Po maudynių Baltijos bangose motociklas burzgia jau siauresniu keliu per pušyną. Pakyla į nemažą kalvą, o už jos – vienas iš Kuršių Nerijos ramybės perlų – Preila.
Prie marių kranto plytinti gyvenvietė iš kitos pusės apsupta kalvų – Vecekrugo, Karvaičių ir Preilos. Reljefas ir vandenys tarsi apsupa, įrėmina ir apsaugo.
Galima lengvai sužinoti, kad Preilos gyvenvietė įkurta 1843 metais. Čia persikėlė užpustyto Naujųjų Naglių kaimo gyventojai. Jie netrukus čia įkūrė mokyklą, pastatė viešbutį. Žvejų kaimelis virto kurortu.
Šeimų rojus
Letai važiuoju ir dairausi: pora mažyčių parduotuvių, nemažai senų, tačiau kruopšiai prižiūrėtų namų, šiek tiek solidžios prabangos ir daugybė tylos. Rodos, motociklas pradėjo birbti kelis kartus garsiau. Ar aš čia vienas triukšmauju? Gerai, kad dar ne taip teršiu tyrą orą – juk dujomis važiuoju.
Gali pasirodyti, kad čia išvis nėra žmonių, tačiau užsisakyti nakvynę žinovai pataria gerokai iš anksto – pavasarį. Čia tikrai neradau jokių triukšmingų pasilinksminimo vietų. Yra tik kelios kavinės, kuriose gali pasistiprinti žvelgdamas į tyvuliuojančias marias. Taip ir padariau. Buvo tikrai skanu.
Gali nueiti į biblioteką ar keliose vietose įsigyti rūkytos žuvies. Visiems prieinami teniso kortai ir dviračių nuoma – šios pramogos dera su grynu oru ir pušynais.
Taip jau nutinka – didžiausias poilsiautojų srautas traukia į Nidą. O ką privilioja ši gyvenvietė? Galima sakyti, kad tai yra vienas ramiausių Kuršių Nerijos kurortų. Vietiniai džiaugiasi – čia atvyksta ir apsistoja tokie žmonės, kurie mėgsta tylą ir saugumą. Paprastai ilsisi nuo miesto šurmulio pavargusios šeimos su vaikais, senjorai, gamtos pramogų mėgėjai. Pavyzdžiui, uogautojai ar grybautojai, žvejai.
Ką prisimena Baltija?
Preilos gyvenvietė įkurta 1843 metais, kai čia gyventi persikėlė užpustyto Naujųjų Naglių kaimo gyventojai. Praėjusio amžiaus pradžioje čia gyveno 250 žmonių, kurie pasistatė naują mokyklą, įkūrė viešbutį ir pavertė kaimelį vasarviete.
Gyvenvietės pietuose yra senos etnografinės kapinės, įkurtos dar anksčiau nei pati Preila. Prieš dešimtmetį čia atkurtos tradicinės kuršininkų antkapinės medinės lentos – krikštai. Vienas iš krikštų skirtas šių kraštų vaikui Martynui Liudvikui Rėzai, Karaliaučiaus universiteto profesoriui.
Kapinėse neapleidžia mintis, jog sąlyginai gana naujoje Preiloje gali slypėti ir tūkstantmečiai protėvių pėdsakai. Tai prisimena tik Baltija, bet gal ką nors išsiaiškins ir archeologai.
Jūros paplūdimį, iš kurio ką tik grįžau, iš Preilos galima lengvai pasiekti dviračiu – važiuoti mažiau nei pora kilometrų. Tik dabar pagalvojau, jog ties Preila pajūris yra idealus – erdvus, švarus ir niekada neužgrūstas poilsiautojais – kaip ir pats kurortas. Tačiau šis pliažas nėra laukinis. Kruopščiai tvarkomas, yra vieša tinklinio aikštelė.
Viskas idealu, todėl keista, kad Preilos miesto vardas kildinamas iš latviškos pavardės Preilis, kuri reiškia „neprašytą svečią“ arba „du sukryžiuotus virbus audeklui sutvirtinti“. Sutapimas, bet man Preila skamba panašiai kaip „perlas“.
Bala nematė to pavadinimo – skamba jis gražiai. Ypač, kai vaikštai XX amžiaus pradžios valčių prieplauka ir prie prie pat tavęs plaukioja gulbės. Kai sėdi ant kranto ir akimis seki lėtai grįžtantį žvejo laivelį.
Projektą „Ištikimas Baltijos jūrai“ inicijuoja „Baltijos ledai“.
