Dovilė tikina, kad dirbamo darbo pobūdis visai nesvarbus, jei širdyje esi atradęs ramybę. Su tinklaraščio Euroblogas.lt skaitytojais ji sutiko pasidalinti savo emigracijos istorija ir paslaptimis, kaip tokią ramybę atrasti.
– Dovile, Jūsų instagramo ir feisbuko paskyros pavadinimu „Prancūzijos kaime“ žavi tyru nuoširdumu, yra labai įtraukiančios net ir nieko bendro su Prancūzija neturinčiam žmogui. Aplink save matote daug grožio ir noriai juo dalinatės su kitais. Vis dėlto smalsu, ką konkrečiau dirbate vienkiemyje šalies pietuose?
– Prieš pusantrų metų buvęs vyro šefas pateikė mums įdomų pasiūlymą apsigyventi jo ūkyje esančiuose didžiuliuose namuose, prižiūrėti juos ir aplinkinę teritoriją. Tą dabar ir darau: kasdien apvažiuoju didžiulę teritoriją su trimis tvenkiniais, komposto, medienos įmonėmis − vien aplink namus yra šeši hektarai žemės, o visa teritorija turbūt kokius septynis kartus didesnė. Patikrinu, ar gerai veikia priešgaisrinės apsaugos punktai. Esu atsakinga už įvažiavimo į teritoriją leidimus, juos registruoju, informaciją persiunčiu šefui. Pjaunu žolę.
Net nežinau, kaip apibendrinti, kokios yra mano pareigos: galbūt teritorijos prižiūrėtoja, nors gal greičiau sargė? Sau sakau, kad esu šefo šeštas (juokiasi, − aut. past.) Nesu jo dešinioji ranka, bet tikrai esu jo akys − viską stebiu, prižiūriu. Tokiam darbui reikalingas didelis tarpusavio pasitikėjimas, juk turiu raktus nuo praktiškai viso turto. Taip pat Gaillaco centre, name, kuriame patys šešerius metus gyvenome, turime įsirengę nedidelius svečių namus, kuriais kasdien rūpinuosi.
– Kaip apskritai atsidūrėte Prancūzijos provincijoje? Ar Prancūzija visada buvo jūsų svajonių šalis?
– Iki tol trejus metus gyvenau Vokietijoje. Baigusi mokyklą gimtajame Panevėžyje, kaip ir dauguma, įstojau mokytis. Tačiau kultūros vadybos studijas Klaipėdos universitete po pusmečio mečiau, nes su draugais sugalvojome išvažiuoti į Vokietiją. Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, buvome pilni rožinių svajonių. Manėme, kad visur kalbėsime angliškai, lengvai įstosime į universitetus. Tačiau iš pradžių net legalaus darbo gauti neišėjo, o kalbėti angliškai vokiečiai irgi nesiveržė.
Pati pradžia tikrai nebuvo lengva. Daugiausia dirbau restoranuose, visą laiką intensyviai mokiausi vokiečių kalbos, vėliau nusprendžiau mokytis profesinėje mokykloje kirpėjos amato, bet tada… atsitiko Edgaras (Dovilės vyras, lietuvis, − aut. past.) Jis tuo metu jau kurį laiką gyveno Prancūzijoje, buvo įsitvirtinęs. Žinoma, nebuvo lengva apsispręsti, tačiau supratus, kad mūsų draugystė rimta, nutariau rizikuoti ir kraustytis pas jį.
– Treji metai Vokietijoje – ne tiek jau ir mažai. Per tą laiką tikriausiai spėjote patirti ir tam tikrą kultūrinį šoką, ir namų ilgesį… Kaip jautėtės persikrausčiusi į Prancūziją?
– Iš tikrųjų, kone visų emigrantų anksčiau ar vėliau patiriamą kultūrinį šoką aš išgyvenau Vokietijoje. Buvo neįprastas ten įsigalėjęs popierizmas, kad beveik dėl visko siunčiami laiškai, kuriuos pats arba išsiverti, arba išsiverti… Šokiravo požiūris, kad mes – rusai, ir Lietuvos nežinojimas apskritai. Tiesiog negalėjau tuo patikėti, juk mūsų šalys taip susijusios istoriškai ir esame vieni nuo kitų vos per vieną valstybę! Patyriau ir namų ilgesį, buvau labai prisirišusi prie senelių kaimo vasarą.
Tad persikrausčius į Prancūziją labai didelio kultūrinio šoko nepatyriau, nes prie kai kurių dalykų jau buvau pripratusi Vokietijoje. Vis dėlto, liūdesio buvo. Jei pirmą kartą emigravus į Vokietiją teko išgyventi atsisveikinimo su šeima ir Lietuva jausmą, tai persikrausčiusi į Prancūziją supratau, kad Vokietijoje tikrai liko dalelė manęs, daug mano draugų ir nuotykių. Be to, čia ir vėl teko tapti nulinuke, nuo nulio pradėti mokytis kalbos: la-bas, ma-no var-das Do-vi-lė… (juokdamasi skiemenuoja, − aut. past.)
