Kadangi išskridome iš „cepelininio dangaus“ ir šlapdribos, atrodė, kad nieko gero nereikėtų laukti. Bet, kai daug lūkesčių neturi, matyt, gyvenimas nusprendžia apdovanoti. Taigi, Praha mus pasitiko saulėtu, sausu oru bei beveik pavasarine temperatūra 7 laipsniais šilumos. Nieko keisto, kad vaikštinėdami po miesto parkus pirmą kartą būtent ten išgirdome ir Lietuvoje „pavasario pranašais“ vadinamų paukštelių „pypavimus“.
Į šią kelionę leidomės trise – visi suaugę, susieti giminystės ir/ar meilės ryšiu. Iš karto sutarėm, kad nepersistengsim su turistiniais taškais, nors vienas iš bendrakeleivių juos mėgsta. Visgi toks planas, kaip parodė laikas, buvo idealus ir leido pažinti Prahą taip, kad paliko pažadą į ją dar sugrįžti.
Visi, kada nors joje buvę, sutiks – papasakoti apie Prahą galima daug. Tačiau šįkart aš sąmoningai vengsiu minėti tokius turistinius taškus, kaip Karolio tiltas ar Prahos pilis (beje, juos šiaip ar taip pamatysite, jei ateisite iki senamiesčio ar Vltavos upės). Nusprendžiau pasidalinti tuo, kas galbūt rečiau minima turistams skirtuose patarimuose, bet kelia nostalgiją, padeda sutaupyti (arba išvis neišleisti nė cento) bei sušildo pilvą bei leidžia nors valandą-dvi pajusti, kaip gyvena prahiečiai.
Nemokamos pramogos, užklupus lietui
Kas nemėgsta sutaupyti? Aš nesu taupuolė, bet tikrai nepraleidžiu progos nemokėti, jei tik išeina. Iškart prisipažinsiu, kad Prahoje tai išėjo neplanuotai. Specialiai neieškojome, tačiau „užėjome“ kelias vietas, kur įėjimas nieko nekainavo, o vaizdas liko ne tik nuotraukose, instagramo istorijose, bet ir atmintyje. Štai jos.
- Begalybės knygų bokštas
Stovėdami eilėje nusifotografuoti prie jo krizenome, nes dauguma kitų stovėtojų buvo turistai iš Azijos. „Iki ko nusiritome – laukiam pasidaryti asmenukę prie knygų“, – traukėm vienas kitą per dantį, nes laiko buvo – eilutėje rikiavosi keliolika žmonių. Už mūsų – dvigubai daugiau. Bet pasiekus patį „bokštą“ nenusivylėm.
Teigiama, kad Bokštas pagamintas iš daugiau nei 8 000 knygų, o jo viršuje ir apačioje yra veidrodžiai, ir sukuriantys tą „begalybės efektą“. Pažvelgus į apačią ar pro lašo formos angą bokšto priekyje pamatai ne tik save, bet ir pabaigos neturintį begalinį knygų tunelį. Aprašyti sunku, nuotraukos, filmuoti kadrai pilno vaizdo, o ypač jausmo, irgi neperteiks. Tad belieka atvažiuoti ir patiems pamatyti.
Šis Bokštas įrengtas Prahos savivaldybės bibliotekoje – jis matomas įėjus per pagrindinį įėjimą. Pamatyti jį galima nemokamai, kiekvieną dieną visus metus, išskyrus sekmadienius ir švenčių dienas, kai biblioteka nedirba.
Bokštas įrengtas 1998 m. Jo autorius – ne čekas, bet kaimynas – slovakų menininkas Matejus Krenas (Matej Krén). Visos panaudotos knygos yra dovanotos arba iš sąvartyno.
