Prarastoji šventovė Ankoras
Tolimose ir nepraeinamose Kambodžos džiunglėse iki mūsų dienų išliko šventosios khmerų imperijos sostinės griuvėsiai – Ankoras. Nuo IX iki XV amžiaus čia klestėjo amatai, virė gyvenimas ir nepaliaujamai buvo garbinami dievai. Maždaug milijoną gyventojų turėjęs miestas galėjo didžiuotis milžiniškomis šventyklomis, puošniausiais rūmais, įmantriomis vandens telkinių ir kanalų sistemomis ir didžiausiu pasaulyje religiniu kompleksu.
 |
| Fotolia nuotr./Ankoras |
Didžiausias to meto pasaulio miestas, užėmęs daugiau nei tūkstantį kvadratinių kilometrų, iškilo, kai khmerų karalius Jayavarmanas II pasiskelbė vieninteliu ir visagaliu pasaulio valdovu ir dievu. Tačiau vieną dieną šis milžiniškas žmonių skruzdėlynas ištuštėjo.
Mokslininkai ilgai tyrinėjo ir ginčijosi, kas privertė khmerus bėgti iš sostinės, bet prie vieningos nuomonės taip ir nepriėjo. Įsivyravo dvi versijos: khmerus iš miesto išvijo priešai arba atslinkęs badas. Antroji atrodo labiau tikėtina, nes augant miestui buvo kertamos džiunglės ir plečiami dirbamosios žemės plotai. Ankoro gyventojai nepagalvojo, kad miškus pavertus laukais liūčių periodu pakylantis vanduo tiesiog nuplaus šaknų nesutvirtintą dirvožemį ir paliks miestą be derlingos žemės. Todėl atėjus badmečiui ankoriečiai pasitraukė, džiunglės pamažėle grįžo į iškirstus plotus ir paslėpė miesto griuvėsius.
 |
| Fotolia nuotr./Ankoras |
Prarastoji khmerų karalystės sostinė buvo atrasta prancūzų XIX amžiaus pabaigoje. Nuo to laiko miestas kruopščiai tyrinėjamas ir restauruojamas. Šiandien keliautojai dviejų šimtų kvadratinių kilometrų plote gali išvysti maždaug šimtą reto grožio statinių, iš kurių bene žymiausias – XII amžiaus Ankor Vato šventykla, skirta induizmo dievui Šivai. Kompleksą puošia skulptūros ir reljefai, kuriuose vaizduojamos karo scenos, kasdienybė, khmerų papročiai, gyvūnai ir augalai. Kelis kilometrus nuo Ankor Vato nutolusiame Ankor Thomo centre išdidžiai rymo Bajono šventykla, pasipuošusi 54-iais bokštais.
Ugnikalnio palaidota Pompėja
79-aisiais mūsų eros metais rugpjūčio 9 dieną pietinėje Italijoje išsiveržė Vezuvijaus ugnikalnis ir palaidojo šalia stovėjusį Pompėjos miestą. Tai buvo viena iš tragiškiausiai kada nors pasibaigusių gamtos sukeltų nelaimių, aprašytų žmogaus (ironiška, kad tai nutiko dieną po šventės, skirtos romėnų dievui Vulkanui). Vezuvijus į dvidešimties kilometrų aukštį išspjovė tonas dulkių, uolienų ir kunkuliuojančios lavos, kurie uždengė saulę ir dieną pavertė naktimi. Maždaug po paros Pompėjos nebuvo likę nė ženklo, kaip ir viso to, ką šis pažangus miestas ir žmonės buvo sukūrę.
 |
| Fotolia nuotr./Pompėja |
Vezuvijaus išsiveržimą išsamiai aprašė romėnų istorikas ir poetas Plinijus Jaunesnysis. Išsiveržęs Vezuvijus sunaikino miestą, kuriame gyveno maždaug 20 tūkstančių žmonių. Čia klestėjo prekyba ir paslaugų verslas: veikė ne tik parduotuvės ar kepyklos, bet ir viešosios skalbyklos, pirtys, baseinai ir sporto aikštelės, maži restoranai ir užeigos, viešbutis, teatrai ir amfiteatras, kuriame vykdavo sporto varžybos. Aukštą civilizacijos lygį liudija ir tai, kad ne tik baseinai, pirtys ir miesto fontanai turėjo veikiantį vandentiekį, bet ir paprasti miesto namai.