Tiesa, Prancūzijoje pirmasis šokas buvo − Dieve, kaip čia gražu! Visokie gėlynai, daržiukai, sodeliai. Dabar, žiūrinėdama senas nuotraukas, galvoju − ką aš ten tokio mačiau? Bet tuo metu atrodė labai gražu. Tai privertė ir pačią labiau pasitempti − iš vieno šono vienas kaimynas gražiai susitvarkęs, iš kito kitas dar gražiau. Atrodo, jeigu aš gėlių nepasisodinsiu, žmonės pagalvos, kad čia niekas negyvena. Netgi sakyčiau, kad prancūzų namų vidus labai paprastas, bet išorė turi būti sutvarkyta, žolytė nupjauta, krūmeliai išgenėti, gėlyčių pasodinta.
– Ar tikrai gyvenimas Prancūzijoje nuo pat pradžių buvo toks gražus? Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, kuris etapas jums atrodo sunkiausias?
– Kaip vieną sunkiausių etapų prisimenu darbą vynuogyne. Nors pas senelius kaime ir buvau įpratusi dirbti fizinius darbus, pačio darbo nebijojau, vis tiek pavargdavau, kalbos tuo metu dar visai nemokėjau. Būdavo, stoviu viena, skabau tuos vynuogių ūglius… Pasibaigus sezonui, gavau darbą kitame ūkyje, ten skindavau įvairius vaisius. Vaisių sezonui irgi pasibaigus, per žiemą lankiau prancūzų kalbos kursus. Tuo metu su vyru gyvenome namelyje ant ratų prižiūrimame ūkyje, neturėjome interneto, jaučiausi gerokai atskirta nuo pasaulio, per radiją vargiai pagaudavau vos vieną kitą žodį ir buvo išties sunku.
– Vokietijoje vokiečių kalbos ėmėtės mokytis išsyk ir jums puikiai sekėsi. Kodėl susidaro įspūdis, kad prancūzų kalbos mokymosi procesas buvo gerokai keblesnis?
– Pirmiausia, tiek vynuogynuose, tiek vaisių ūkiuose daugiausia dirbau su marokiečiais, alžyriečiais arba, sakykim, labai lengvai į gyvenimą žiūrinčiais prancūzais. Jie žolytės parūko, dėl nieko nesijaudina, tad pokalbiai su jais būdavo labai minimalūs. Antra, provincijoje gana sunku rasti rimtų kalbos kursų. Į juos vėlgi susirinkdavo daug moterų iš Maroko bei Alžyro. Jos kursuose mokydavosi net ne pažinti lotyniškas raides, o rankoje laikyti tušinuką. Ateidavo dvi valandas pavėlavusios − salamaleikum − tada sėdi, kikena, plepasi.
Jos būdavo tokios laimingos, kad tiesiog turi pretekstą išeiti iš namų! Man tuo metu buvo labai pikta, lyginau viską su labai aukštos kokybės ir gerai organizuotais kursais Vokietijoje. Taip pat pykau ant Edgaro, kuris prancūzų kalbą jau mokėjo laisvai, o man padėjo mažai. Tačiau jis tikrai yra pats kantriausias vyras žemėje, šiandien esu jam labai dėkinga, kad nieko nedarė už mane, skatino būti savarankiška, visko siekti ir mokytis pačiai.
Manau, didžiausias lūžis įvyko man įsidarbinus picerijoje. Kolegos buvo vien jauni prancūzai. Daug klausydavau, dirbdavau užsičiaupus, bijodavau ką nors pasakyti. Tačiau gana greitai prasilaužiau, atsipalaidavau, ėmiau daug plepėti. Šiandien juokauju, kad tik darbą gavę ir kalbos dar gerai nemokantys darbuotojai yra patys geriausi. Jie kaip peliukai, dirba tyliai, susikaupę, visko atidžiai klausosi, nusišypso tik tada, kai tu nusišypsai. O kai išmoksta kalbą, atsipalaiduoja, ima pliurpti ir pridaro klaidų. Bent jau man taip yra pasakiusi viena šefienė Vokietijoje, neva, buvau daug geresnė darbuotoja, kol nemokėjau kalbos, nes dirbdavau neplepėdama (juokiasi, − aut. past.).
– Nuo emigracijos pradžios išbandėte gana daug skirtingų darbų – dirbote restoranuose, valgyklose, parduotuvėje, vynuogyne, siuvimo reikmenų parduotuvėje, dabar esate sargė. Kaip manote, ar žmogui svarbu pasirinkti kokią nors vieną profesiją, įgyti išsilavinimą ir būti tos srities specialistu?
