Kodėl jį prisiminiau? Nes pirmas jo filmas iš žandarų ciklo buvo „Žandaras iš Sen Tropezo“. Jau tada žiūrėdamas tą filmą ne tik juokiausi iš aktoriaus vaidybos, bet ir žavėjausi Sen Tropezu. Šis miestas tuo metu man atrodė tarsi magiška amžinų atostogų ir nuotykių vieta.
Taip jau susiklostė, kad šios dienos mūsų kelionių tema ir yra Prancūzijos pietinė pakrantė, kurioje įsikūręs Sen Tropezas.
Ir ne tik jis. Populiarioje tiek atostogų, tiek nuolatinio gyvenimo, o ypač žiemojimo vietoje Prancūzijos pakrantėje, vadinamoje Žydrąja, dar yra Nica, Monakas, Kanai, Antibai, Marselis ir kitos atostogomis kvepiančios vietos. Tų vietų vardai skambūs, tačiau iš patirties žinau, kad situacijų, kai vienos ar kitos vietos iliuzijos ir aprašymai neatitinka realybės, yra apstu, todėl skrendant į Nicą nekantravau patirti, ar šis atvejis bus būtent toks.
Į Nicą galima tiesiogiai nuskristi iš Vilniaus. Skrydžiai ne visada gali būti patogūs, nes vykdomi tik dukart per savaitę, bet turėtume džiaugtis bent tuo, nes nuo lapkričio jų išvis nebeliks. Taigi, dar turime šiek tiek laiko tiesiogiai pasiekti pietinį Prancūzijos pajūrį.
Dar viena iš pigesnių alternatyvų gali būti skrydis į Milaną ir iš jo keturias valandas trunkanti kelionė į Nicą traukiniu. Mes darėme atvirkščiai – į Nicą atskridome, o grįžome per Milaną. Traukinio bilietas iš Nicos į Milaną atsiėjo apie 35 eurus. Alternatyva gal ir nelabai patogi, bet tada turėjome kelias valandas Milane, kurių užteko papietauti ir nuvykti prie Milano katedros. Ne kažin kas, bet net ir toks laikas gali būti visai smagus susipažinimui su Milanu, jei nenorite ten skristi atskirai.
Kad nuo lapkričio nebelieka tiesioginių skrydžių, liūdėti per daug nereikia. Žiema nėra pats geriausias metas vykti į Prancūzijos pietus, nes ir ten būna žiema. Ne tokia šalta ir pilka kaip mūsuose, be abejo, tačiau jūros malonumais mėgautis jau yra gerokai per šalta. Žinau, kad ne visiems jūra yra esmė, bet man vykti prie jūros atostogauti ir nesimaudyti yra beprasmiai sugaištas laikas. Nors šiaip žiemą klimatas Žydrojoje pakrantėje yra gana švelnus.
Dėl atostogų vasarą irgi stipriai pagalvočiau. Pirmiausiai dėl to, kad ten gali būti labai karšta. Jei karštis negąsdina, gali išgąsdinti žmonių srautai, nes vasara ten yra pats aktyviausias poilsio sezonas su visomis to pasekmėmis, tokiomis kaip aukštos nakvynės kainos bei tų nakvynių trūkumas. Mano manymu, Žydrojoje pakrantėje geriausia atostogauti rugsėjo mėnesį, kai vos atvėsta ir atostogautojai pradeda išsivažinėti po namus, kad vaikus išleistų į mokyklą. Rugsėjo mėnesį oras ten būna dar labai puikus.
Mes keliavome pačioje spalio pabaigoje, ir viskas dar net tada buvo neblogai. Oro temperatūra siekė apie 22 laipsnius, o vanduo, nors jau pradėjęs vėsti, buvo toks pat šiltas kaip Baltijoje ties Lietuvos krantais vasarą. Nicoje toks vanduo laikomas šaltu, ir besimaudančiųjų tokiu metu jau buvo tik vienetai, įskaitant mane. Nors ir aš jaučiau, kad dar kiek, ir vanduo bus tinkamas tik tiems keistuoliams, kurie lenda į jūrą žiemą ir visur giriasi, kaip jiems tokios maudynės grąžina jaunystę, jėgas ar dar kitokį gėrį.
Tiesa, spalio pabaiga Nicoje yra kiek rizikinga, nes tai lietingiausias metų mėnuo. Bet jei pasiseka, šis laikotarpis dar gali būti toks, kai apsieinama be šiltų drabužių. Vakarais, tiesa, gali atšalti labiau. Mūsų kelių dienų viešnagės metu nenukrito nė vienas lietaus lašas.
Labai gražu leistis Nicos oro uoste. Lėktuvas leidžiasi nuo jūros pusės, ir kai jau atrodo, kad lėktuvo ratai palies vandenį, imi neramiai muistytis, staiga išnyra nusileidimo takas, ir po kelių sekundžių ratai paliečia asfaltą.
Žydroji pakrantė, dar vadinama Prancūzijos Rivjera, yra ne tik eilinių poilsiautojų favoritė, bet ir viena labiausiai mėgstamų vietų Europoje tarp elitinių piliečių. Jau nuo XIX a. ten ilsėtis vyko kilmingi Britų imperijos piliečiai. Vėliau prie jų prisijungė Rusijos, Skandinavijos ir kitų šalių aristokratai, kurie čia gyveno, kai jų gimtąsias šalis kaustė šaltis. Dar vėliau šį regioną pamėgo garsūs rašytojai, menininkai, aktoriai ir kiti JAV bei Europos turtuoliai.
Panaši situacija yra ir dabar. Kiek teko skaityti, savo vilas Prancūzijos Rivjeroje turi ir čia vyksta ilsėtis tokios žvaigždės kaip Eltonas Johnas, Bridgite Bardo ir kitos pasaulinio garso įžymybės. Atrodo, kad turėti namus arba bent jau vykti ten atostogauti yra turtingais ir garbingais save laikančių žmonių prestižo reikalas. Girdėjau, buvę „Snoro“ vadovai čia irgi turėjo namus, tik nežinau, ar dar tebeturi.
Keliauti po Žydrąją pakrantę galima viešuoju transportu. Jis yra patogus, greitas ir turi gana plačiai išvystytą tinklą. Atstumai nėra labai dideli, todėl į daugumą vietų galima nuvykti ir tą pačią dieną grįžti nepriklausomai nuo to, kur esate apsistoję. Gal tik tarp Nicos ir Marselio kelionė bus kiek ilgesnė, nes miestus skiria 200 kilometrų.
Dalis kelių ir geležinkelio bėgių eina palei jūrą, todėl keliaujant per vieną langą galima grožėtis nuostabiais kalnais, o per kitą – žydra jūra. Traukinių linija eina per visą Žydrąjį krantą nuo Italijos sienos iki pat Marselio. Vienintelė rizika – prancūzų geležinkeliečiams streikas yra savigarbos reikalas, todėl jie vyksta dažniau nei kur kitur.
Norint pasiekti atokesnes, tačiau ne mažiau įspūdingas vietoves kalnuose, geriausia turint savo transportą, kurį tiesiog galima išsinuomoti.
Visgi Žydrojoje pakrantėje nėra viskas tik medumi tepta, ir dainos apie ją kartais yra ne tik kad neatitinkančios realybės, bet netgi įžūliai meluojančios. Apie įspūdžius ir nuotykius vienoje prestižiškiausių Europos kampelių – kitoje dalyje.
