Turkmėnija nepaliovė mūsų stebinti nuo pat tos minutės, kai sugalvojome ten keliauti, iki tol, kol išvažiuodami kirtome šios šalies sieną ties sostine Ašgabatu.
Arklių ministerija, tuščios gatvės po 23-os valandos vakaro, baudos už nešvarią mašiną, simbolinis kelių dolerių mokestis už komunalines paslaugas – tai tik kelios įdomybės, su kuriomis susidūrėme.
Arklių ministerija, tuščios gatvės po 23-os valandos vakaro, baudos už nešvarią mašiną, simbolinis kelių dolerių mokestis už komunalines paslaugas – tai tik kelios įdomybės, su kuriomis susidūrėme.
Tiesą pasakius, mūsų „turkmėniški“ nuotykiai prasidėjo dar Kirgizijos sotinėje Biškeke besidarant turkmėniškas vizas.
Visai neseniai šioje šalyje įsikūrusią Turkmėnijos ambasadą radome miesto pakraštyje, prabangių namų apsuptyje.
Oficiali institucija veikiau priminė prašmatnią vilą, nei valstybės atstovybę. Dar labiau nustebome, kai ilgai mūsų pasus rankose apžiūrinėjęs sargybinis pagaliau atvėrė vartus ir kiemelyje mus pasitiko ne tik didžiulis baseinas, bet ir kelios grilinės bei ilgi mediniai stalai.
Panašu, kad čia svečiai priimami itin šiltai. Mus pasitikęs ambasadorius pasikvietė į erdvų kabinetą ir, besisūpuodamas savo kėdėje (virš kurios, be abejo, puikavosi Turkmėnijos prezidento portretas), kelias minutes įdėmiai nagrinėjo mūsų dokumentus.
„Kaip ir viskas tvarkoje, bet man labiau patinka spalvotos dokumentų kopijos“, – tarstelėjo.
„Telefonu sakėte, kad tiks ir nespalvotos...“ – kiek sutrikome. „Na taip, bet čia mūsų naujausia taisyklė, ką tik įvesta“, – piktdžiugiškai šyptelėjo ambasadorius.
Verta pridurti, kad spalvotas kopijas galėjome atsispausdinti tik vėl per spūstis sugrįžę į miesto centrą. Bet panašu, kad tai mūsų naujajam kompanionui buvo nė motais.
Vizų išdavimo tvarka taip pat yra kiek kurioziška: jei norite aplankyti Turkmėniją ilgėliau nei kelioms dienoms, teks samdytis jus visur lydėsiantį gidą, o patį maršrutą reikės iš anksto kruopščiai suplanuoti, kad nekiltų įtarimų, kad čia atvykote šnipinėjimo tikslais.
Tranzitinio vizito trukmę nustato konsulas arba ambasadorius ir tai dažnai priklauso ne nuo iš anksto nustatytos tvarkos, bet kokia koja Turkmėnijos atstovas tądien išlipo iš lovos.
Kita alternatyva (kuria pasinaudojome ir mes) – įsigyti tranzitinę vizą, kuri išduodama 3-7 dienų laikotarpiui.
Tranzitinio vizito trukmę vėlgi nustato konsulas arba ambasadorius.
Teko girdėti iš kitų keliautojų, kad tai dažnai priklauso ne nuo iš anksto nustatytos tvarkos, bet kokia koja Turkmėnijos atstovas tądien išlipo iš lovos.
Todėl jau nebestebina istorijos, kai dviratininkams, kuriems dykumą kertančiu keliu reikia įveikti virš 500 kilometrų, duodamos vos 3 dienos – tiek laiko jie gali legaliai būti Turkmėnijoje.
Įspūdingasis Darvaza krateris
Viena iš labiausiai lauktų apžiūrėti Turkmėnijos pažibų, Darvaza krateris, plyti viduryje Karakumų dykumos. Šio kraterio atsiradimas siejamas su kuriozišku nutikimu ir dar kurioziškesniu būdu jį „užglaistyti“.