- Neišleidus nė cento ten, kur viskas – apie pinigus
Suprantu, kad lyjant galima veikti daug ką. Bet kai lietus užklumpa jau prisivalgius čekiško maisto, išgėrus alaus ir viduryje dienos (kai bėgti į metro ir keliauti į nuomojamą butą tikrai dar nesinori) belieka tik viena – ieškoti artimiausio „prieglobsčio“. Mūsų atveju juo tapo „po nosim“ buvęs Nacionalinis Čekijos bankas. Viena ausim buvau girdėjusi, kad jame veikia kažkokia nemokama ekspozicija, tai sakau bernams: „Einam?“. Priminsiu, lijo. Tad daug nediskutavę atsidūrėm banko muziejuje.
Jei kas yra buvę Lietuvoje esančiame Lietuvos banko Pinigų muziejuje (arba panašiame bet kur kitur) tikriausiai įsivaizduoja, ko ten tikėtis. Čekijos banko muziejus iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti panašus: daug įvairios informacijos apie ekonomiką, finansus, įvairios interaktyvios pramogos (pvz., infliaciją gali kelti/ mažinti arba valdyti mindamas dviratį).
Minusėlis – kad daug dalykų paaiškinta tik čekų kalba, bet suprasti galima. Visgi mums patiko, nes radom ir įdomybių. Kaip žinia, čekai dar nėra įstoję į euro zoną. Bet svarsto. Tad banke įrengtos ekspozicijos lankytojai turi progą pareikšti savo neoficialią nuomonę įdėdami „kamuoliuką“ į vieną ar kitą dėžutę – „reikia Čekijai euro“ arba „nereikia Čekijai euro“ (vertimas laisvas). Leisiu atspėti, kuri dėžutė buvo pilnesnė.
Radome ir Europos šalių monetų ekspoziciją, kurioje – ir lietuviškos valiutos.
Visgi didžiausią įspūdį paliko populiarųjį ispanų serialą „Money Heist“ (ispan. „La casa de papel“) primenantis apatinis aukštas su seifukais, užraktais ir kitais kinematografiškais atributais.
Reikia pasakyti, kad galėjome džiaugtis (ir fotografuotis bei filmuotis, kas be ko) į valias – šeštadienio pavakarę buvome praktiškai vieni muziejaus lankytojai. Ir lankymas – nemokamas.
Mažoji architektūra ir metro
Kartais nemokamos įdomybės laukia tiesiog po nosim, pvz., einant savais reikalais mieste. Pakeli akis, o ten – pakibusi skulptūra.
Arba eini per perėją, o prieš akis – „šokantis namas“, kuris, pasirodo, net įtrauktas į turistinių „būtina pamatyti“ sąrašą.
Menas „persekioja“ net Vaclovo Havelo oro uoste, kur vieną iš savo skulptūrų įkurdino žymusis menininkas ir performansų mėgėjas David Černy. Jo kūriniai tikrai pasižymi savita ironija. Sakykit, ką norit, bet tokios skulptūros, kurioje įamžinti gamtinius reikalus atliekantys vyrai, autorių, nori ar nenori, įsimeni (beje, ši skulptūra – interaktyvi).
Čekai į meną žiūri paprastai – jam vieta yra visur. Pvz., metro, kurio skirtingų stotelių sienos išpuoštos skirtingų spalvų plytelėmis, primenančiomis „popitus“ (antistresinius žaislus „Pop it“).
Jų pavyzdžių galima įsigyti ir pagrindinėje metro stotyje įrengtame turizmo informacijos centre. Sako, kad tai gana populiarus suvenyras.
Įdomu ir tai, kad Náměstí Míru yra giliausia metro stotis Europos Sąjungoje. Ji yra 53 metrų gylyje, o su paviršiumi jungiantis eskalatorius – 87 metrų ilgio. Kalbant paprastai, „laiptais“ važiuoti tenka beveik 2 minutes. Juokavom, kad jausmas, stovint ant jų, net ir blaiviam žmogui – lyg išgėrus...
