Net po karantino nuplaukė dar dvi kelionės, į kurias turėjau bilietus, bet buvo atšaukti skrydžiai. Visgi viena kelionė įvyko. Ji nebuvo iš tų įdomesnių, dėl kurių aplinkiniai mano kryptimi pademonstruoja tolygaus piršto sukiojimo į abi puses smilkinio srityje judesį, bet bent jau geriau nei visiškai nieko, nes šioje situacijoje nebe aš renkuosi keliones, o jos mane. Tai buvo Prancūzijos Žydrosios pakrantės arba Provanso regionas.
Grįžus iš jos jau tą pačią savaitę Prancūzija buvo įtraukta į koronaviruso paveiktų šalių sąrašą, iš kurių grįžus būtina saviizoliacija. Bent jau kažkas pasisekė.
Ne paslaptis, jog Žydroji pakrantė yra viena populiariausių poilsio vietų Europoje. Šią pakrantę yra pamėgę viso pasaulio turtuoliai, todėl dauguma pramogų ir jų kainų yra pritaikytos būtent jiems. Nelabai turtingiems atostogautojams užsilikti Prancūzijos pakrantėje ilgesniam laikui gali tapti nebesaldu. Pavyzdžiui, kokteilis Sen Tropezo lauko kavinėje kainuoja 20 eurų. Gal kas ir Vilniuje gali tiek mokėti, bet aš labiau kalbu apie paprastus žmones. Na, sykį gali pasimaivyti, nusipirkti tą kokteilį ir pasijusti poniškai, bet kiek dienų ištempsi darydamas tą kasdien? Juk nebūsi gyvas vien kokteiliais.
Gal pamenate tokį juokingą, žemaūgį pliktelėjusį žmogeliuką, prancūzų aktorių Louis de Funesą? Lietuvoje ir buvusiose sovietinėse respublikose jis išgarsėjo savo filmų apie žandarus serijose, kuriose vaidino policijos skyrelio viršininką Kriušo. Jo filmai nebuvo draudžiami komunistiniame bloke, todėl mūsų vyresnieji turėtų gerai jį prisiminti. Aktorius jau senokai miręs, bet jo filmai televizijose dar yra sukami. Louis man iki šiol yra labai juokingas ir norint pasigerinti nuotaiką kartais pasižiūriu jo vaidintus filmus.
Kodėl jį prisiminiau? Nes pirmas jo filmas iš žandarų ciklo buvo „Žandaras iš Sen Tropezo“. Jau tada žiūrėdamas tą filmą ne tik juokiausi iš aktoriaus vaidybos, bet ir žavėjausi Sen Tropezu. Šis miestas tuo metu man atrodė tarsi magiška gero oro, žydros jūros, paplūdimių, amžinų atostogų ir nuotykių vieta.
Ir ne tik jis. Tokie pavadinimai kaip Nica, Antibai, Monakas, Kanai, Marselis ir kiti varvina seilę, saldina širdį, kad po truputį imi svarstyti, kad nors kraštas ir nėra iš tų mano mėgstamų, gal ta kelionė bus visai nieko.
Visgi aš nemenkai suklydau. Šioje kelionėje po civilizuotą, turistų perkimštą vietovę patyriau ne tik gerų įspūdžių, bet nuotykių, kokių nebuvau patyręs keliaudamas net po kraštus, kuriuose esi atskirtas nuo pasaulio ir tavęs nesaugo diplomatinė teisė. Bet apie viską iš pradžių.
Dažniausiai kelionė į prancūzų Rivjerą lietuvaičiams prasideda nuo Nicos oro uosto. Po to seka įsikūrimas Nicoje arba aplink ją, poilsis akmenuotoje Nicos pakrantėje ir pusdienio kelionytės į Monaką ar Kanus. Mes darėme kitaip. Nicą nusprendėme apskritai praleisti – atskridus iškart vykti į antrą pagal dydį Prancūzijos miestą Marselį, ten išsinuomoti automobilį ir pakrantės keliu judėti atgal Nicos link, pakeliui sustodami visur kur norime, automobilį prieš pat skrydį atgal grąžinant Nicos oro uoste. Teoriškai planas buvo geras, bet praktiškai „stoti kur norime“ trinktelėjo mums per galvas normaliai.
