Suformavo ypatingus ežerus
Daugiausia įtakos paviršiaus reljefui turėjo paskutinis ledynmetis, kuris iš dabartinės Skandinavijos atslinkęs į rytinę Baltijos pakrantę, galutinai Lietuvos teritoriją paliko prieš 12–13 tūkst. metų.
Ledynas šliaužė netolygiai, bangomis, dažnai atsitraukdamas. Pirmą kartą jis pasistūmėjo iki dabartinių Medininkų, kur sustūmė 10–15 metrų storio morenas – smėlio ir žvyro sankaupas. Antrą kartą ledynas sustūmė dar aukštesnes morenas dabartinėje Šiaurės Nalšios aukštumoje, kurios kalvos iškilusios Švenčionių bei Ignalinos rajonų sankirtoje.
Į šiaurę nuo Ceikinių miestelio esanti Nevaišių kalva siekia 289 m aukštį virš jūros lygio – tik 5 metrais žemesnė už aukščiausią Lietuvos kalvą – Aukštojo kalną. Ne veltui sakoma, jog šias žemes pirmiausia kas rytą nušviečia kylanti saulė.
Paskutinysis ledynas gi sustojo Trakų–Vilniaus–Ignalinos–Zarasų linijoje, suformuodamas kalvotą-daubotą, ežeringiausią rytų Aukštaitijos kraštovaizdį, kuriuo grožimės šiandien. Šio krašto ežerai, tokie kaip Sartai, Asveja, yra saviti, nes telkšo giliuose, pailguose dubakloniuose, dar vadinamose rinomis.
Čia nėra didžiulių ežerų, tačiau ją puošia mažesnių ežerų grandinės – sausklonių ir dubaklonių tinklas.
Būtent tokia raiški, itin kalvota, gūbriuota, dubaklonių suskaidyta yra ir Švenčionių arba Šiaurės Nalšios aukštuma. Čia nėra didžiulių ežerų, tačiau ją puošia mažesnių ežerų grandinės – sausklonių ir dubaklonių tinklas, kuris aiškiai parodo ledyno tirpsmo vandenų tekėjimo arterijas. Didžioji dalis šių ežerų yra pailgi, ištįsę šiaurės-pietų kryptimi. Šioje vietovėje 1992 m. buvo įsteigtas Sirvėtos regioninis parkas.
Čia, Švenčionių ir Ignalinos rajonuose ryški dviejų didelių upių – Nemuno ir Dauguvos baseinų vandenskyra. Sirvėtos regioninio parko rytinėje dalyje esantys vandens telkiniai priklauso Dauguvos upės baseinui, o tuo tarpu vakaruose vingiuojantys upeliai ir spindintys ežerėliai – Nemuno.
Trykšta versmės
Pats raiškiausias ir giliausias yra Sirvėtos sausklonis, kuriame telkšo Bėlys ir Bėlaitis, Sėtikis, Sirvėtas, Adamavo, Kančiogino ežerai ir smulkesni vandens telkiniai.
Visus juos tarsi į žėrinčią vandens grandinę sujungia upelis, vis keičiantis savo pavadinimą – Žeimenėlė, Sirvėta, Kančiogina, Erzvėta, Birvėta... Bėlio, Bėlaičio ir Sėtikio ežerų dubaklonio šlaituose daugelyje vietų į paviršių ištrykšta požeminis vanduo. Todėl aplink šiuos ežerėlius yra nemažai versmių, šaltinių. Vienas iš jų – saugomas hidrogeologinis gamtos paminklas Lino verdenės šaltinis.
Versmė papildo Sėtikį kiekvieną sekundę beveik šešiais litrais gėlo vandens. Anksčiau jis veržėsi smarkiau, vandens debitas sumažėjo po aplinkinių teritorijų melioracijos.
Šaltinis nuo seno įgavęs paslaptingumo aureolę. Laikytas jis stebuklingu, mat ligoniai, gerdavę šį vandenį, kaip mat išgydavę. Lino verdenės šaltinio bei Sėtikės ežero vardų kilmę atskleidžia padavimas.
Šioje vietoje buvusi šventykla, kur gyvenęs žynys Sėtikis ir turėjęs sūnų Liną. Kartą, į šiuos kraštus atkeliavus svetimtaučiams užkariautojams, Linas nurodė jiems klaidingą kelią per pelkynus, ežero ledą ir, deja, kartu su priešais nugarmėjo į ledinį dugną. Toje vietoje, kur šventykla buvus, ištryško šaltinis ir senasis žynys jį sūnaus vardu praminė.
Vaizdas į sustingusias Švenčionių aukštumos bangas
Vandens, iš pradžių ledyno tirpsmo, vėliau besiformuojančios srovės, vėjo įtakoje susiformavo šiandien mums, atrodo, įprastas apylinkų kraštovaizdis.
Panašiai kaip minėtieji pailgi ežerėliai, Sirvėtos regioninio parko kraštovaizdyje išryškėja nutįsusios kalvų grandinės. Išskirtinės žemės paviršiaus formų grakštumas atskleidžiamas Čiūlėnų vardą turinčiame geomorfologiniame draustinyje. Jis įkurtas tam, kad išliktų tas raiškus Šiaurės Nalšios aukštumos Čiūlėnų miškais apaugusių kalvų masyvas su pelkėmis.
Išskirtinė Čiūlėnų kalvyno struktūra – Kačėniškės piliakalnis. Jis buvo įrengtas vakariniame Mergežerio krante, pailgame gūbryje. Nuo piliakalnio viršūnės atsiveria vaizdas ne tik į ežerą, bet ir į kitame krante sustingusias Švenčionių aukštumos bangas. Jos, beje, yra keliais metrais aukščiau nei pats piliakalnis ir aplinkinės viršūnės šalia jo. Nors viršūnės ir apaugusios mišku, bet medžiai vaizdžiai atkartoja žemės išgaubtumą.
Taigi, galima daryti prielaidą, jog žmonės pasirinko šią vietą piliakalnio įrengimui ne tik dėl aukščio. Galbūt jis beveik iš visų pusių buvo apsuptas vandens barjero.
Žvelgiant į šį kultūros paveldo objektą, išryškėja įdomių detalių. Priešingame krante esanti kalvelė su atragiu, kuris kaip sausumos trikampis baigiasi ežere – alkavietė, turinti Varcekalnio vardą. Ne išimtis ir netoli pabirusios kalvelės – šalimais esantis vadinamas Kaukų kalnelis tik įrodo, kad šiuose kraštuose tokios kraštovaizdžio detalės žmonių pasaulėjautoje turėjo išskirtinę vietą.
Keliaukite pėsčiomis
Sirvėtos regioninis parkas atsiskleidžia kaip viena raiškiausių stačiašlaičių ežeringų senslėnių bei moreninių kalvynų komplekso saugoma teritorija. Dažnas prašalaitis, pirmą kartą atradęs šiuos kraštus, pakrikštija šią kalvų ir slėnių pynę Lietuvos Šveicarija.
Geriausias būdas pažinti šią unikalią Lietuvos dalelę, kur Šiaurės Nalšios keteros pirmosios stiebiasi pasitikti rytinės saulės, tai – keliauti pėsčiomis ar dviračiais šiomis stačiašlaitėmis raguvomis, upelių slėniais, stebėti tyvuliuojančius dubakloniuose ežerus. Tik tuomet betarpiškai išties gali pajusti ir įvertinti šį gamtos palikimą.
