Į Prancūziją ją atvedė studijos, tiksliau – studijų mainų programa „Erasmus“. Nors gyvena Lilyje, kasdien važiuoja metro į mažesnį miestą – Rubę, kuriame yra universitetas „Ensait“. Jame lietuvė ir studijuoja.
„Erasmus“ programa mano tikslų sąraše buvo nuo pat tada, kai apie ją sužinojau. Taigi atėjus tinkamam metui, išsirinkau pačią žavingiausią šalį, kurią iš tiesų labai noriu pažinti – Prancūziją. Be to, Prancūzijoje yra aukštas universitetų lygis, man asmeniškai buvo įdomu, kokie iššūkiai ten laukia.
Dar viena priežastis, kodėl esu čia, – labai noriu išmokti prancūzų kalbą. O dabar galiu ir patvirtinti, jog universitete tikrai bus, ką veikti. Didžiulis kalbos barjeras verčia tobulinti kalbos žinias, kadangi šiauriniame regione labai retas prancūzas kalba angliškai“, – apie pirmojo mėnesio patirtį pasakoja studentė.
Tiesa, Prancūzijoje ji vieši ne pirmą kartą. Ten jau lankėsi prieš dvejus metus.
„Turėjome mini „eurotripą“ su automobiliu per Lenkiją, Vokietiją bei Prancūziją. Galutinis kelionės tikslas buvo Paryžius, kuriame praleidome tris dienas. Šis miestas visiškai užbūrė... Be žadą atimančios architektūros, įkvepiančių meno kūrinių, kultūros paveldo, šis miestas turi dar kažką, ko negaliu įvardinti. Būtent kelionės metu ir užsimaniau išmokti prancūzų kalbą ir dar kada nors čia sugrįžti“, – sakė E.Šeinauskaitė.
Šiltėjant orui gatvėse bei parkuose vis labiau ryškėja Prancūzijos romantiškasis peizažas. Čia tikrai dažniau sutinkami už rankų susikibę įsimylėjėliai.
Apie prancūzus sklando daug stereotipų. Vienas jų – kad prancūzai nelinkę pataikauti užsieniečiams ir, jei bendrauja, nori kalbėtis prancūziškai. Ar taip ir yra?
E.Šeinauskaitė sako besistengianti vengti išankstinių nuostatų. „Stereotipai yra labai keistas, nenoro pažinti ir suprasti žmones, reiškinys. Niekad nesivadovavau jokiomis išankstinėmis nuostatomis. Vis dėlto prieš vykstant čia teko kelis kartus pagalvoti apie galimas nemalonias emocijas, susiduriant su „arogantiškaisiais prancūzais“. Na, ką gi, aš čia esu jau nemažai laiko ir vis dar to patirti neteko. Kiekvienas sutiktas žmogus, tik užkalbinus, bando kalbėti angliškai-prancūziškai, nuoširdžiai bando padėti. Ir dažniausiai pirmasis sakinys būna atsiprašymas už prastą anglų kalbą, kuri, beje, tikrai dažnai prasta (ar gatvėje, ar banke, situacija – labai panaši)“, – sakė mergina.
Kalbėdama apie kitus visiems žinomus stereotipus, ji sakė, kad praeiviai su bagete rankoje – kasdienis vaizdas.
„Taip pat negaliu nepaminėti elegantiškų, gracingų damų bei charizmatiškų, manieringų džentelmenų. Šiltėjant orui gatvėse bei parkuose vis labiau ryškėja Prancūzijos romantiškasis peizažas. Čia tikrai dažniau sutinkami už rankų susikibę įsimylėjėliai (Prancūzijoje yra visiškai normalu viešai demonstruoti meilę net ir ilgais bučiniais)“, – pastebėjimais dalinosi lietuvė.
Daugiausia įspūdžių ji kol kas turi iš Lilio ir universiteto miestelio. Tiesa, jau spėjo savaitgalį praleisti ir Paryžiuje. Šįkart, kaip sako mergina, leido jį pažinti neskubėdama, ne kaip turistė, bet – keliautoja.
„Mano lietuvaitė draugė ir aš jau buvome mačiusios šį nepaprastą miestą anksčiau, tad leidome sau atsipalaiduoti ir niekur neskubant, dar kartą pasivaikščioti per gražiausias vietas bei paieškoti kažko naujo. Esu nemažai keliavusi ir pastebėjau, jog kelionėse „spartus maratonas per svarbiausias vietas“ mane žavi mažiausiai. Jei nėra viskam pakankamai laiko, jau geriau praleisti kelis „labai svarbius“ objektus ir ramiai pasivaikščioti per turistų neapkrautą kvartalą, kur jaučiamas tikrasis to miesto gyvenimas. Šiuo metu būtent tai ir darau – bandau pažinti tą tikrąją kasdienybę čia, Lilio ir Rubės miestuose“, – kalbėjo E.Šeinauskaitė.