„Atgal į vaikystę“ ir nusivylimas
Prahoje įamžinta ne vieno žymaus filmo scena. Kinomanai tikriausiai žino, kad, kuriant filmus, Praha yra tapusi „Maskva“, „Venecija“ ir net „Paryžiumi“. Čia nufilmuotos kai kurios „Neįmanoma misija“, „Pragaro berniukas“ ar „Vargdieniai“. Būtent Čekijos sostinėje nufilmuota ir filmo „Casino Royale“ (2006 m.) pradžios scena, kurioje Danielio Craigo įkūnytas agentas 007 žaidžia gaudynes su blogiukais.
Vis dėlto man (tikiu, ir nemažai daliai kitų 40-mečių ir vyresnių žiūrovų) Praha siejasi su dar vienu filmu – „Aštuonkojai iš antro aukšto“. 1986 metais sukurtas visai šeimai skirtas filmas mums, vaikams iš okupuotos Lietuvos, padarė didžiulį įspūdį.
Dalis jo scenų sukurta būtent Prahoje, istorinėje miesto dalyje prie Čertovka upelio. Namų darbus atlikau, tad į Prahą atvažiavusi užtikrintai sakiau – ten būtinai nueisim.
Ir nuėjom. Deja, laukė didžiulis nusivylimas – neradome nė ženklo apie aštuonkojus. Dešimčia metų jaunesnis brolis (vienas iš mūsų trijulės) juokėsi, kai grįžę į laikinuosius namus abu su vyru sąžiningai googlinom ir negalėm patikėti: čekams giliai dzin toks legendinis filmas! Nė pėdsako apie juos neradome ne tik „istorinėje“ filmavimo vietoje, bet ir suvenyrų parduotuvėlėse.
Kitaip nei populiaraus animacinio personažo – Kurmukio (jo autorius – vaikų knygų iliustratorius Zdenekas Mileris), kuris žinomas visame pasaulyje. Prahoje kurmukių buvo pilna visur.
Kadangi lietuviai verslūs, grįždami ėmėm kurti planą, kaip gaminsime plastelininius aštuonkojus ir prekiausim jais Prahoje. Kol kas idėja nevirto kūnu – nusprendėme atlikti rinkos analizę. Nes gali būti, kad nostalgiškai „Aštuonkojus iš antro aukšto“ prisimename tik mes.
Kur ir ką valgyti bei gerti?
Praha iš tiesų turistiškas miestas, nors viešint joje sausio pabaigoje miniose tikrai nepaskęsi. Kas yra gerai, nes net ir ant pačių turistiškiausių taškų netenka irtis per žmones (kas vasarą ar prieš žiemos šventes, įtariu, yra kur kas kitaip).
„Jei matei vieną Europos didmiestį, vadinasi, matei visus“ – taip dažnai sako daug keliaujantys žmonės. Iš dalies jie teisūs: yra vietų, kur Praha nesiskiria nuo Vilniaus, Rygos ar Berlyno, nors šių miestų istorijos – visiškai skirtingos. Tačiau kai kas Prahoje visgi kitaip nei, pvz., Baltijos šalyse. Nustebsite, kai pasakysiu kas – ogi viešojo maitinimo vietos: kavinės ir restoranai. Tikrai nemaža dalis prahietiškų užeigų atrodo tarsi užsikonservavusios laike. Jokio hipsteriško „vibe‘o“ (nors yra ir tokių vietų), o nemaža dalis pačiame miesto centre esančių restoranų labiau primena „arklides“, t.y. aludes, o ne prabangius restoranus, kurių atmosfera daugelyje miestų panaši.
Ir tai nėra blogai, nes būtent čia galima paragauti čekiško maisto ir gėrimų. Kitaip tariant, per skrandį patirti Čekiją. Pradėsiu nuo gėrimų, kurių pasirinkimas dažniausiai yra vienas – alus. Taip, jie turi ir kitų gėrimų (tiek alkoholinių, tiek ir ne), bet po pirmos dienos neretai pasiduoda net ir negeriantis žmogus ir vietoje kavos ar arbatos užsisako bent jau nealkoholinio alaus. Nes taip pigiau. Ką jau kalbėti, kad neišsiskiri iš aplinkos, nes šiose vietose alutį vietiniai gurkšnoja ir 11 val. ryte per darbinį „brunch‘ą“, ir 14 val. pietaudami, na, ir žinoma, vakarodami su draugais.