 |
| Fotolia nuotr./Pompėja |
Puikiai išsilaikiusios freskos ir mozaikos liudija apie kasdienį Pompėjos gyvenimą – čia galima rasti ne tik dekoruotų sienų, bet ir užrašų gatvėse. Bene žymiausias iš jų – perspėjantis saugotis šuns (lot. cave canem). Pradėjus archeologinius tyrinėjimus, po keliais lavos ir pelenų sluoksniais buvo rastas ištisas Pompėjos miestas ir tūkstančiai jo gyventojų. Maža to, gyvūnai, augalai, daržovės ir vaisiai, drabužiai, buities rakandai, pinigai ir daugybė kitų detalių, šiandien vaizdingai pasakojančių apie pompėjiečių gyvenimą.
 |
| Fotolia nuotr./Pompėja |
Beje, pirmieji tyrinėtojai buvo sutrikę, kai išvydo Pompėjos freskas – daugelyje jų dominavo ne buitinės, bet erotinės scenos. Freskos buvo nuimtos, perkeltos į Neapolio archeologijos muziejaus archyvus ir daugeliui metų paslėptos nuo žiūrovų akių.
 |
| Fotolia nuotr./Pompėja |
Sudegintasis Persepolis
Persepolis (išvertus iš gr. k., „Persų miestas“) – garsiausias Persijos imperijos miestas, esantis šiandieninio Irano teritorijoje. Dabar tai tik Persijos imperijos galybę ir istorijos vingius žymintys griuvėsiai netoli Išafano-Širazo kelio. Miesto įkūrėju laikomas garsus persų valdovas Darijus I, o jo plėtotoju – pastarojo sūnus Kserksas I. Abu vyrai žinomi kaip aršūs karvedžiai ir užkariautojai, pavergę daugybę tautų ir šalių. Miestas klestėjo VI–IV amžiais prieš mūsų erą. Galiausiai garsiųjų karvedžių palikuonys susidūrė su stipresniu už juos priešu – Aleksandru Makedoniečiu. Teigiama, kad tai jis ir jo kariai įsiveržė į Persepolį ir sudegino miestą iki pamatų.
 |
| Fotolia nuotr./Persepolis |
Persepolio griuvėsiai buvo pamiršti labai ilgam, archeologiniai tyrinėjimai pradėti XX amžiaus pradžioje. Archeologas Herzfeldas tuo metu teigė, jog Persepolio miestas buvo pastatytas tam, kad simbolizuotų Persijos imperijos galybę, jame būtų galima švęsti pačias svarbiausias šventes bei įvykus ir kurtų mistišką atmosferą čia atvykusiems svečiams. Ką gi matė Čikagos universiteto archeologas? Persepolis buvo apjuostas masyvia gynybine siena su joje iškirstais puošniais vartais, puoštais sparnuotais jaučiais su žmogaus galvomis. Pagrindinis miesto architektūros bruožas buvo daugybė kolonų ir puošnių detalių, ypač reljefų, kuriuose vaizduojamos didikų procesijos, sfinksai, jaučius puolantys liūtai, lotosų žiedai, Darijaus I ir Kserkso I atvaizdai. Miesto pastatai daugiausia buvo karinės paskirties, saugyklos arba skirti valdovui, jo palydai ir svečiams apsigyventi.
 |
| Fotolia nuotr./Persepolis |
Iki šiol labiausiai keliautojus žavi čia esantys Didžiųjų laiptų griuvėsiai, Tautų vartai, puošnūs Apadanos rūmai, Šimto kolonų salė, Imperatoriškoji lobių saugykla ir Hadišo rūmai.
 |
| Fotolia nuotr./Persepolis |
Didžioji Zimbabvės paslaptis
Nedažnas keliautojas yra atsidūręs tolimojoje Zimbabvėje, bet dar mažiau žmonių žino apie čia esantį dingusį miestą Didžiąją Zimbabvę. Labai ilgai buvo manyta, kad tai Biblijoje minimos Sabos karalienės Mikaldos miestas. Sabos karalienė turėjo nepaprastų galių – galėjo matyti ateitį. Pasinaudojusi tuo karalienė surašė pranašystes į devynias knygas ir paliko jas ateities kartoms.