Skrydis, žinoma, buvo kaip dabar nurodoma – dėvint kaukes. Lėktuvas buvo pilnas, tad tikinimai, kad žmonės sodinami į kas antrą eilę ar kažkas panašaus, nebuvo tikri. Išskrendant Vilniaus oro uoste buvo viskas sklandu ir jei ne kaukės, atrodytų, kad viskas yra kaip visada. Na, gal žmonių kiek mažiau, bet ir iki viruso būdavo intervalų kai mažiau lėktuvų, tad mažiau ir žmonių.
Nicos oro uoste, viskas buvo dar paprasčiau – niekas nieko netikrino, nematavo temperatūros ir išvis nesikabinėjo. Atskridai ir eik kur akys mato. Vėlgi – jei ne kaukės, atrodytų, kad viskas yra kaip anksčiau.
Ar jums neatrodo, kad visuomeninis gyvenimas dabar po truputį yra skeliamas pusiau – iki pandemijos ir po jos? Man atrodo. Toks įspūdis, kad taip, kaip buvo iki viruso, jau yra seni geri, nerūpestingi laikai, bet nebesugrįšiantys laikai. Tikiuosi, kad klystu.
Tiesa, vienas iš dviejų Nicos oro uosto terminalo buvo visiškai uždarytas. Vienas didžiausių Prancūzijos oro uostų dėl keleivių sumažėjimo apsieina su vienu terminalu.
Iš oro uosto tramvajumi vykstame traukinių stoties link, kur mūsų laukia traukinys į Marselį. Traukinio bilietus pirkome iš anksto. Tą daryti verta, nes kartais 40 eurų kainuojantiems bilietams taikoma akcija, ir jie parduodami perpus pigiau. Taigi, mokėjome po 20 eurų. Traukinyje, kaip ir visur uždarose patalpose, žmonės dėvi kaukes. Jei nedėvi, konduktorius liepa užsidėti.
Tiesa, su tomis kaukėmis Marselyje mačiau labai juokingą situaciją. Kai apsipirkinėjome parduotuvėje, į ją užėjo, tiksliau – bandė be kaukės užeiti niekuo neišsiskiriantis, gana taikaus veido vyrukas. Panašu, kad kaukės neturėjo, bet turėjo labai didelį norą kažką nusipirkti, nes apsaugininko paprašytas užsidėti kaukę jis tiesiog ant burnos užsitraukė marškinėlius. Jo, žinoma, neįleido, tad buvęs ramus vyrukas neįtikėtinai greitai užsiplieskė, ėmė rėkti, skeryčiotis ir keiktis. Nors prancūziškai nesuprantu, bet nebuvo panašu, kad rėkdamas jis linki laimės, meilės ir geros kloties.
Kai ir tai nepadėjo, jis demonstratyviai perplėšė savo marškinėlius, užsirišo skutais burną ir vėl bandė įeiti. Ar bereikia sakyti, kad ir šis bandymas jam nepaėjo. Įniršęs mesjė nueidamas šalin stipriai nusispjovė ir taip nemokšiškai spyrė į šiukšlių dėžę, kad nebesusiturėjau ir garsiai nusikvatojau. Tada susigėdau, nes apsidairęs pamačiau, kad tik aš vienas juokiuosi.
Jis demonstratyviai perplėšė savo marškinėlius, užsirišo skutais burną ir vėl bandė įeiti.
Jei jau prakalbome apie parduotuves... Vienas mūsų bendrakeleivių buvo rūkantis, ir ši jo savybė leido man suvokti, kad Prancūzijoje negali nusipirkti rūkalų paprastose parduotuvėse – tenka ieškoti specialių. Kadangi nerūkau, tai niekada apie tai nebuvau pagalvojęs. Net nežinau, ar ši taisyklė nauja, ar galioja tik regioniniu ar ir valstybiniu mastu, bet turėkite galvoj, kad ieškant specialių rūkalų parduotuvių gali tekti pasivarginti.
