Sprendimas nužudyti berniuką buvo lengvoji dalis. Jis suvoktas kaip vieno kūdikio paaukojimas visos genties vardan. Šias apeigas kai kurie iš tolimos Etiopijos Omo upės slėnio genties vyresnieji savo gyvenime liudijo šimtus kartus.
Didesnį galvos skausmą genties lyderiams kėlė kitas klausimas – ką daryti su „prakeikto“ vaiko broliu dvyniu, nuo ligos mirusiu netrukus po gimimo. Po diskusijų ir ožkos žarnyno tyrimo nuspręsta, kad miręs vaikas taip pat būvo „mingi“. Taigi palaidotas kūnelis buvo iškastas, pririštas prie gyvo brolio dvynio, o tuomet abu vaikai baidare nuplukdyti iki Omo upės vidurio ir išmesti į drumzliną rudą vandenį paskęsti.
Tai įvyko prieš penkerius metus – dar tada, kai daugelis už šios izoliuotos gyvenvietės nebuvo nieko girdėję apie „mingi“. Šiandien apie šį paplitusį ritualą žino visas pasaulis. Pasipiktinimas ritualiniu kūdikių žudymu, praktikuojamu Kara, Banna ir Hamar gentyse, esančiose pietinėje Etiopijos dalyje, toks didelis, kad šalies valdžios pareigūnai buvo priversti imtis veiksmų. Paskelbta, kad už „mingi“ žudymus gresia įkalinimas.
Šiai žiauriai praktikai abejinga neliko ir maža Banna genties krikščionių bendruomenė, nusprendusi pati suteikti prieglobstį „prakeiktiems“ savo genties vaikams. Kai kurių jaunų ir išsilavinusių Kara genties atstovų dėka pasmerktiems kūdikiams buvo įkurti vaikų namai. Tuo tarpu samariečiai bejėgiams vaikams pasiūlė pinigų ir namus, kur jie galėtų prisiglausti.
Palaidotas kūnelis buvo iškastas, pririštas prie gyvo brolio dvynio, o tuomet abu vaikai baidare nuplukdyti iki Omo upės vidurio ir išmesti į drumzliną rudą vandenį paskęsti.
Visos šios pastangos išgelbėjo daugybės vaikų gyvybes. Tačiau nė viena iš šių pastangų neužkirto kelio baimei, iššaukiančiai žudymus. Kai kurių Etiopijos valdžios pareigūnų, gelbėjimo darbuotojų ir genčių vyresniųjų skaičiavimu, kiekvienais metais čia vis dar nužudoma šimtai kūdikių – jie paskandinami, pasmaugiami ar numarinami badu.
„Visi žmonės“
„Tai vieta, kur jie tai daro“, – CNN žurnalistui pasakojo Bona Shapo, ant to paties drumzlino upės kranto stovėjusi ir tą dieną, kai dvyniai broliai buvo įmesti į vandenį.
„Mingi“ ritualas Kara gentyje šiek tiek skiriasi nuo to paties ritualo Banna gentyje, o pastarieji – nuo to paties ritualo Hamar gentyje. Tačiau visas gentis šiuo aspektu vienija vienas dalykas – milžiniška baimė to, kas gali nutikti, jei „užkeikti“ kūdikiai nebus nužudyti.
Literatūros apie šį ritualą labai mažai. Tačiau, anot kai kurių apžvalgininkų, jo pradžią galima atsekti prieš kelias kartas, o jo tikslas – atsikratyti žmonių, kurie potencialiai taps našta arba kurie negalės prisdėti prie genties žmonių dauginimosi. Tai gali paaiškinti kodėl vaikai, išsidaužę dantį ar susižaloję savo genitalijas yra tarp tų, kurie pasmerkiami mirčiai.
Kiti yra nužudomi todėl, kad gimsta susituokusiems tėvams, nesudalyvavusiems ceremonijoje, pranešančioje apie jų ketinimą susilaukti vaikų. Tai žiaurus reikalavimas, greičiausiai atspindintis giliai įsišaknijusią genties narių pareigą visų pirma savo genčiai ir tik paskui šeimai.