 |
| Fotolia nuotr./Didžioji Zimbabvė |
Dar ir šiandien archeologai bei istorikai ieško atsakymų į klausimą, kaip ir kodėl atsirado Didžioji Zimbabvė. Kol kas žinoma, kad miestas buvo Zimbabvės karalystės, egzistavusios XII–XV amžiais, sostinė. Čia gyveno apie 18 tūkstančių žmonių, miestas užėmė septynių šimtų hektarų plotą. Tačiau vieną dieną ėmė tuštėti, o ilgainiui buvo apleistas gyventojų ir virto griuvėsiais.
 |
| Fotolia nuotr./Zimbabvė |
Didžioji Zimbabvė pirmą kartą archeologų buvo aptikta XIX amžiuje. Kilo skandalas, mat dabar nebeegzistuojančios Rodezijos valstybės valdovai nenorėjo pripažinti, kad šis didžiulis miestas sukurtas vietinių gyventojų rankomis. Nors ir sunku patikėti, bet viduramžiais Didžioji Zimbabvė buvo svarbus prekybos centras: iš čia į kitas šalis ir žemynus iškeliaudavo auksas, geležis, varis, alavas, buvo importuojamas Sirijos stiklas, kinų keramika ir kaldintos monetos iš Persijos.
Mokslininkai vis dar stengiasi įminti paslaptį, kodėl išnyko šis nepaprastas Afrikos miestas. Kai kurie teigia, kad gyventojai miestą paliko dėl pasikeitusio klimato, išeikvojus maisto resursus ar žlugus aukso eksporto verslui. Šiandien Didžiosios Zimbabvės egzistavimą liudija griuvėsiai, kuriais beveik nesirūpinama, o vandalai, lobių medžiotojai ir paprasti keliautojai gali nieko netrukdomi laipioti miesto sienomis ar landžioti po pastatų griuvėsius.
 |
| Fotolia nuotr./Zimbabvė Fotolia |
Dar šis tas įdomaus
- ► Dykumos nuotaka – Sirijos dykumoje prieš kelis tūkstančius metų gyvavęs Palmyros miestas. Ilgus šimtmečius klestinti oazė traukė priešus, kol 273 metais ją užėmė Romos imperijos kariai. Nuo tada miestas buvo pamirštas. Tik XVII amžiuje atrastas keliautojų, o nuodugniai tyrinėti pradėtas nuo praėjusio amžiaus pradžios. Ką gi galima pamatyti Palmyroje šiandien? Bene įdomiausias ir gražiausias mirusio miesto objektas – Baalo šventykla. Romėniškojo stiliaus pastatas, apsuptas aukštų grakščių kolonų, buvo skirtas sirų dievui Baalu garbinti.
- ► Sidabro šalis, kalnai (isp. Sierra del Plata) – tai legendinės sidabro žemės Pietų Amerikos glūdumoje. Manoma, kad pasakojimą apie sidabro kupinus kalnus pirmą kartą išgirdo jūreiviai iš Pietų Amerikos pakrantės gyventojų dar XVI a. Europiečiai ilgai tikėjo šia legenda ir stengėsi rasti sidabrą. Ir nors Sidabro kalnai yra išgalvoti, Paranos upės baseine šio tauraus metalo randama nemažai.
- ► Šangrila yra išgalvota vietovė Himalajuose, 1933 m. aprašyta britų rašytojo Dž. Hiltono romane „Prarastas horizontas“. Vietovė ilgainiui tapo legendine. Mistikos ir harmonijos kupinas, laimingų ir nemirtingų žmonių apgyvendintas slėnis sunkiai prieinamuose Kunluno kalnuose.
- ► Cezarių miestas (isp. Ciudad de los Césares) – mistinis miestas Pietų Amerikoje, dar vadinamas Patagonijos miestu, Klajojančiu miestu, Trapalanda ar Lin Lin. Legenda pasakoja, kad tai buvo aukso, sidabro ir deimantų kupinas miestas kažkur Patagonijoje, Andų kalnų slėnyje, kurį surado nuskendusio ispanų laivo jūreiviai. Manyta, kad Cezarių miestas yra užkerėtas ir pasirodantis tik tam tikru metu, o jame gyvena išsigelbėję jūrininkai, inkai, vaiduokliai ir milžinai.
Tekstas D. Smagurauskaitės