Beveik trys valandos kelionės, ir mes jau Marselyje. Jis yra didžiausias ne tik šalies, bet ir viso Viduržemio jūros regiono uostamiestis.
Dėl savo uosto Marselis yra kiek kitoks nei kiti Prancūzijos miestai. Čia ieškoti geresnio gyvenimo atplaukia daugybė žmonių iš buvusių prancūzų šiaurinės Afrikos kolonijos šalių, daugiausiai iš Alžyro. Dėl puikaus klimato ir įsidarbinimo galimybių nemaža dalis jų ir lieka Marselyje. Čia ir kainos ne tokios drastiškos kaip, tarkim, Paryžiuje. Marselis yra visiškas tautų katilas. Kažkur skaičiau, kad mieste gyvena daugiau komoriečių nei pačiuose Komoruose. Juokinga šiek tiek.
Kiek anksčiau dėl tų pačių imigrantų įtakos, Marselis buvo laikomas vienu nesaugiausių miestų šalyje. Čia turistai turėdavo savo pinigus laikyti įsikišę į sunkiai pasiekiamas vietas ir dar nuolat dairytis aplinkui. Dabar taip nebėra. Marselis susitvarkė ir tapo saugiu miestu, nė kiek ne pavojingesniu už Paryžių. Visgi per daug žioplinėti nevalia – žioplį ir bažnyčioje gali apvogti.
Miestas yra draugiškesnis ir paprastesnis nei pižoniškas Paryžius ir turi tai, ko niekada neturės sostinė – jūrą su paplūdimiais. Kadangi Marselis yra ne kurortas, o didmiestis su savo didmiesčio ypatybėmis, jo paplūdimiai yra mažesni nei kitur Žydrojoje pakrantėje. Būna, juose žmonės guli keliais aukštais, kaip pavyzdžiui, Katalonijos paplūdimyje, bet koks man skirtumas – šilta jūra man visada yra kelionės tikslas numeris vienas, todėl būtent ten mes, įsikūrę Marselyje ir patraukėme.
Dėl masės žmonių Katalonijos paplūdimyje jūroje matėsi šiukšlių, bet vanduo tiesiog buvo per daug patrauklus, kad atsisakytum į jį lįsti.
Iš turistinių objektų Marselis labiausiai garsėja savo senuoju uostu ir senamiesčiu. Senajame uoste, kuriame stovi marios priparkuotų jachtų iki išnaktų verda gyvenimas ir primena nesibaigiančią šventę. Didesnėse jachtose vyksta vakarėliai. Trumpam net pasimiršta koronavirusas ir faktas, kad dėl jo įgyvendinau tik penktąją pagal svarbą šių metų kelionę.
Beje, nors tiek Marselyje, tiek visoje Žydrojoje pakrantėje buvo minios žmonių, tačiau šįkart, skirtingai nei anksčiau lankantis Prancūzijoje, kaip niekada retai girdėjau kitokią nei prancūzų kalbą. Tiesą sakant, bandau prisiminti, ar išvis girdėjau. Panašu, kad kaip ir Lietuvoje, Prancūzijoje pandemijos metu turizmo sektorius irgi gyvena iš vietinių.
Rekomenduočiau užkopti į Katedros kalną, nes nuo jos matosi visas miestas. Bet šiaip aš niekada nesistengiu per daug akcentuoti, ką konkrečiai privalote aplankyti, tą už mane padarys internetas. Aš pats jau seniai nebelakstau po privalomas aplankyti vietas ir jų nepaukščiuoju. Man to jau nebereikia. Todėl mano siūlymas ir būtų – tiesiog klaidžiokite po Marselį, pajuskite miesto alsavimą ir susižavėkite juo.
Prancūzijoje pandemijos metu turizmo sektorius irgi gyvena iš vietinių.
Na, gal kiek ir pasikuklinau dėl tų rekomendacijų. Aplankykite paplūdimius. Aš visada visiems ir visur rekomenduoju paplūdimius.
Na, o mes pasiimame automobilį ir leidžiamės į kelionę pakrantės keliais Sen Tropezo, Kanų ir Nicos link. Nuotykių turėsime ne prastesnių nei pats Gasanovas. Apie juos – kitoje dalyje.