Patirtis ir įspūdžius ji stengiasi fiksuoti ne tik savo galvoje, bet ir vaizdais, kuriais dalijasi internete.
„Projekto „Photo Diary in France“ idėjos iniciatorius KTU-FOTO studijos vadovas Donatas Stankevičius, prieš man išvykstant svetur davė studijai priklausantį fotoaparatą, tam kad įgyvendinčiau šią idėją. Esu be galo dėkinga už šį paskatinimą daryti tai, kam jaučiu didžiulę aistrą. Nežinau, kiek pati idėja sulauks vaizdų mėgėjų dėmesio, bet kad ir kaip bebūtų, juk paprasčiausiai gera kažką kurti ir dalintis gražiais dalykais“, – kalbėjo pašnekovė.
Ji fotografuoja kasdien ir publikuoja po vieną nuotrauką. „Noriu sudėti į dienoraštį ne tik įdomiausius dienos momentus, bet viską, pavyzdžiui, rutiną, kuri kadre nėra tokia įdomi, lyginant su netikėtomis, išskirtinėmis akimirkomis. Prancūzijoje praleisiu keturis mėnesius ir pasakosiu šią istoriją tik vaizdais, nes nenoriu apibrėžti to, ką vaizduoju. Daug mano fotografijų yra abstrakčios ir gal kartais ne visai aiškios. Bet aš noriu palikti vietos interpretacijoms“, – apie projektą pasakojo jo autorė.
Ji pasidžiaugė, kad universitetas, kuriame studijuoja, maloniai nustebino.
„Universitete pradžiugino dėstytojai, kurie yra įdomūs, autoritetingi bei tikriausi savo srities specialistai. Čia turime visas galimybes tobulėti ir kurti. Taip pat universiteto atstovybė nuolat bando įtraukti į įvairius sportinius, kūrybinius užsiėmimus bei vakarėlius. Visur dalyvaujant, neišvengiamai daugėja draugų, nes noriai bendraujančio jaunimo čia tikrai netrūksta. Bendraujame su studentais iš Kinijos, Indijos, Maroko, Ispanijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos“, – kalbėjo Prancūzijoje pagal mainų programą studijuoti išvykusi KTU studentė.
Straipsnis prasidėjo prancūzišku pasisveikinimu neatsitiktinai. Pasak E.Šeinauskaitės, prancūzai be galo ir natūraliai mandagūs. Tai – vienas ryškiausių skirtumų tarp jų ir lietuvių.
„Prancūzai pasisveikina ir atsisveikina su autobuso vairuotojais. Aš stengiuosi net ir labai skubėdama nepamiršti atsisveikinti su autobuso vairuotoju, net išlipdama pro tolimiausias duris. Kokie dar skirtumai? Čia viskas kitaip. Nemanau, kad galėčiau įvardinti kažkokius konkrečius skirtumus. Kasdien matant įvairius, savaip atrodančius ir besielgiančius žmones, apima laisvės jausmas. Ir prancūzai tikrai visai nearogantiški, o atvirkščiai – nuolat sutinku šiltus ir geranoriškus veidus.
Tiesa, nors Prancūzijos kultūra tikrai skiriasi nuo Lietuvos, bet atvykusi čia jau nebepatyriau kultūrinio šoko. Praėjusiais metais beveik 4 mėnesius praleidau JAV, Delavero valstijoje, Rehoboth Beach, su studentiška „Work & Travel” programa. Rehoboth Beach – rytinės JAV pakrantės kurortas, garsėjantis kaip homoseksualų pamėgta atostogų vieta. Štai ten jaučiau didžiulį kultūrinį skirtumą. Kultūrinį šoką patyriau ir grįžusi iš JAV į Lietuvą, matyt, per greit įpratau prie nuolat besišypsančių veidų. Mes, lietuviai, esame labiau susikaustę ir kiek uždaresnio būdo, bet juk visa tai ir man pačiai labai artima. Kitų kultūrų pažinimas tikrai praplėtė akiratį. O prancūzai bei lietuviai, šiuo metu, man atrodo net labai artimos kultūros“, – sakė E.Šeinauskaitė.