Čekiška virtuvė iš dalies panaši į mūsiškę – daug mėsos, bulvių, sūru. Tik be mums įprastos kiaulienos, ten neretai siūloma ir triušienos. Guliašai, troškinta mėsa ir... bulvių košė – juokavom, kad beveik kaip pas „mamą“ ar „babą“, tik sūriau.
Bet kažkaip įtariu, kad čekai dėl to galvos nesuka – tiesiog užsisako dar vieną bokalą alaus ir sūrumą „nuplauna“. Kad skaičiaus nepamestų, bokalus skaičiuoja tiesiog sąskaitoje.
Kainos – padorios. Išvertus iš kronų į eurus skaičiavome, jog trys suaugusieji sočiai pavalgo ir atsigeria už 30 Eur. Ir čia centre, senamiestyje. Atokesnių vietų net netikrinome. Juk turistavome!
Ką paragauti: vietiniai sakė, kad tradiciškiausi patiekalai – kiaulienos kukuliai su raugintais kopūstais (ček. knedlo vepro zelo), kiaulienos nugarinė, patiekiama su virtomis daržovėmis (morkomis, bulvėmis, svogūnais) su iti sūriu padažu (patiekalo pavadinimas čekų kalba – svičkova). Šalia dažniausiai pasiūloma ir balta duona. Būtent duona, o ne batonas. Vienas iš tradicinių mėsos patiekalų yra ir antiena, kuri dažnai pasiūloma su bulvėmis ir raugintais burokėliais. Sakiau, jog panašu į lietuvišką virtuvę, tiesa?
Jei nesi alkanas, užteks ir sriubos, kurios vėlgi – priimtinos mūsiškiam gomuriui: barščiai, kopūstienė ir pan. Tiesa, visos – su mėsos gabaliukais, tad sotumo turi daug.
Tiesa, susidarė įspūdis, kad patys vietiniai bent jau dieną kur kas dažniau suka į tinklines vieteles – vienas iš populiarių pasirinkimų (ypač šiltuoju metu) yra bagetėje „įkurdintas“ sumuštinis.
Tačiau paklausti, ką rekomenduotų miesto svečiams, siūlo eiti į vietas, kur rasi „craftinio“ vietinio alaus ir išskirtinį interjerą.
Vis galiausiai kelionę tiek vieni (vietiniai), tiek kiti (turistai) baigia ten pat – lauke prie kavinių, restoranų ir barų gurkšnodami čekišką alutį.
Jokių grynųjų!
Važiuodami į Prahą girdėjome patarimų, kad be grynųjų neišsiversime – visgi ne eurai ten. Tačiau mūsų patirtis rodo, kad viskas įmanoma. Iš esmės visur – tiek prekybos centruose, mini parduotuvėse, turguje, baruose, žodžiu, visur, kur reikėjo, pavyko atsiskaityti kortele. Tiesa, kai kur teko padiskutuoti, nes, pvz., kortele buvo galima atsiskaityti tik tuomet, jei perki ne tik gėrimus, pvz., kavos, bet ir patiekalų, t.y. valgai. Be to, reikėjo įsigilinti į keitmo kursą, taip pat arbatpinigių politiką (padavėjai paprastai paklausia, ar sutinkam jų palikti ir nuskaito daugiau). Bet iš esmės kelias dienas gyventi galima ir be grynųjų. O jei jų prireikia, geriau eiti į bankomatą, o ne keisti į ant kiekvieno kampo esančias valiutos keityklas.
Šitą patarimą įsiminėme iš anksto ir netampėme likimo už ūsų.