– Žinote, mano klasėje buvo daug dūšių, kurios, būdamos devyniolikos, dar gerai nežinojo, ko nori. Pamenu, vieno klasioko klausiu, kur jis įstojo − „Ai, kažką su informatika, bet nemokamai!“ Man jau tuomet tai atrodė nesuprantama − einu, nes reikia, nes bijau neiti… Manau, jeigu gerai nežinai, ko nori, svarbu yra neskubėti, nebijoti pakeliauti, padirbti kokį paprastą darbą, susitupėti.
Pamenu, Vokietijoje mokytojai mūsų klausdavo, kaip mes išdrįsome išvažiuoti, nes postsovietinėms šalims labai būdingas sluoksniavimas mokykla-studijos-darbas-šeima-namai-šuo-vaikai. Manau, kad mano patirtys tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje mane iš to išlaisvino. Išsilavinimas yra ne tik baigtas universitetas, daug svarbiau, kuo žmogus vibruoja, ar domisi dar kuo nors be darbo. Be to, man atrodo, kuo daugiau visko esi daręs, tuo labiau gali prisitaikyti. Aš, pavyzdžiui, žinau, kaip kepamos picos, kaip skinami vaisiai, koks sunkus iš tikrųjų yra siuvėjo arba padavėjo darbas. Ypač Prancūzijoje, kur padavėjai maistą ne tik paduoda, o yra tikri stalo asistentai, turi būti pasitempę ir šitiek visko išmanyti apie maistą, jau net nekalbu apie vyną.
Tiesa, aš pati planuoju studijuoti, tačiau studijas noriu pasirinkti sąmoningai. Visada norėjau mokytis, bet man įdomūs tiek daug dalykų, kad negalėjau pasirinkti.
– Ar šiandien, dirbdama sarge, jaučiatės laiminga?
– Galiu drąsiai pasakyti, kad gyvenu savo svajonių gyvenimą. Mano motyvacija užsiimti tokia daugybe skirtingų darbų visada buvo žinojimas, kad tai laikina. Taip ir dabar. Turiu visiškai laisvą darbo grafiką, pati susidėlioju, kaip man patinka. Turiu daržą, vištytes, apie kurias ilgai svajojome. Turiu laiko pamyluoti šunis. Didelį džiaugsmą man teikia Gaillace esantys nedideli mūsų svečių namai, važiuoju ten kasdien, tvarkausi − svečių laukimas mane pakylėja kone iki dangaus! Visi tie maži burbuliukai sudaro vieną didelį burbulą, kuris man atneša vidinę ramybę, laimę ir man nesvarbu, ką aš dirbu, ar pjaunu žolę, ar vaikui keičiu sauskelnes.
Tiesa, taip buvo ne visada. Anksčiau man protas sakydavo, kad turėčiau būti labai laiminga, juk turiu vyrą, sūnų, šunis, darbą, tačiau viduje to nebuvo, kažko vis trūko. Prireikė laiko ir darbo su savimi, kol susijungė protas su širdimi ir atradau ramybę. Anksčiau kam nors pasakius „Tai ką tu čia, su vištomis gyveni…“ turbūt būčiau ne juokais išmušta iš vėžių. Tačiau kai nustojam sau kažką įrodinėti, pamilstam save, susitaikom, pradedam vertinti tai, ką turim, tada nurimstam. Dabar džiaugiuosi, ką turiu, o jeigu kažkuo esu nepatenkinta, puikiai suprantu, kad viskas priklauso tik nuo manęs.
– Gerai, sakote, kad darbo pobūdis jums nesvarbus, tačiau, atrodo, labai svarbi gyvenamoji vieta. Ar visada norėjote gyventi kaime arba vienkiemyje?
– Kad aš visą gyvenimą viena koja kaime, ten leisdavau visas vasaras pas senelius. Manęs vaikai klausdavo, ką aš kaime veikiu. Kaip tai?! Taigi tik spėk suktis − šienas, daržai, važiuoji maudytis…
Prieš persikraustydami į vienkiemį, gyvenome Gaillaco miestelio centre, neturėjome išėjimo į sodą, tad ėmė augti noras turėti savo kiemelį, sodelį. Pamenu, pandemijos metu net buvome pasisiuvę kabantį sodą ir daržoves bei žoleles auginome ant sienų sukabintuose maišuose − toks stiprus buvo noras turėti žemės. Reikia svajoti − ir svajonės išsipildo (šypsosi, − aut. past.) Taip ir sulaukėme pasiūlymo apsigyventi dabartinėje vietoje. Tiesa, tik gyvendami vienkiemyje supratome, kad turėti kaimynų yra visai gerai. Tokie didžiuliai namai − mums gerokai per dideli, pusė jų stovi nenaudojami. Negerai neturėti žemės visai, tačiau šeši hektarai aplink namus yra kiek per daug. Todėl aš ir manau, kad visada gerai visko daug išbandyti, nes kartais svajonės nesutampa su tuo, kas mums iš tikrųjų tinka. Vis dėlto Prancūzijoje gyvenimas kaime, nepabijosiu to žodžio, virsta prestižu. Panašias tendencijas matau ateinant ir Lietuvoje.
