„Išmokysime“
Sigitas Jurgelianec į Baltųjų Lakajų ežerą leidžia valtis (vietiniai, kiek vėliau įspėjo A.Petrauskienė, jas laivais vadina), kuriose – žvejybai paruoštos meškerės. Tai, kad susirinko grupelė visiškų mėgėjų, jam nė motais.
„Nemoku nei irkluoti, nei plaukti, nei žvejoti“, – atvirai prisipažįstu stovėdama ant kranto ir kiek nepatikliai žiūrėdama į žvejybai paruoštas valtis bei meškeres. Tačiau Sigitas tik nusijuokia: „Nieko, išmokysime.“
Kompanija, kurioje keletas turizmo agentūrų atstovų ir žurnalistų, pasižvalgyti po šį kraštą pakviestų Molėtų turizmo informacijos centro, plaukia lėtai ir ramiai. Sigitas parodo, kaip užmesti meškerę, tačiau leidžia ir tyliai tinginiauti – oras nuostabus, nors pučia šioks toks vėjelis, saulė maloniai lepina savo šiluma. Kas nori žvejoja, kas nori į dangų ar ežerą spokso. Tai irgi yra dalis pramogos, kurią siūlo Sigitas.
O krante, ant kalno esančioje poilsiavietėje, prie laužo, pluša jo žmona Irena. Katile verda žuvienė, kurios aromatas vilioja vos išlipus iš valties. Žuvienėje gali atsidurti ir kiekvieno paties sugauta žuvis iš ežero, tačiau net jei žvejyba nebus sėkminga, žuvienės netoliese įsikūrusi šeima tikrai pasiūlys paragauti.
Paslaptys prie laužo
Didžiuliu šaukštu maišydama garuojantį patiekalą, Irena pasakoja: „Šį kartą žuvienė yra iš karšių, ungurių ir lydekų. Šių žuvų filė palieku, o iš galvų ir kitko verdu nuovirą – jis verdamas iš vakaro, su daug prieskonių, druska. Iš anksto paruošiu bulvių, morkų, svogūnų, kuo daugiau žalumos – petražolių, svogūnų laiškų. Dedame naminę grietinę. Dar yra toks gudrumas: reikia ant sviestuko apkepinti tarkuotų morkų su svogūnais, morkos tuomet atskleidžia savotišką kvapą. O ant laužo žuvienė išverda greičiau, nei virtų namų sąlygomis. Ir degtinės reikia pabaigoje, tai suteikia savotišką skonį. Taip pat apdegęs alksninis pagalys dažniausiai į puodą užgesinamas. Tai jau pabaiga, bet lieka angliukų, šįkart gal nedarykime.“
Ant laužo žuvienė verda apie valandą. Temperatūra čia aukšta, tad pačią žuvį tereikia dėti likus apie 15 minučių iki proceso pabaigos. „Iš pradžių verda nuoviras, tada – daržovės, žalumynai, tada jau žuvytė. Kadangi čia trijų rūšių žuvytė, tai ungurys verda ilgiausiai – dėjau anksčiau, prieš pusvalandį. Ir neišsigąskit: kad ir žuvies filė, kad ir didelis karšis, bet gali būti žuvies kauliukų – tai juk žuvis.“
Paklausta apie paslaptį – tą stebuklingą ingredientą, kuris suteikia jos žuvienei išskirtinį skonį, Irena šypteli: „Mano paslaptis yra, matyt, meilė. Be to, aš visą laiką kažką perkuriu, prikuriu, man patinka daug svogūnų laiškų, kitiems gal kitaip.“
Ir išties – žuvienė labai skani. O ir tiršta, tad valgydami juokaujame: „Tai ir pirmas, ir antras patiekalas, po kurio deserto nė neprireiks – ir taip labai sotu.“
XV a. luotas ir atstatyta pirkia
Už kelių kilometrų, Mindūnuose, galima susipažinti su kitokia žvejyba – taip žvejai žuvį vietos ežeruose gaudė XIX amžiaus pabaigoje ir dar anksčiau.
Ežerų žvejybos muziejaus ekspozicijose, kaip pristatoma šio muziejaus interneto svetainėje, galima pamatyti įvairių žvejybos įrankių, kuriais žvejojo Rytų Lietuvos žmonės XIX a. pabaigoje, susipažinti su archajine žvejyba bei sužinoti, kaip šis verslas kito. Ekspozicija išdėstyta atstatytoje XIX a. žvejo pirkioje ir svirne. Pirkios aplinka tokia, kaip žvejų daugiau nei prieš 120 metų gyventa.
Seniausias muziejaus eksponatas – įspūdingas 4 metrų ilgio XV a. luotas, ištrauktas iš Peršokšnų ežero, išskobtas iš storo liepos kamieno. Jį muziejininkai vadina itin brangiu lobiu. Iš Tramio ežero čia atgabenta ir senovinė eldija, taip pat XV amžiaus. Muziejuje eksponuojami ir senieji ungurių gaudymo prietaisai, senoviniai tinklai, bučiai, varžos, venteris, automatinės meškerės. Linai ir kanapių pluoštas – pagrindinė žaliava tinklams megzti – taip pat žvejybos eksponatai. Linų mintuvai, brauktuvės, šepečiai, verpimo ratelis, svertuvas – viskas, kas reikalinga tinklams.
Nuo 1995 metų žvejybos muziejaus vadove dirba Alfreda Petrauskienė, kuri apie muziejų ir jo eksponatus gali pasakoti valandų valandas. „Kadangi Molėtų rajone yra 300 ežerų, o čia aplinkui su visais mažais ežerėliais yra 20, Ežerų žvejybos muziejaus reikėjo“, – įsitikinusi vadovė.
Žvejo pirkioje stovi autentiški XIX amžiaus pabaigos baldai, juos muziejininkai surinko patys ekspedicijų metu arba juos atvežė vietos žmonės.
Muziejaus kieme energingosios Irena Rimydienė ir Nijolė Petrauskienė pasitinka su akordeonu ir daina. O tada vaišina paveldo ženklu pažymėtu patiekalu – žuvies šutiniu.
Taip pat šalia žvejybos muziejaus yra galimybė apžiūrėti ir medžioklės trofėjų ekspoziciją. Savo kolekciją Molėtų kraštui padovanojo Antanas Truskauskas, kurio vardu ir pavadintas šis muziejus.
