Europoje taip pat yra natūralias, tikras sėklas renkančių ir saugančių kolektyvų. Keletas jų (sėklų galima įsigyti internetu): „Real Seeds“ Jungtinėje Karalystėje, „Plantaromed“ Ispanijoje, „Kokopelli“ Prancūzijoje ir kt. #Eurodad #Darbotvarkė2030