Kara genties vyresniųjų įsitikinimu, „mingi“ ritualas – toks pat senas kaip ir Omo upė. Ir ne mažiau svarbus genties išlikimui. Jie tiki, kad leidimas „užkeiktam“ vaikui gyventi gentyje lemtų lietaus dingimą ir karštesnį saulės spiginimą.
„Tikima, kad jei gentyje bus „mingi“ vaikų, gentis neturės nei vandens, nei maisto, nei galvijų, – pasakojo Bona. – Tačiau jei jie atsikratys vaiku, viskas ir vėl bus gerai.“
Genties lyderiai karčiai prisimena laikus, kai jų gailestis vaikams užgožė jų baimę dėl ateities. Jų įsitikinimu, šis nerūpestingumas kainavo jiems bemaž visų genties galvijų ir kai kurių jos narių mirtis. Šiandien, pasak Kara genties lyderių, jų genčiai išlikti padėjo pagarbesnis paklusimas savo įsitikinimams ir žiauriai jų reikalaujamai aukai.
„Taip, tai liūdna, tačiau mes mąstome apie kaimą, apie šeimą, apie visus žmones, – kalbėjo Bona. – Mes raginame tėvus neverkti dėl savo vaikų, primindami, kad taip yra išsaugojama visa gentis. Visada galima susilaukti kito vaiko.“
„Jokios kitos galimybės“
Ermai Ayeli nebuvo leista slaugyti, palaikyti ar net pamatyti savo kūdikio, tačiau moteris vaizduotėje turi nusipiešusi vaiko, kurį prarado, atvaizdą. „Manau, jis buvo gražus berniukas, – kalbėjo Erma. – Aš norėjau jį pasilikti.“
Tikima, kad jei gentyje bus „mingi“ vaikų, gentis neturės nei vandens, nei maisto, nei galvijų. Tačiau jei jie atsikratys šiais vaikais, viskas ir vėl bus gerai.
Moteris vis dar gedi savo sūnaus. Tačiau ji neklausinėja, kodėl jis buvo nužudytas. „Nebuvo kitos galimybės“, – sakė ji.
Lytiniai santykiai už santuokos ribų Kara gentyje yra priimtini. Tačiau jei moteris pastoja prieš vestuvių ceremonija, jos vaikas yra laikomas „kumbaso“ – prakeiktas, mat vaiko tėvai, prieš susilaukdami vaiko, nedalyvavo privalomuose ritualuose. Erma negali ištekėti tol, kol pirmiau neištekės jos vyresnėlė sesuo.
Moters rankos apglėbusios jos didelį pilvą. Erma ir vėl nėščia. „Tai įvyko netyčia. Aš nenoriu prarasti ir šio kūdikio“, – sakė ji.
Vienas iš genties šamanų galėtų sumaišyti Ermai tam tikrą žolelių mišinį, nuo kurių moteris susirgtų ir, galbūt, jai įvyktų persileidimas. Tuomet kūdikį ji prarastų anksčiau nei jis iš jos būtų atimtas. Nemažai moterų pasirenka šį kelią. Tačiau ne Erma. Šįsyk ji bent turi priežastį viltis, kad jos vaiko gyvybė bus išsaugota. Ji girdėjo, kad toli nuo jos genties yra „mingi“ vaikų namai. Ji maldavo genties vyresniųjų leisti jos kūdikį atiduoti į šiuos namus.
Vienaip ar kitaip, jai nebus leista pamatyti savo vaiko. Erma ir vėl galės tik pati savo vaizduotėje nusipiešti jo atvaizdą.
„Šįsyk, manau, susilauksiu mergaitės“, – sakė Erma. Moters galva vėl nusvyro žemyn. Šalia sėdėjęs berniukas savo galvą padėjo Ermai ant kelių ir nusišypsojo. Tačiau moteris, šįsyk, jam savo šypsena atgal neatsakė.