1971–aisiais sovietų geologai, Karakumų dykumoje ieškodami naftos, ėmė kasti gręžinį ir netikėtai 25 metrų spinduliu susmegusi žemė „prarijo“ ne tik visą gręžimo įrangą, bet ir komandos stovyklavietę.
Atsivėrusi duobė pateikė staigmeną – pro įvairius plyšelius žemėje ėmė skverbtis gamtinės dujos. Geologai projekto visiškai nutraukti nenorėjo, todėl sumanė duobėje įžiebti degtuką, kad dujos sudegtų.
Tačiau mokslininkai net neįsivaizdavo, kokio dydžio rezervuaro esama po šia duobe. Padegta duobė virto tikru liepsnojančiu katilu, kurio spinduliuojama šviesa buvo matoma net 50 kilometrų spinduliu.
Tačiau mokslininkai net neįsivaizdavo, kokio dydžio rezervuaro esama po šia duobe. Padegta duobė virto tikru liepsnojančiu katilu, kurio spinduliuojama šviesa buvo matoma net 50 kilometrų spinduliu.
Praėjus beveik pusei amžiaus, krateris vis dar liepsnoja. Tiesa, kiek silpniau, mat po truputį baigiasi duobės paviršiuje esančios dujos.
Turkmėnijoje ilgą laiką nenutilo kalbos apie kraterio užgesinimą ir dujų panaudojimą komerciniams tikslams. Šalies prezidentas, 2010-aisiais aplankęs kraterį, buvo tvirtai nusprendęs imtis skubių priemonių, tačiau ugnis teberusena iki šiol.
Panašu, kad kuro klausimas šiai, naftos ištekliais apdovanotai, valstybei nėra aktualus.
Kaip ten bebūtų, Darvaza krateris – vienas garsiausių Turkmėnijos objektų ir bene kiekvienas šalyje apsilankantis turistas jį įtraukia į savo kelionės maršrutą.
Tačiau nei eilių, nei grūsčių, kaip antai prie Kambodžos Angkor Wat, čia nepamatysite. Turkmėnija vis dar tebėra viena labiausiai turistams duris užvėrusių šalių, tad keliautojų čia mažai.
Kelios kompanijos siūlo nuvežti turistus prie kraterio, tačiau smagiausia iki kraterio nukeliauti savarankiškai. Per Karakumų dykumą tęsiasi šalies šiaurę ir pietus jungiantis kelias.
Važiuojant juo reikia išlipti ties 231-uoju kilometru ir pietų kryptimi dykuma eiti apie 7 kilometrus. Smagiausias šios kelionės aspektas – iki kraterio tiesiog būtina eiti naktį.
Dienos metu per dykumą žygiuoti ne tik karšta, bet ir sunku orientuotis (net ir su kompasu iškyla bėdų. Mes tikslių kraterio koordinačių taip ir neradome).
Naktį kraterio liepsnos liežuviai ima raižyti dangų ir jis, tarsi koks švyturys, rodo kelią. O ir pats ėjimas naktį dykuma – nepakartojamas.
Ore visiška tyla. Net ir pūstelėjus vėjeliui – nei garso: juk nėra nė vieno lapo, kuris šnarėtų.
Visa aplinka atrodo itin svetima, net bauginanti. Artėjant prie kraterio vis ryškesni tapo liepsnos liežuviai, kurie periodiškai kilo į viršų ir raižė naktinį dangų.
Priėjus dar arčiau, ėmė girdėtis šniokštimas. Pagaliau pasiekus kraterį, apėmė keistos emocijos – švokščianti, karščiu alsuojanti duobė tikrai užėmė kvapą ir atrodė grėsmingai. Vietiniai labai teisingai šį kraterį nuo seno praminė „Pragaro vartais“.
Kad ir kiek laiko jums tektų praleisti Turkmėnijoje, vizitas tikrai bus įsimintinas. Nuo keisčiausių taisyklių ir nuostatų iki gamtos ir žmogaus pagalba kurioziškai sukurtų objektų – ši šalis tikrai turi ką pasiūlyti kiekvienam.
TAIP PAT SKAITYKITE: Du kartus Turkmėnistane lankęsis Dainius Radzevičius: „Ši šalis – tikra egzotika“
